Nors spektakliai jauniausiai publikai – kūdikiams – vis populiarėja, Lietuvoje juos kuria gana glaudus kūrėjų ratas. Praėjusiais metais jį papildė Klaipėdos jaunimo teatras. Spektaklį „Čia tu? Čia aš!“ drauge su kolegomis čia sukūrė šio teatro aktorė Evelina Šimelionė.
Daugelis šiuolaikinių spektaklių kūdikiams ir mažiems vaikams remiasi konkrečiomis ugdymo metodikomis ar filosofijomis ir, kitaip nei anksčiau, jautriai atsižvelgia į vaikų raidos etapus. Ne išimtis ir spektaklis „Čia tu? Čia aš!“. Jis sukurtas remiantis amerikiečių ankstyvojo ugdymo specialisto Glenno Domano metodika. 1955 m. Filadelfijoje įkurtame Žmogaus potencialo tyrimo institute šis mokslininkas kūrė ir tobulino netradicinius vaiko ugdymo ir lavinimo būdus, galinčius padėti kūdikius išmokyti skaityti, skaičiuoti ar net užsienio kalbų. Domano metodika nuo praėjusio amžiaus vidurio buvo ir tebėra taikoma ir sveikiems, ir raidos sunkumų patiriantiems vaikams. Pasak paties Domano, nors edukacijos sistema pritaikyta vaikams tik nuo 6–7 metų, mokytis jie pradeda vos gimę. Tokiu požiūriu, regis, vadovaujasi daugelis spektaklių kūdikiams kūrėjų, nepaisant to, ar jie remiasi šio autoriaus, ar kitomis ankstyvojo ugdymo metodikomis bei raidos teorijomis. Beje, pirmuoju spektakliu kūdikiams Lietuvoje įvardijamas Karolinos Jurkštaitės Klaipėdos lėlių teatre sukurtas „Labas, Mažyli!“ (2011 m.) taip pat rėmėsi Domano metodika.
Šimelionės režisuotas „Čia tu? Čia aš!“ skirtas kūdikiams nuo šešių mėnesių iki dvejų metų. Jame mažieji supažindinami su pasaulio formomis, gali jas pažinti, atpažinti ir paliesti. Akomponuojant spektaklio kompozitoriui, taip pat Klaipėdos jaunimo teatro aktoriui Gyčiui Šimelioniui, už širmos spektaklio pradžioje pasislėpęs aktorių Vaivos Kvedaravičiūtės, Rugilės Latvėnaitės ir Donato Želvio trio supažindina mažuosius žiūrovus su įvairiaspalvėmis geometrinėmis figūromis, jų deriniais, o ilgainiui ir tuo, kaip jos gali virsti atpažįstamais objektais ir subjektais. Ir nors iš pirmo suaugusio žvilgsnio juodų ir baltų apskritimų, kvadratų ir trikampių virtinė gali nepasirodyti kaip įtraukiantis reginys, žiūrovai, kuriems skirtas šis spektaklis, į visa tai žiūri šiek tiek kitaip. Naujagimiai ir kūdikiai mato ne taip aiškiai kaip vyresni vaikai ar suaugusieji. Tad mažyliai noriai reaguoja į drąsias, grynas kontrastingas spalvas (juodos ir baltos kontrastą, raudonas detales mėlyname fone ir pan.) bei įvairias geometrines figūras. Kontrastingos spalvos ne tik juos žavi, padeda sutelkti dėmesį, bet ir skatina smalsumą bei regos vystymąsi. Tad spektaklyje pasirodančios plokščios, spalvotos, tarsi iš karpinių knygelių, iš kūdikių gyvenimiškos patirties ir juos supančios aplinkos atkeliavusios žmonių (moters ir vyro), gyvūnų ir tokių objektų, kaip traukinys ar laivas, figūros prikausto mažųjų dėmesį, o šiek tiek vyresniems suteikia atpažinimo džiaugsmą ir gerai įsimena.
Mažųjų žiūrovų dėmesį ir įsitraukimą palaiko ne tik kontrastais pagrįsta spektaklio scenelių kaita, bet ir interaktyvios scenos, kai su mažylių dėmesį itin traukiančiais objektais rankose (šviečiančiomis „bitelėmis“ ar spalvas keičiančiais kamuoliukais) aktoriai pasirodo tarp jų ir kiekvienam skiria šiek tiek asmeninio dėmesio. Šiuo atžvilgiu spektaklis „Čia tu? Čia aš!“ seka geriausiomis šiuolaikinio teatro vaikams tradicijomis, ir nors, kitaip nei šokio spektakliuose kūdikiams, mažylių reakcijos aktorių veiksmų faktiškai negali pakeisti, asmeniniu dėmesiu jie vis dėlto apgaubiami.
Svarbų vaidmenį spektaklyje vaidina muzika. Kontrasto principu naudojami žemi ir aukšti registrai, skirtingų instrumentų sukurti švelnūs garsai, aiškus, pasikartojantis ritmas. Subtili ir švelni muzika ramina kūdikius, veikia jų vaizduotę, padeda įsitraukti į aktorių siūlomus vaizdinius ir žaidimus. Klaipėdos jaunimo teatras nuo pat pirmųjų spektaklių išsiskyrė muzikalumu, į spektaklių veiksmą įtraukiamais ritminiais-vokaliniais etiudais. Tad ir šiame spektaklyje jie užima svarbią vietą. Tačiau režisierei Šimelionei pavyko juos pasitelkti saikingai ir gana tiksliai, jais neužsižaisti.
Nors viena žaviausių šio spektaklio savybių – paprastumas, vis dėlto jame trūksta dailininko indėlio, estetinės naudojamų objektų, medžiagų ir formų vienovės. Spektaklio finale pasirodantys didžiuliai pūkuotukai turėtų tapti baigiamuoju akcentu, atvedančiu prie atpažinimo, kur „tu“, o kur – „aš“, tačiau jų išvaizda ne itin džiugina ne tik išrankesnius suaugusiuosius, bet kelia nerimą ir daliai mažylių.
Jei kalbėsime apie spektaklio dramaturginę konstrukciją, jai būdingos kūdikių auditorijai itin svarbios savybės – nuosaikumas ir tikslumas. Nors daugeliui mažiau susidūrusiųjų su teatru, skirtu patiems mažiausiems, gali pasirodyti, kad jiems galima rodyti, ką tik nori, ir sudominti bet kuo, iš tiesų ne visai taip. Kai turime omenyje teatrą suaugusiesiems, neretai kalbame apie publikos dėka „įvykusius“ arba „neįvykusius“ spektaklius, apie tą akimirką salėje susikuriančios bendruomenės poveikį aktoriams ir sceniniam vyksmui, o į spektaklio kūdikiams kūrėjų sėkmę ir nesėkmes reaguojama iš karto ir gana garsiai: nuščiuvimu, „savakalbiais“ komentarais ar, deja, verksmu. Todėl saikingos, mažųjų dėmesį ne tik patraukiančios, bet ir išlaikančios priemonės ir tikslūs pasirinkimai bei atida kiekvienam publikos nariui šiame teatre itin svarbūs. Nes tik tuomet mažieji žiūrovai gauna galimybę iš tiesų atrasti naujas formas, tiesa, kol kas dar ne (tik) meno, bet labiau pasaulio, ir galbūt net pamėginti atskirti, kur „tu“, o kur „aš“.
