Daugiau temų

Edmundas Gedgaudas

Kai visuomenė rinko, kokiu akcentu papildyti Lukiškių aikštę, buvau už Andriaus Labašausko pasiūlytą projektą. Jis man patiko, kol nepamačiau realizuoto jo maketo fragmento. Ir maždaug tada internete aptikau architekto Audriaus Ambraso siūlomo galingo obelisko Aukų gatvėje vizualizaciją. Ji taip iš karto paveikė mano vaizduotę, kad dabar, kai Lukiškių aikštė pagaliau sėkmingai sutvarkyta, mintyse matau tą didingą, su aikšte bendraujantį statinį Aukų gatvėje.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Prieš savaitę, kai stebėjau nesibaigiančias batalijas dėl Seimo pirmininko posto, į rankas pateko dviejų – prancūziškos ir itališkos – Lietuvoje, matyt, niekad nepasirodysiančių knygų apie kvailybę ir jos istoriją recenzija. Negaliu susilaikyti nepacitavęs kelių recenzento, rašytojo Krzysztofo Vargos sakinių: „Be kvailybės žmogus neegzistuoja. Iš esmės be kvailybės nebūtų ir žmonijos. Kvailybė visada buvo su mumis, yra ir bus. Bet geriausi jos laikai dar laukia ateityje. Visi ženklai žemėje, danguje ir internete rodo, kad artėja kvailybės epocha. Kada sulauksime naujojo apšvietos amžiaus – nežinia, bet tai bus tikrai negreit.“

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Praėjus daugiau nei šimtui metų po sufražisčių judėjimo Didžiojoje Britanijoje pradžios, 2015 m. pasirodė filmas, atiduodantis pagarbos duoklę pirmosioms už savo teises kovojusioms moterims. Tai Sarah Gavron „Sufražistė“ („LRT Plius“, 30 d. 21.20). Prisimenu, laukiau, kada filmą rodys kino teatruose, bet, jei neklystu, „Sufražiste“ nesusigundė ne tik nė vienas platintojas, bet ir nė vienas festivalis. Todėl visai nesistebiu, kad žodis „feministė“ pas mus vis dar skamba kaip keiksmažodis.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Laurent’o Tirard’o filmą „Prancūziška porelė“ sekmadienio vakarą galėsime pasižiūrėti dukart, nes jį rodo ir TV1 (20 d. 21 val.), ir LRT (20 d. 22.30). Suprantu programų sudarytojų norą prieš naują darbo savaitę pasiūlyti grakščią prancūzišką komediją (deja, lietuviškas pavadinimas primityviai nešvankus), nors filmas – gana tikslus 2013 m. pasirodžiusios Argentinos komedijos „Liūto širdis“ perdirbinys.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Vasarą išgirdęs per televizijos žinias finansų ministro pasisakymą, negalėjau patikėti savo ausimis, mat ministras nedviprasmiškai teigė, kad viena rezistencijos prieš sovietus formų buvo vagystės. Esą žmonės buvo įpratę vogti iš savo darboviečių, nes taip priešinosi sovietų valdžiai. Pirmąkart nepatikėjau, bet antrą kartą išgirdęs jau supratau, kad praeitį ministro karta suvokia būtent taip. Matyt, dar ir todėl, kad kartu galima paprastai pateisinti tėvelius ar senelius, kurie ginkluotame pasipriešinime nedalyvavo, bet žiūrėkite, kokius namelius pasistatė iš kokiame nors sovietų fabrike pavogtos vilnos (siūlų, detalių, dešrų ir t.t.).

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kai visa žiniasklaida (net lietuviška) kalba apie JAV ir Ukrainos prezidentų pokalbį telefonu, kurį, manau, netrukus pamatysime ir kokiame nors vaidybiniame filme, LNK (7 d. 22.30) siūlo prisiminti kitą garsų netolimos praeities JAV skandalą. Dougo Limano „Žaidimas be taisyklių“ (2010) sukurtas pagal autobiografinę amerikiečių žvalgybininkės Valerie Plame knygą.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Liuteris Vitnis – patyręs brangenybių vagis. Jis nori baigti nusikaltėlio karjerą, bet nusprendžia paskutinį kartą imtis apiplėšimo. Liuteris jam kaip visada kruopščiai rengiasi. Vagies taikinys – įtakingo ir turtingo Vašingtono politiko Salivano namai. Pagal visus kino dramaturgijos dėsnius, planas turi žlugti.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Mėgstu kokybiškus dienraščius. Lietuvoje jų nebeliko, tik įprotis niekur nedingo, todėl kelis prenumeruoju internete. Bet lietuviškų dienraščių likimas pamokomas: norėdamas įtikti kvailai masei, užsidirbti įtakos, valdžios bei pinigų, neišvengiamai atsidursi šiukšlyne.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kaip suprantu, tautą ištiko tragedija – lietuviai iškrito iš krepšinio čempionato ir grįžta namo. Šiuo įvykiu kelias dienas prasidėjo visos matytos žinios, lyg pasaulyje nevyktų nieko svarbesnio. Prieš tai televizijos rodė laimingus įstaigų ir firmų darbuotojus, kuriems darbe leidžiama žiūrėti rungtynes. Krepšinis – visų pokalbių ir daugybės reportažų tema. Regis, „Info TV“ rodė net ilgą reportažą apie lietuvių sirgalius Kinijoje – švytėdami lyg pirmieji kolonizatoriai jie gyrėsi, kad nustebino visus savo pasirodymu, ir piktinosi, kad užėję į užkandinę negali susikalbėti su čiabuviais angliškai. (Grįžus namo siūlau išsirengti į užkandinę kur nors Balbieriškyje.)

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Po atostogų įsijungęs televizorių pasijutau lyg išmaudytas kičo sirupe: LRT jį spaudžia iš kardelių – gražių vasaros pabaigos gėlių. Kardelius visada mėgau ir net pagalvojęs nebūčiau, kad lietuviško reklaminio kičo kūrėjai gali priversti nekęsti gėlių. Pasirodo, gali. LRT kartu su kardeliais žydi laisvė neturėti skolų, tinkamai vartoti, gaminti kartu su virėja Beata ir kitais žiniasklaidos pamėgtais personažais, kurie savo pavyzdžiu turi liudyti akivaizdžią žydėjimo naudą. Šie kiekviename žingsnyje vis kartojami užkeikimai primena sovietmetį, kai įvairūs šūkiai lydėjo kiekvieną žingsnį, nes žmogus pats juk nežino, kaip elgtis. Jam turi vadovauti išmintingesni. Sakysite, kad perdedu, bet ką pagalvojote išgirdę kitą panašų šūkį per LRT: „Klausyti – reiškia jausti“? Aš iškart prisiminiau Orwellą. Gal todėl, kad tiek daug jo personažų kasdien matome televizorių ekranuose ir internete.