Ar bus išplėštas dar vienas puslapis?

Tikrieji vilniečiai pasižymi giliu nerimastingumu, išpūstu pilietiškumu ir ištreniruotu karingumu. Jie jaudinasi dėl iškilsiančių paminklų Lukiškių aikštėje ir sustojusių nacionalinio stadiono statybų. Jie negali ramiai miegoti dėl nugriauto „Lietuvos“ kino teatro ir karštai aptarinėja jo vietoje išdygusį kampuotą ir spygliuotą MO muziejaus pastatą. Vilniečiai pasiryžę kovoti dėl kiekvieno klevo Reformatų ir Sapiegų parkuose ir žada nepalikti ramybėje Kultūros paveldo departamento, nes nuojauta jiems kužda, kad kažkas ne taip daroma su jų jaunystės ir atšilimo epochos pradžios simboliu – „Neringos“ kavine.

Kai iš Vilniaus albumo negailestinga įvairių epochų, politinių režimų, o galop ir (ne)ūkiškos miesto valdžios ranka buvo išplėšta tiek daug nuostabių puslapių, vilniečiai tiesiog nebegali likti abejingi savo miesto likimui, ir jie yra teisūs.

Šiuo metu vykstanti didelio masto „Neringos“ kavinės ir viešbučio rekonstrukcija, pradėta 2017 m. (pirmiausia žadėta pabaigti 2019 m. pradžioje, o dabar nukelta į 2020 m.), kuriai vykstant neapsieita be nesklandumų, pritraukusių visuomenės ir Kultūros paveldo departamento specialistų dėmesį, verčia įdėmiai stebėti situaciją, susiklosčiusią aplink šį istorinį objektą.

Tiek „Neringos“ kavinės interjero, kurio autoriai yra žymieji architektai broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, atsiradimas 1959 m., pasibaigus stalininei epochai ir pučiant naujiems politiniams ir kultūriniams vėjams, tiek šio architektūros objekto įpaminklinimo atvejis 1970 m., įvykęs praėjus vos dešimtmečiui po kavinės atidarymo ir lėmęs jo išsaugojimą nepriklausomybės pradžioje, yra unikalūs.

Knygos „Architektūra sovietinėje Lietuvoje“ (VDA, 2012) autoriai Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė taikliai pažymi: „Kiekvienos epochos architektūrinę simboliką formuoja įžymių architektų kūriniai-kelrodžiai, kadangi per asmenybių kūrybą galima (bent iš dalies) pažinti ir pačią epochą.“ Tokiu kelrodžiu kadaise tapo „Neringos“ kavinės interjeras, kuris bene geriausiai įkūnija modernias nacionalinio stiliaus paieškas ir lietuviškojo modernizmo pradžią.

Naujosios nacionalinės architektūros mokyklos, kurios pirmuoju viešu pareiškimu tapo „Neringos“ kavinės interjeras, socmoderinizmo epochoje branduolį sudarė jaunieji architektai, studijavę architektūrą jau po karo. Jų kūrybinis šuolis sutapo su ypatingu laikotarpiu, vadinamuoju atšilimu, kuris prasidėjo sulig Nikitos Chruščiovo kalba, o 1955 m. nutarimas „Dėl projektavimo ir statybos nesaikingumų pašalinimo“ paklojo pagrindus socmodernizmui, kuris faktiškai buvo planinės ekonominės sistemos bei medžiagų ir technologijų trūkumo vaisius, užgimęs ne kaip architektūrinė, bet statybinė reforma, siekiant spartinti ir piginti statybos procesą (Drėmaitė, Šiaurės modernizmo įtaka „lietuviškajai architektūros mokyklai“ 1959–1969 m., 2011).

Būtent tuo laikotarpiu, tiksliau, 1956 m., Nasvyčiai pradėjo būsimos kavinės „Neringa“ projektą pastate adresu Gedimino pr. 23, pastatytame prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Kaip prisimena architektai, būsimosios kavinės pavadinimas kilo iš rašytojo Mykolo Sluckio knygoje „Milžinai nenorėjo karaliais būti“ aprašomos legendos apie Neringą ir Naglį ir vasaros įspūdžių kurortinėje Neringoje. Tai iš karto suteikė kryptį kūrybinei minčiai, davė daugiau laisvės projektuojant ir nulėmė gausybės laisvųjų formų reljefų ir netaisyklingų formų elementų atsiradimą interjere.

Semdamiesi įkvėpimo iš šiuolaikinės Vakarų architektūros, su kuria tais laikais tegalėjo susipažinti iš sudėtingais keliais ir būdais gaunamos informacijos, kopijuojamos ir mikrofilmuojamos Lenino bibliotekos spec. fonduose, iš tuo metu imponavusios jiems suomių architekto Alvaro Alto kūrybos Nasvyčiai norėjo perimti tai, kas jiems buvo artima, – šiaurietišką mąstymą ir saikingumą (Algimantas Mačiulis, Architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, 2007).

Kurdami „Neringos“ kavinę architektai dirbo išvien su žymiaisiais savo laiko taikomosios dailės specialistais, kurių darbai suteikė interjerui vientisumo pojūtį, o visas kūrinys demonstravo kompozicijos, proporcijų, mastelio, medžiagų ir detalių meistriškumą. Projektuodami kavinę, architektai pasirinko vadinamąjį laisvą planą, vidaus erdvių susipynimo principą, kai skirtingos erdvės atskirtos tik dalinėmis, dekoratyviomis, kiaurai permatomomis pertvaromis, todėl mažesnės patalpos optiškai jungiasi ir pereina viena į kitą.

Jungiančiu erdvės ir dailės elementu taip pat tapo apvali, kartais įgaubtos elipsės (ar jos abriso) forma, išlaikyta interjere, pradedant aptakaus vestibiulio forma ir baigiant kavinės salėmis, kur

mažojoje salėje atsirado suapvalintų formų baras ir priešais jį ypatingai lankytojų dėmesį traukęs baseinėlis su fontanu (autoriai Jonas Mikėnas ir Mykolas Vrubliauskas), o mažojoje salėje – bareljefas „Neringa“, laikomas vienu geriausių skulptoriaus Juozo Kėdainio kūrinių.

Didžiosios salės sienas papuošė daugiafigūrė tempera tapyta freska Neringos ir Naglio legendos motyvais (autoriai Vladas Jankauskas ir Vytautas Povilaitis). Šis monumentaliosios dailės kūrinys organiškai papildė architektūrinius sprendimus ir ne tik artikuliavo raktinę kavinės temą, bet taip pat fiziškai suformavo didžiosios salės aktyviąją centrinę dalį ir suteikė vizualinės tylos ir beveiksmio intymumo pojūtį boksuose. Sovietiniu laikotarpiu tokia dailės ir architektūros sintezė, kaip specifinė dekoratyvinė puošyba, tapo ypatingu išskirtiniu ir skiriamuoju lietuviškų interjerų bruožu ne tik kaimyninių šalių, bet ir Europos kontekste (Karolina Jašinskaitė, Naratyvumas visuomeninio maitinimo įstaigų interjeruose Lietuvoje 1959–1990 m., 2018).

Drąsus ir modernus „Neringos“ kavinės interjeras iš karto sukėlė diskusijas ir susidomėjimą visoje Tarybų Sąjungoje: apie jį rašė ir kalbėjo, vieni peikdami neva neregėtą prabangą, kiti didžiuodamiesi progresyviu lakoniškumu. Nuo pat įsikūrimo „Neringa“ tapo inteligentijos susibūrimo ir traukos vieta. Dažnai kavinėje svečiuodavosi žymūs ir žinomi žmonės: Justinas Marcinkevičius, Vytautas Žalakevičius, Stasys Krasauskas, Bronys Savukynas, Juozas Baltušis, Teodoras Valaitis ir daugelis kitų.

Taigi, praėjus vos dešimt metų nuo kavinės atidarymo, nepaisant amžiaus cenzo, bet atsižvelgiant į objekto architektūrinį stilių ir autorinį originalumą, 1970 m. lapkričio mėn. 5 d. Kultūros ministerijos kolegijos nutarimu Nr. 35 „Neringos“ kavinės interjerui buvo suteiktas vietinės reikšmės istorijos paminklo statusas. Šis išmintingas sprendimas lėmė interjero išsaugojimą nepriklausomybės pradžioje ir garantavo atsargią pirmąją rekonstrukciją 2001 m., dar dalyvaujant autoriams architektams.

Per 2017 m. rugsėjo 28 d. uždarymo rekonstrukcijai vakarą bendrovių „Neringos viešbutis“ ir „Neringos restoranas“ valdybos pirmininkė Rūta Tamulienė viešame pranešime tikino, kad viešbutis ir restoranas klientus pasikvies jau 2019 m. pradžioje ir vienu svarbiausių Vilniaus miesto simbolių esantis „Neringos“ kavinės interjeras liks nepakeistas. 2018 m. pavasarį kilus visuomenės susirūpinimui dėl šios kultūros objekto apsaugos jame vykstant rekonstravimo darbams, Kultūros paveldo departamento specialistai 2018 m. birželio mėn. 4 d. atliko patikrinimą ir pranešė, kad jokie statybos ar tvarkybos darbai kavinės patalpose nevykdomi.

Tačiau vargu ar plačiajai visuomenei žinoma, kad nuo 2018 m. lapkričio mėn. 6 d. Kultūros paveldo departamento tarybos aktu Nr.: KPD-RM-VT1/75.8 „Neringos“ kavinės interjeras (u. k. 1076; AtV59) prarado teisinę apsaugą ir tapo viešbučio „Neringa“ pastato (u. k. 15902; AtV931) vertingąja savybe. O viešbučio „Neringa“ pastatui, kodas Kultūros vertybių registre Nr. 15902, adresu Gedimino pr. 23, 2015 m. gegužės mėn. 6 d. Kultūros paveldo direktoriaus įsakymu sudaryta taryba 2015 m. lapkričio mėn. 24 d. savo aktu Nr. KPD-RM-2271 nustatė, kad nustatomos vertingosios savybės turi būti patikslintos.

„Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ Algimantas Mačiulis rašė, kad „1960–70 Lietuvoje įrengta modernių, originalių interjerų, juose atsisakyta retrospektyvizmo – taikyti nauji architektūrinių erdvių kaitos komponavimo principai, šiuolaikiškos formų detalės“, tarp jų mini „Neringą“, „Taurą“ (1960, architektas V. Batisa), kavinę-barą „Vilnius“ (1965, architektas J. Mazolevskis), restoraną „Palanga“ (1965, architektai R. Šilinskas, A. Zaviša) Vilniuje, restoranus „Tulpė“ (1962) ir „Orbita“ (1967, abiejų architektai V.J. Dičius ir A. Mikėnas) Kaune. Tačiau iš jų visų, jis pažymi, išliko tik kavinės ir viešbučio „Neringa“ interjeras. Vienas vienintelis.

Tad norėtųsi tikėti, kad šuolį į modernumą žyminti „Neringos“ kavinė, taip vertinama geriausių Lietuvos architektūros specialistų ir neramiųjų vilniečių, bus išsaugota ir bylos mums toliau apie naujosios nacionalinės architektūros mokyklos subtilumą bei atšilimo laikotarpio inteligentijos susibūrimus.