7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

„Su sostine Vilniuje“

Lietuvių tautinis atgimimas ir švietimas Vilniaus krašte. Sudarytoja Jūratė Gudaitė, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019, 2 t.

Gražina Mareckaitė
Nr. 37 (1316), 2019-11-15
Nauji leidiniai
Grūto pradžios mokyklos mokiniai pamokoje su mokytoju Motiejumi Bigeliu. Apie 1932 m. LCVA nuos.
Grūto pradžios mokyklos mokiniai pamokoje su mokytoju Motiejumi Bigeliu. Apie 1932 m. LCVA nuos.

1918 m. vasario 16 d. Aktas, skelbiantis Lietuvos Nepriklausomos valstybės „su sostine Vilniuje“ gimimą, nuvilnijo tartum rago balsas, šaukiantis lietuvius, karo ir politinių represijų išblaškytus po visą carinę imperiją, sugrįžti į senąjį Gedimino miestą. Taip pat ir sėslūs šių žemių gyventojai buvo raginami atsitiesti ieškodami tiesos ir šviesos kelių, apsidairyti platesnėje erdvėje – permainos žengė kartu su Europos „tautų pavasariu“. Vilniuje buvo klojami valstybės pamatai, čia kūrėsi ir mezgėsi modernios Lietuvos branduolys. Net ir tada, kai 1920 m. Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo atplėšti nuo Lietuvos, kai Lietuvos „sostapilis“ tapo Lenkijos pakraščio provincijos miestu, nepaisant nuolatinių represijų ir trukdymų, jame nesiliovė kunkuliavęs ir viešas, ir slaptas lietuviškas kultūrinis, politinis, visuomeninis gyvenimas.

 

Tačiau šiuolaikiniam vilniečiui, be daktaro Jono Basanavičiaus legendos, nedaug vardų ir įvykių rikiuojasi į rišlesnę lietuviškos sostinės istoriją. Iš esmės nepažinę savo pačių praeities, lietuviai godžiai savinasi nuogirdas apie tikrus ar pramanytus įvykius. Gal todėl ir šiandien taip „valdiškai“ ir dažniausiai nevykusiai sprendžiamos su Vilniaus miesto ir Vilniaus krašto praeitimi susijusios problemos. Kur mūsų, miesto šeimininkų, pozicija?

 

Ir štai tarsi pats dangus siunčia pagalbą – prieškarinis lietuvių vilniečių gyvenimas (tiek prieš Pirmąjį, tiek prieš Antrąjį pasaulinį karą) užpildomas ir su kaupu atskleidžiamas 2019 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistame fotografijų dvitomyje „Lietuvių tautinis atgimimas ir švietimas Vilniaus krašte“.

 

Kokiam literatūros ar vizualiam žanrui priskirti šiuos didelės apimties ir didžiulio formato foliantus (446 psl. pirmasis ir 472 psl. antrasis tomai)? Šis nepaprastos vertės leidinys, turėdamas pagrindinį tikslą vaizdais atskleisti Vilniaus ir Vilniaus krašto lietuvių gyvenimo ir veiklos istoriją, pradedant XIX a. antrąja puse ir baigiant Antruoju pasauliniu karu, išryškina daugybę gretimų aspektų, prikelia iš užmaršties asmenybes ir įvykius, kurie prašyte prašosi būti toliau rutuliojami.

 

Pirmas įspūdis susidūrus su ryškiomis (moderniomis technologijomis atgaivintomis) senosiomis Vilniaus ir vilniečių fotografijomis primena sceną iš Federico Fellini filmo „Roma“, kai metro statytojai, kasdami požeminį tunelį, pramuša sienoje angą ir prieš jų akis atsiveria stebuklingas antikos pasaulis: aklinoje patalpoje ant sienų išpieštose freskose – senųjų romiečių figūros ir veidai, didelėmis juodomis akimis iš amžių glūdumos žvelgiantys į šiuolaikinius žmones... Tačiau tas požeminis stebuklas trunka neilgai – pro angą sienoje gavę oro, piešiniai ima blukti, nykti ir išnyksta. Akistata trunka akimirką...

 

Žvelgdama į leidinio fotografijas prisiminiau Fellini filmo kadrus ir nudžiugau, kad bent iš knygos tie atvaizdai nedings, kad kiekvienas galės įsižiūrėti į to meto žmones, jų akis ir veido bruožus, į jų figūras, aprengtas kukliais drobiniais drabužiais ar juodomis kunigų sutanomis, povyzas, pasipuošusias madingomis eilutėmis, skrybėlėmis, baltomis apykaklėmis, – kupinus ryžto ir šviesaus idealizmo, tikinčius, kad jų viltys išsipildys ir darbai nenueis veltui.

 

Tai, kad mes su pagarba juos apžvelgiame šioje „Vilniaus biblijoje“ (o gal ir jie mato mus?), yra ir jų gyvenimo siekių patvirtinimas ir išsipildymas.

 

Kiek daug iškilių išsimokslinusių lietuvių gyveno ir darbavosi visose gyvenimo srityse senajame Vilniuje „be lietuvių“, kaip girdime nuolatos tvirtinant „pagal statistinius duomenis“. Net ir netekus Vilniaus, net ir ištrėmus iš Vilniaus „litvomanus“ ar savanoriškai jiems pasitraukus į „Kauno Lietuvą“, nepaisant valdžios trukdymų ir persekiojimų, Vilniaus lietuviai gyveno intensyvų kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Komitetai, draugijos, kuopos, Vytauto Didžiojo gimnazija, bendrabučiai (prieglaudos), chorai, vaidintojai, amatų dirbtuvės, parodos, ligoninė, redakcijos, knygynas, sportas, skautų veikla ir t.t. Tai patvirtina šaltiniai, pateikti pridedamos literatūros sąrašuose, tačiau akivaizdžiausiai tai matome 575-iose pirmojo ir 453-ose antrojo šio leidinio tomo fotografijose.

 

Pirmasis tomas, skirtas Vilniuje veikusiai lietuvių šviesuomenei, pateikia įvairiausių staigmenų, kaip antai, primirštus ar užmirštus vardus ir sunkiai atpažįstamus žinomų veikėjų veidus (juk valstybei kuriantis dauguma jų buvo jauni!), puikius Jono Basanavičiaus, Marijos Pečkauskaitės, Lazdynų Pelėdos, Fausto Kiršos, Juozo Tallat-Kelpšos, Igno Šeiniaus, Žemaitės, Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės, Antano Smetonos, Jurgio Šaulio, Petro, Antano ir Jono Vileišių, Marcelės Kubiliūtės ir daugelio kitų šviesuolių portretus bei grupines nuotraukas. Matome ir „kanoninius“ patriarchų Jono Jablonskio ar Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio veidus jaunystėje.

 

Žinomų fotografų pavardės liudija, koks aukštas buvo fotografijos amato lygis Vilniaus mieste. Šalia garsenybių Vilniaus fotografų būryje darbuojasi ir lietuviai Jonas Demkus, Antanas Atroška, Adomas Daukša, Bronislavas Miedzionis, Antanas Semaška, o vienas iš to meto lietuvybės centrų (dab. Gedimino ir Totorių gatvių kampe) buvo įvairiais tapybiškais elementais, puošniais baldais ir dekoracijomis išdabinta Aleksandro Jurašaičio meninės fotografijos ateljė. Jo dukters Aleksandros Jurašaitytės (vėliau Vailokaitienės) informatyvios, psichologiškai skvarbios ar buitiškai preciziškos, išradingai komponuojamos, kartais ypač meniškos fotografijos galėjo pranašauti jau ir kino meno užuomazgas.

 

Visi tie miesto žmonės išraiškingais, inteligentiškais veidais, liudijančiais europietišką civilizaciją, taip pat ir antrojo tomo varganų kaimo mokinukų gretos trumpomis puskelnėmis ar šventiškai pasipuošę, balti kaip debesėliai, kaip angelai komunijų ir procesijų dalyviai užpildo abu didžiulio leidinio tomus. Ir „mieste be lietuvių“ – Vytauto Didžiojo gimnazijoje, – ir atplėštoje nuo Lietuvos teritorijoje sunkiomis sąlygomis augo ir mokėsi šimtai lietuvių. Tai „Gedimino sostapilio“ įgula, pasiryžusi išsaugoti lietuvybę nepalankiausiomis apsupties sąlygomis. Tuos žmones siejo bendras tikslas ir ypatingas dvasinis artumas. Įsigilinus į jų likimus, biografijas ir tarpusavio ryšius, ryškėja menkai tyrinėtas Vilniaus istorijos tarpsnis, miesto epas su painia priežasčių ir pasekmių pyne, kuri dar laukia visapusiško atskleidimo dokumentinėje ir meninėje plotmėse. Koks tų žmonių likimas? Kokiais pagrindais formavosi tarpukario ir pokarinė Vilniaus ir jo krašto istorija? Juk visų vilniečių, užpildžiusių šimtus dvitomio leidinio puslapių, net karo viesulas be pėdsako negalėjo nupūsti...

 

Didelę nuostabą ir pasigėrėjimą kelia Nacionalinio muziejaus leidinys „Lietuvių tautinis atgimimas ir švietimas Vilniaus krašte“ su šimtais iššifruotų ir tiek pat neįvardytų personažų (vien tik A. Jurašaitytės 1912 m. Lietuvių mokslo draugijos fotografijoje įamžinta apie 70 dalyvių!). Dar daugiau dalyvių galima pamatyti gatvių eitynėse ar parapijų šventėse, galima skaičiuoti moksleivius, sėdinčius legalių ir nelegalių lietuviškų mokyklų klasėse su savo pasiaukojusiais mokytojais. (Kai kurie tų mokytojų tyliai sulaukė net mūsų dienų.)

 

Dėl temų, problemų ir įvairiapusių raiškos galimybių nedrįstu šio dvitomio priskirti kuriam nors istorijos mokslo, dokumentikos ar juo labiau pasakojamosios literatūros žanrui. Tituliniuose puslapiuose karštligiškai ieškai, koks nepaprastas kolektyvas galėjo sukurti tokį veikalą, o randi tik vieną kukliai įrašytą muziejaus darbuotojos, „sudarytojos“ Jūratės Gudaitės pavardę... Kaip tatai įmanoma? Jeigu tai būtų romanas, simfonija, filmas, oratorija ar pan., kūrinys ir jo autorius sulauktų didžiausio dėmesio – žiūrovų, klausytojų, kolegų ir (tikriausiai) aukščiausio lygio valstybinio įvertinimo. O dabar apie didžiulį darbą – keista tyla.

Grūto pradžios mokyklos mokiniai pamokoje su mokytoju Motiejumi Bigeliu. Apie 1932 m. LCVA nuos.
Grūto pradžios mokyklos mokiniai pamokoje su mokytoju Motiejumi Bigeliu. Apie 1932 m. LCVA nuos.
Antakalnio vaikų prieglauda Vasaros g. 7. 1917 m. Viduryje iš kairės: Kostas Daunoras, Pranas Bieliauskas, Jonas Tamulevičius. A. Jurašaitytės nuotr. LNM nuos.
Antakalnio vaikų prieglauda Vasaros g. 7. 1917 m. Viduryje iš kairės: Kostas Daunoras, Pranas Bieliauskas, Jonas Tamulevičius. A. Jurašaitytės nuotr. LNM nuos.
„Lietuvių tautinis atgimimas ir švietimas Vilniaus krašte“ viršelis
„Lietuvių tautinis atgimimas ir švietimas Vilniaus krašte“ viršelis
„Lietuvių tautinis atgimimas ir švietimas Vilniaus krašte“ viršelis
„Lietuvių tautinis atgimimas ir švietimas Vilniaus krašte“ viršelis