7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Menka paguoda

Karantino tekstai

Parengė Ž. P.
Nr. 20 (1341), 2020-05-22
Tekstai
Kadras iš filmo „Ponas Tadas“, rež. Andrzej Wajda
Kadras iš filmo „Ponas Tadas“, rež. Andrzej Wajda

Apie karantino patirtį ir pasekmes dabar rašo visi. Filosofas Michailas Jampolskis tekstą „Epidemija: nežinojimas ir tiesa“ apie tai, kaip pandemija griauna žinojimo iliuziją (https://www.colta.ru/articles/society/24006-mihail-yampolskiy-o-tom-kak-pandemiya-razrushaet-illyuziyu-znaniya), pradeda panašiai: „Apie koronavirusio epidemiją šiandien kalba visi. Kaip pasakė viena mano pažįstama filosofė, didėjanti pasisakymų banga pati primena žodinę medijų epidemiją. Platėjantis diskursų laukas, apimantis populiariąją epidemiologiją, politologiją ir politiką, daugiausia paaiškinamas tuo, kad nieko aiškaus apie tai, kas vyksta dabar, pasakyti neįmanoma. Mažai žinome apie viruso ypatybes, nesuprantame, kiek truks epidemija, o juo labiau – kokios bus demografinės, ekonominės ir politinės jos pasekmės. Ir būtent šis nežinojimas man atrodo esminis to, kas vyksta, aspektas.“

 

Jampolskis sako, kad ekspertai stengiasi numatyti epidemijos raidą, kad nepaprastai populiarūs tapo įvairūs sergamumo ir mirštamumo grafikai, kurių kreivė „patraukli tuo, kad ją galima pratęsti iš dabarties į ateitį. Tai matomas įsivaizduojamo laiko ir sąmonės kontinuumo vaizdinys, grubiai pažeidžiamas epidemijos. Grafikas kompensuoja kontinuumo stabtelėjimą ir leidžia mums, remiantis funkcijos, kurios algoritmo nežinome, sąlygiškumu, pažvelgti į ateitį, staiga netekusią konkretumo.“ Tačiau Jampolskis priduria, kad šis iš mūsų žinių visumos augantis kontinuumas „yra ne kas kita, kaip naudinga fikcija“, nes pranašystės gerai tada, kai gyvenimas tęsiasi automatiniu režimu. Pasak filosofo, numatymas, anticipacija – tai nežinojimas, iliuzija, kurią mes įtraukėme į žinojimo horizontą: „Georges’as Bataille’is yra sakęs, kad priėmę numatymo režimą tampame nelaisvi, nes atsiduriame melagingo įvykių determinavimo viduje. Štai ką jis rašė 6-ojo dešimtmečio pradžioje apie „žinojimą“, kuris visada atsiranda laukimo horizonte: „Žinoti – tai visada stengtis, dirbti, tai visada vergiška veikla, be pabaigos atnaujinama ir kartojama.“

 

Pasak Jampolskio, „Batailleֹ’is buvo teisus tvirtindamas, kad žinojimas, kurio pagrindas yra numatymas, visada nukreiptas į „naudingumo“ ekonomiką, kaupimą, galimybę iš anksto apskaičiuoti, be kurios neįmanoma kapitalistinė gamyba. Todėl neatsitiktinai galimybės numatyti stabtelėjimas – tai pirmiausia ekoniminis ir politinis stabtelėjimas. Šiandien mes visur susiduriame su skurdumu tų struktūrų, kurios pretenduoja į lyderystę ir mokėjimą spręsti žmonijai kylančias problemas.“

 

Jampolskis cituoja filosofą ir antropologą Bruno Latourą, kuris koronaviruso epidemiją palygino su Žemei grėsmę keliančia ekologine katastrofa, susijusia su globaliomis klimato permainomis: „Jo galva, koronavirusui vis dar taikomos senos žinios ir elgesio normos, bet neegzistuoja operatyvus žinojimas, taikytinas ekologinei katastrofai, kurią lemia daugybė faktorių. Čia mes atsiduriame nežinojimo srityje: „Jei per sveikatos apsaugos krizę žmonės turi vėl išmokti plautis rankas ir kosėti į sulenktą ranką, kaip jie tai darė pradinėje mokykloje, atsitikus ekologinei mutacijai pati valstybė atsiduria mokinio padėtyje.“ Pasak Latouro, šis „primityvus“ žinojimas stumia dabartinę epidemiją link kažko beviltiškai seno, besikreipiančio į pasenusį valstybės tipą: „Tai ne XXI a. ir ekologinių iššūkių valstybė, tai XIX šimtmečio ir vadinamosios biopolitikos valstybė, tai valstybė to, kas teisingai vadinama statistika: gyventojų valdymas teritorijoje, kuri iš aukšto matoma ir vedama ekspertų valdžios.“

 

Jampolskio nuomone, Latouras neteisus. Jis mano, kad izoliacija, kurios sąlygomis daugiau ar mažiau praleidžiame savo gyvenimą, staiga tapo matoma, slegianti ir suvokiama: „Nepaisant vykstančio siaubo (ir jam priešinantis), mes staiga aptinkame menką galimybę galvoti apie pasaulį truputį teisingiau, truputį adekvačiau. Suprantu, kad visko, kas vyksta, fone tai menka paguoda. Bet vis dėlto – bent kažkokia.“ 

 

***

Dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ išspausdintame Dorotos Wysockos-Schnepf pokalbyje su filosofu, sociologu Marcinu Króliu „Prabangos pasaulio pabaiga. Po poros mėnesių negalėsime nusipirkti beveik nieko“ (https://wyborcza.pl/10,158533,25912102,prof-krol-koniec-swiata-luksusu-za-pare-miesiecy-nie-bedzie.html) daug kalbama apie politinę Lenkijos situaciją, artėjančius prezidento rinkimus. Paklaustas apie politines pandemijos pasekmes ir ar, jo nuomone, žlugs dabartinė vyriausybė, Królis sako: „Be abejo. Tik negalima numatyti kada, nes ji neturi stipraus priešininko. Beje, šis bruožas dabar būdingas daugumai Europos šalių. Susidūrėme su keistu paradoksu, kuris labai domina tokius kaip aš, visa tai stebinčius: viena vertus, valstybė sustiprėjo, bet vadovai yra silpni. Tautinės valstybės natūraliai sustiprėjo. Jos uždarė sienas, nors visiškai neaišku kam. Gal Italija ir galėjo būti izoliuota iš pat pradžių, tuo blogiausiu momentu, bet kodėl visa Europa uždarė sienas – neaišku. Vyriausybės sustiprėjo, žmonės laukia jų sprendimų ir jų klausosi panašiai Prancūzijoje ar Lenkijoje. Tačiau visos tos vyriausybės yra labai prastos kokybės.“

 

Apie tai, kas bus po pandemijos, filosofas svarsto taip: „Laikui bėgant, manau, bus geriau. Šis pasaulis buvo paremtas beprotiška utilitarizmo ir augimo idėja. Visi manėme, kad reikia turėti geresnį mobilųjį telefoną, geresnį automobilį, butą, geresnes atostogas, stengtis, kad vaikai mokytųsi geresnėje mokykloje. Tai vedė į niekur. Pasaulis turės susitvardyti po tų keliasdešimties žmonijos istorijoje niekad nematytų prosperity metų. Iš tikrųjų, niekad nebuvo taip gerai, patogu ir malonu kaip tuos pastaruosius keliasdešimt metų. Visa tai pasibaigs ir sugrįš tam tikra žmogiškoji norma – žinojimas, kad pasaulis yra ašarų pakalnė ir tik kartais šviečia saulė. Ir reikia džiaugtis tuo, kad saulė kartais nušvinta. Kai sugrįš ši norma, viskas bus gerai. Reikia suprasti, kad tai, kas buvo, – išimtis. Sugrįžimo į ją tikrai nebus. Esu įsitikinęs, kad be revoliucijos neapsieisime. Kokia bus tos revoliucijos forma – su giljotina ar tik aksominė, dar nežinome. Taip pat niekas pasaulyje nežino, kada ji įvyks. Gal rudenį, o gal po ketverių metų. Tam tikra prasme bus įvedama kita, normali tvarka. Tuo reikėtų džiaugtis, bet tik tolesnėje perspektyvoje. Tačiau trumpesnėje, tuos kelerius metus, gyvensime neapsakomo chaoso apimtame, išsiderinusiame pasaulyje. Dabar šito jau nebegalima atšaukti.“

 

***

Taip pat „Gazeta Wyborcza“ spausdina Tomaszo Kamusellos, lingvisto, istoriko ir politologo, dėstančio Škotijos Šv. Andriaus universitete, tekstą „Pranašui pasisekė, arba kaip Adomas Mickevičius tapo kažkuo daugiau nei tik žydu, kuris „persirengė“ lenku“ (https://wyborcza.pl/magazyn/7,124059,25455903,wieszcz-co-mial-farta-czyli-jak-adam- mickiewicz-stal-sie.html). Pasak Kamusellos, Adomas Mickevičius didžiai nustebtų išgirdęs, esą jis ir jo kūryba priklauso tik Lenkijai. Mokslininkas aptaria kalbinę LDK situaciją Mickevičiaus jaunystės metais ir dabar, kai egzistuoja tautinė valstybė, „kur kalba – tai tauta, o tauta – tai kalba“, pabrėžia, kad „sociopolitinė Mickevičiaus tikrovė niekaip nebuvo tautinė“.

 

Pasak straipsnio autoriaus, „Pono Tado“ autoriaus jaunystės laikais pagrindinis sociopolitinio padalijimo kriterijus buvo ne kalba, o turtas ir religija: „Elitas buvo lenkų ir lietuvių bajorai.“ Kamusella rašo: „Mickevičius priklausė privilegijuotai bajorų klasei. Jo tėvų dvare dauguma valstiečių baudžiauninkų buvo stačiatikiai ir kalbėjo dialektais, kuriuos dabar sutapatintume su baltarusių kalba. Mickevičius gyveno daugiakalbiame pasaulyje. LDK bajorai kalbėjo ir rašė lenkiškai, mokėsi prancūzų kalbos, rašė lotyniškai ir pamažu tobulino rusų kalbą, kuri socialiai buvo svarbi rusų dvarininkams. Rusų valdininkai ir administratoriai, po 1840-ųjų – paprasti stačiatikiai bajorai, kalbėjo ir rašė tik rusiškai. Tais pačiais metais, kai LDK buvo performuota į Rusijos gubernijas, lenkų kalba dingo iš oficialaus vartojimo. Žydai rašė hebrajiškai ir kalbėjo jidiš, o žydų apšvietos šalininkai mielai mokėsi vokiečių kalbos. Armėnai rašė armėniškai, kalbėdami naudojosi turkų kipčakų dialektu, o totoriai rašė arabiškais rašmenimis, bet kalbėjo slavų kalbomis.“

 

Kamusella mano, kad „etnolingvistinė lenkų tautos definicija formavosi trečiajame XIX a. ketvirtyje, buvo įgyvendinta po 1918 m. ir daugumos Lenkijos gyventojų priimta kaip „normali“ tik po Antrojo pasaulinio karo“.

 

Mokslininkas klausia, o kas būtų, jei Mickevičius būtų gimęs šimtu metų vėliau, 1898-aisiais: „Ar jis būtų gyvenęs taip pat ilgai mūsų alternatyvioje istorijoje iki 1955 metų?“ Ir atsako: „Mickevičiaus laikais numanomas jo motinos žydiškumas nedarė įspūdžio ir nesutrukdė caro valdžiai pripažinti bajorišką jo šeimos statusą. Tačiau XX a., kai Lenkijos valstybė pripažino Mickevičių tautos pranašu, kilo diskusijos. Jas skatino antisemitizmas, implicite įrašytas į lenkų tautos definiciją, kurią platino etniniai kalbos nacionalistai. Pasak jų, lenkai yra visi, kalbantys lenkiškai, išskyrus lenkiškai kalbančius žydus (judaizmo išpažintojus ir jų palikuonis).

 

„Tikri lenkai“, panašiai kaip vokiškos „rasių teorijos“ (Rassenkunde) šalininkai, norėjo „apvalyti“ poetą nuo visų kaltinimų „genetiniu žydiškumu“ ir paversti jį „laisvu nuo žydiškumo“. Jų priešininkai norėjo džiaugtis mintimi apie žydišką Mickevičiaus kilmę, draugiškai reflektuodami senosios LDK visuomenės multietniškumą bei religijų įvairovę.

Alternatyvusis keturiasdešimt vienų metų Mickevičius 1939-aisiais, kai vokiečiai užpuolė Lenkiją, pagal Niurnbergo įstatymus lengvai būtų buvęs pripažintas žydu. Būtų užtekę plačiai paplitusių pasakojimų apie jo motinos žydiškumą. Mickevičiaus atžvilgiu vokiečių mirties mašina būtų suveikusi ir dėl jo indėlio į lenkų kultūrą bei intelektualinį gyvenimą. Vokiečiai norėjo paversti slavus vergiška darbo jėga, todėl buvo būtina sunaikinti intelektualinį ir politinį bei administracinį tautos elitą. Mickevičius, be abejo, būtų buvęs priskirtas lenkų elitui.

 

Jo šansai išgyventi būtų buvę menki, turint omenyje, kad nedaug lenkų katalikų Holokausto metais išdrįso padėti žydų kilmės lenkams. Alternatyvusis Mickevičius greičiausiai būtų žuvęs Aušvico-Birkenau mirties lageryje 1944-aisiais, būdamas keturiasdešimt šešerių. Po karo jo eilėraščius būtų spausdinę, bet manant, kad jie „užkrėsti“ tariamu žydišku krauju, Mickevičius tikrai nebūtų patekęs į lenkų tautos panteoną, kuriame jo vieta tradiciškai yra nuo XIX a. vidurio.

Jis būtų tik „iškilus lenkų poetas“, kurio lenkiškumas „abejotinas“. „Tikri lenkai“ būtų pareikalavę pašalinti Mickevičių iš mokyklinių programų, kaip dabar reikalaujama šalinti XX a. „žydų kilmės“ lenkų autorius, kurie išgyveno Holokaustą arba per jį žuvo.

 

Šis alternatyvios istorijos pratimas paaiškina, kokia atsitiktinė yra didybės definicija, kaip labai ji priklausoma nuo visuomeninio politinio konteksto, nuo laikų, kai gyveno ir kūrė vienas ar kitas autorius. Užtenka šimtu metų perstumti į priekį laiko mašiną, kad „didis lenkų tautos pranašas“ taptu žydu, kuris apsimeta lenku.

 

Tai, kas XIX a. kontekste lenkų nacionalistams atrodė literatūros genijaus viršūnė, po šimto metų tampa „nelenkiško dviveidiškumo“ įrodymu. Antisemitizmo dinamika yra alogiška. Todėl iki šiol minimos Mickevičiaus – lenkų bajoro – gimimo ir mirties metinės. Jos būtų pamirštos alternatyvaus Mickevičiaus, sekant Niurnbergo įstatymu pavadinto žydu, atveju. Tai dar vienas tipiškas „naujosios“ Europos ir Lenkijos istorijos pasakojimas.“

 

Parengė Ž. P.

Kadras iš filmo „Ponas Tadas“, rež. Andrzej Wajda
Kadras iš filmo „Ponas Tadas“, rež. Andrzej Wajda