Ieškant gijų

Afrikos šalių dalyvavimo Venecijos meno bienalėje istorija yra labai nesena, prasidėjusi tik 2007 m. prieštaringai vertinamu Afrikos paviljonu, siekusiu atstovauti viso žemyno menui. Jis buvo organizuotas kaip 52-osios Roberto Storrso kuruotos bienalės dalis ir finansuotas kongiečio kolekcininko Sindikos Dokolo. Nepaisant renginį lydėjusio entuziazmo ir postūmio jausmo, inicijavusio nacionalinių Afrikos paviljonų steigimą, jų išliko nedaug.

Afrikos žemyno ir jo diasporos meno indėlis buvo ypač išryškintas ir įtrauktas į bienalės darbotvarkę nigeriečio menininko ir kuratoriaus Okwui Enwezoro dėka, jis 2015 m. kuravo 56-ąją Venecijos bienalę pavadinimu „Visos pasaulio ateitys“. Bienalėje pasirodė kūriniai, pasakojantys apie besitęsiantį kolonizacijos poveikį, klimato kaitą ir migracijos kaip „krizės“ suvokimo poveikį. Tačiau kitais metais Christine Macel iškelta tema „Viva Arte Viva!“ garbino menininkus ir „meną dėl meno“, taigi atitolino bienalę nuo politinių apmąstymų.

Nemažai Vakarų meno kritikų skubėjo smerkti Afrikos nacionalines vyriausybes, kad šios trumparegiškai nemato dalyvavimo Venecijos bienalėje svarbos ir nusprendžia teikti prioritetą kultūros plėtrai savo šalyse, tačiau tam yra svarbių priežasčių. Pirmiausia, Afrikos paviljonų organizatoriai turi dėti milžiniškas pastangas, kad paviljonas būtų įgyvendintas be Venecijoje esančios infrastruktūros, kurią turi Vakarų valstybės, įskaitant nuolatinę vietą bienalėje, pastovius finansavimo šaltinius, vyriausybės paramą ir kitus privalumus.

Antra, norint suprasti Venecijos vertę Afrikai, reikia suprasti šios bienalės modelį meno ekologijos kontekste ir jos gyvybiškai svarbią vietą šiuolaikinio meno rinkoje. Venecijos bienalė negali egzistuoti be simbiotinių ryšių su galerijomis, kurios veikia labai specifiniame meno rinkos sluoksnyje. Šios galerijos finansuoja meno kūrinių, kuriuos tikimasi parduoti, gamybą ir padidina pristatomų menininkų darbų kainas. Daugiau nei 80 proc. visų menininkų atstovauja galerijos, dalyvaujančios „Art Basel“ ir „Frieze“ meno mugėse. Taigi norėdami, kad dalyvavimas Venecijos bienalėje pavyktų, kandidatai iš Afrikos turi aiškiai suvokti, kad bienalė yra platforma, visiškai integruota į eurocentrinę meno rinką, ir turi prasmės tik šiame kontekste.

Trečia gana akivaizdi priežastis – nacionalinių prioritetų klausimas. Kam išleisti milžiniškas pinigų sumas paviljonams, kai žemyno meno mokykloms beviltiškai trūksta lėšų, o tolesnės absolventų darbo galimybės yra labiau išimtis nei taisyklė, kai muziejai neturi biudžeto nacionalinėms kolekcijoms sudaryti, kai nėra nacionalinių galerijų tinklo ir t.t.

Šiemet Venecijos bienalėje iš 54 Afrikos žemyno valstybių savo šaliai atskirais paviljonais atstovavo tik aštuonios – Egiptas, Dramblio Kaulo Krantas, Mozambikas, Seišeliai, Pietų Afrika ir Zimbabvė, o Gana ir Madagaskaras savo paviljonus pristato pirmą kartą.

Ganos debiutas, kuruotas žymios šalies meno istorikės Nanos Oforiatta Ayim, buvo laukiamas kaip įspūdingas žvaigždžių reginys, pristatant puikias El Anatsui instaliacijas, trijų kanalų Johno Akomfrah filmo projekciją ir Lynette Yiadom-Boakye portretus. Lygiai taip pat akivaizdus yra šių menininkų galerijų, sunkiasvorių Londono „White Cube“, „Lisson“ ir „October“ bei Niujorko Jacko Shainmano galerijų atsiradimas tarp kitų tarptautinių žaidėjų. Jie ne tik pagrindiniai šių menininkų rėmėjai, bet ir tikrieji Ganos debiuto Venecijoje finansinės naudos gavėjai.

Apvalių formų paviljoną Arsenale, pavadintą „Ganos laisvė“, sukūrė žymus architektas Davidas Adajaye. Kiekvieno menininko kūryba eksponuojama elipsės formos tarpusavyje sujungtose erdvėse, kurioms įkvėpimo semtasi tradiciniuose Ganos statiniuose ir kurios tinkuotos iš Ganos atvežta žeme. Paviljono pavadinimas yra paimtas iš Emmanuelio Tettey Mensah dainos, sukurtos naujos tautos nepriklausomybės išvakarėse 1957 m., o jame menininkai nagrinėja tos laisvės palikimą ir trajektorijas. „Nacionalinis paviljonas gali būti gana tiesmuka idėja, jei jūs [Venecijoje] pradėjote dalyvauti prieš 100 metų, – sakė Adjaye, – bet Ganai yra tik 60 metų ir ji mokosi būti tauta. Kuriant tą pasakojimą nacionalinis paviljonas yra tikrai svarbus.“

Bienalėje antrą kartą buvo pristatytas Mozambiko nacionalinis paviljonas. Kuratorės Lidijos Kostic Khachatourian kurta paroda „Praeitis, dabartis ir laikas tarp jų“ siekia parodyti neramią Mozambiko tautos praeitį ir to padarinius šiandieninėje visuomenėje. Šios temos interpretacijas pateikė trys šalies šiuolaikiniai menininkai – Gonçalo Mabunda, Mauro Pinto ir Filipe Branquinho, užaugę jau pokolonijiniame Mozambike tuo metu, kai jų šalis buvo įsitraukusi į vieną kruviniausių praėjusio amžiaus pilietinių karų (1977–1992). Per savo meną jie tiria socioekonominę šalies būklę, analizuoja praeitį ir kelia klausimus dėl dabarties, apmąstydami ir per įvairias medijas interpretuodami parodoje smurtą, korupciją ir socialinę neteisybę.

Nepaisant daugybės iššūkių besiruošiant dalyvavimui, Pietų Afrikos prisistatymas atrodo geriausiai parengtas, sudedant visas reikalingas varneles buvimo Venecijos bienalėje sąraše: visi pristatyti menininkai yra atstovaujami „Art Basel“ dalyvaujančių galerijų, paviljono pristatymą prižiūri profesionalūs viešųjų ryšių vadybininkai, vyksta edukacinės programos, surengta puiki VIP vakarienė. Pietų Afrikos paviljono tvarumas taip pat yra susijęs su viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimu, kurį vykdo „Pietų Afrikos paviljono draugai Venecijos bienalėje“, ir atskaitomybe bei skaidrumu per atviro konkurso procesą, kurį parengė Pietų Afrikos meno ir kultūros departamentas.

Pietų Afrikos dalyvavimas 2019 m. bienalėje, pavadintas „Ir stipresni mes tampome“, yra skirtas dialogui užmegzti, naujam mąstymo būdui sukurti ir dabartinei šalies situacijai atskleisti, taikliai atliepiant daugelį šalies 25-erių metų transformacijos kelio aspektų. Šiais metais kuratorės Nkule Mabaso ir Nomusa Makhubu kartu su menininkais Dineo Seshee Bopape, Tracey Rose ir Mawande Ka Zenzile nagrinėja atsparumo ir pasipriešinimo temas, kylančias iš skaudžios šalies istorijos apie žemės nusavinimą, institucinį žinojimą, hegemoninius galios santykius, šiandien ir toliau vykstančius šalies sociopolitinėje erdvėje.

Tad jei neturite galimybės apsilankyti Akros galerijoje „1957“, Lagoso galerijoje „Omenka“ arba „Goodman“ galerijoje Johanesburge, verta užsukti į Afrikos šalių nacionalinius paviljonus Venecijos bienalėje.

Tarptautinė Venecijos meno bienalė veikia iki lapkričio 24 d.