7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Padorumas ir tiesa

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 18 (1339), 2020-05-08
Kinas Rodo TV
„Laimingasis Ladzaras“
„Laimingasis Ladzaras“

Balandį „Merriam-Webster“ sudarytojai papildė žodyną 535 žodžiais. Tarp jų ir „self-isolate“, ir „deepfake“, bet man labiausiai patinka „truthiness“. Ilgai svarsčiau, kaip jis skambėtų lietuviškai: „tiesutė“, „tieselė“, „tiesiukė“, „tiesutėlė“... Variantų daug ir jau seniai laikas rasti lietuvišką atitikmenį, nes kasdien žiniasklaidoje gali aptikti šimtus tokių „truthiness“, sklindančių iš politikų ir žurnalistų lūpų. Kartais bijau įsijungti žinias, nes „tiesučių“ bus daug, o analizės, kuri ir padeda suvokti tiesą, – kaip katino ašarų. Imituoti tiesą daug patogiau: galima rėkti kartu su amžinai nuskriaustais konservatoriais, lieti ašaras su lietuvių žvaigždėmis, kad ir, pavyzdžiui, su dainininku Merūnu, kurio už kadro, pasirodo, laukia kelios alkanos burnytės, ar kartu su seimūne Rimante Šalaševičiūte aiškinti, kad 400 eurų garantuoja pensininkui orų gyvenimą. Per karantiną perskaičiau ne vieną straipsnį – skirtingose šalyse gyvenantys autoriai kaip susitarę kartoja tą patį: „Mus valdo idiotai.“ Pasirodo, reikėjo sulaukti pandemijos, kad atsivertų akys. Ir pats nustebau supratęs, ką man primena JAV prezidentas. Tai pats tikriausias karalius Juoba. 1888 m., kai pasirodė Alfredo Jarry pjesė, niekas neįsivaizdavo, kad groteskas ir absurdas taps šiuolaikinės politikos pagrindu.

 

Pabėgti nuo staiga iki keturių sienų susitraukusios tikrovės padeda kinas. Kad ir į italų kaimelį Inviolatą, kurio gyventojai priklauso „tabako karalienei“ markizei de Luna. Čia gyvena ir naivusis, visiems padėti pasirengęs Adriano Tardiolo suvaidintas Ladzaras (keista, kad vertėjai atsisakė šį naivuolį vadinti Lozoriumi). Pasisvečiuoti atvykęs aristokratas Tankredis susidraugaus su Ladzaru ir jų santykiai sugriaus ramų kaimelio gyvenimą.

 

Filme „Laimingasis Ladzaras“ („LRT Plius“, 14 d. 21.33) režisierė Alice Rohrwacher kuria pasaulį, kuriame sustojo laikas. Tai pabrėžia ir 16 mm juosta nufilmuoti kadrai, dvelkiantys antikvariniu autentiškumu, ir neprofesionalūs aktoriai, kurių filme dauguma. Toks filmas galėjo būti sukurtas 8-ajame dešimtmetyje: kapitalizmo kritika, Pranciškaus Asyžiečio citatos, magiškasis realizmas, simboliai ir metaforos žadina daug prisiminimų. Dideliame ekrane „Laimingojo Ladzaro“ vaizdų grožis gniaužia kvapą. Kita vertus, filmas priverčia suvokti, kaip šiuolaikinis kinas atpratino mus nuo alegorijų ar metaforų.

 

Apie biblinį Lozorių žinoma nedaug: praėjus keturioms dienoms po mirties, Kristus sugrąžino jį į gyvųjų pasaulį, nes jis buvo nuolankus ir pasitikėjo žmonėmis. Šventasis Lozorius tapo raupsuotųjų globėju. Hanneso Holmo komedijos „Gyveno kartą Uvė“ („LTR Plius“, šįvakar, 8 d. 21.30) herojus netiki prisikėlimu ir visus laiko idiotais. Jis prarado žmoną ir negali su tuo susitaikyti. Niurgzlys pensininkas nepatenkintas kaimynais, kurie nemoka tvarkingai pastatyti automobilio ir mėto šiukšles. Uvės (Rolf Lassgård) namuose – ideali tvarka. Mintyse – taip pat. Tik gyvenimas seniai praradęs prasmę, todėl Uvė kruopščiai planuoja savižudybę.

 

„Gyveno kartą Uvė“ – iš tų filmų, kurie pasmerkti sėkmei. Tokie filmai patinka ir žiūrovams, ir kritikams. Sėkmės paslaptis – autorių gebėjimas universalią temą „įrašyti“ į šiuolaikines realijas. Uvė – chrestomatinis piktas ir antipatiškas senis, kuris pamažu atranda savyje gerumą, sugeba aukotis ir rūpintis kitais. Tik jis gyvena ne XIX a. Londone, bet šiuolaikinėje Skandinavijoje, kur imigrantų problema gana aktuali. Uvė nemėgsta ne tik imigrantų, bet ir žmonių apskritai. Kad mizantropija būdinga senatvei, galiu patvirtinti ir pats, nors nepasiilgstu jaunystės laikų, kurių taip stinga Uvei. Tačiau suprantu, kodėl jis ieško stabilumo ir saugumo. Kaip ir kiekviena šiuolaikinė pasaka, ši bando paaiškinti besikeičiantį pasaulį, kuriame įtampa ir įvairūs padalijimai tik didėja. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, tokiais laikas padorumas tampa bene vienintele išgyvenimo sąlyga.

 

Cristiano Mungiu „Baigiamieji egzaminai“ (LRT, šįvakar, 8 d. 01.00; „LRT Plius“, 9 d. 00.55) iš esmės apie tą patį, tik jo veiksmas rutuliojasi pototalitarinėje šalyje, Rumunijos provincijoje, iš kurios svajoja pabėgti gydytojo Romeo (Adrian Titieni) duktė. Baigusi mokyklą ji žada mokytis Londone, todėl taip svarbu gerai išlaikyti egzaminą. Tačiau išvakarėse mergina užpuolama ir beveik išprievartaujama. Tėvas bijo, kad patirtas stresas sukliudys, ir pradeda ieškoti protekcijos. Romeo įsitikinęs, kad „kartais dideli dalykai priklauso nuo menkų sprendimų“.

 

Vienas rumunų Naujosios bangos pradininkų Mungiu rodo kasdienybėje klestinčią korupciją, bet filmas netampa politiniu kaltinimu ar atvira moralitė. Norėdamas padėti dukteriai Romeo vis labiau grimzta į kompromisus, prisimena savo klaidas, abejoja. Mungiu rodo sutrikusio žmogaus dramą ir kalba apie kainą, kurią reikia mokėti už kompromisus.

 

Currenttime.tv, kurią galima žiūrėti ir internete, šį savaitgalį rengia ir Lietuvoje populiaraus Sergejaus Loznicos dokumentinių filmų retrospektyvą. Šįvakar (8 d. 22 val.) bus galima pasižiūrėti 2005 m. sukurtą „Blokadą“. Tai iš Antrojo pasaulinio karo kino kronikos sumontuotas filmas apie Leningrado blokadą. Jo unikalumą, manau, lemia Vladimiro Golovnickio sukurtas garso takelis: girdime miesto gyvenimo garsus, kurie sukuria „dalyvavimo efektą“ ir priverčia kitaip pamatyti ne kartą regėtus kadrus. Šeštadienį (9 d. 22 val.) bus parodyta „Pergalės diena“ (2018) – įspūdingas dokumentinis antropologinis tyrimas, kurio objektu tapo kasmet gegužės 9 d. Berlyne prie memorialo, skirto Raudonosios armijos kariams, susirenkantys žmonės. Ko čia tik nėra: vežimėlį su Stalino portretu traukiantis šuo, ukrainiečių nacionaliniais kostiumais vilkinčios moterys, kareiviais perrengti vaikai, baikeriai, ikonos, groteskiški ritualai... Sekmadienį (10 d. 22 val.) bus rodomas filmas „Procesas“ (2018), kurio pagrindu tapo unikali medžiaga – propagandinis filmas apie 1930 m. vykusį fiktyvų teismo procesą. Loznica atkuria Stalino laikų atmosferą, rodydamas teismą, kurio visi dalyviai (ir teisėjai, ir teisiamieji, ir salėje gausiai susirinkę piliečiai) meluoja sau bei kitiems. Retrospektyvą pirmadienį (11 d. 22 val.)  užbaigs naujausias režisieriaus filmas „Valstybinės laidotuvės“, kuriame rodoma Josifo Stalino laidotuvių kronika.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Laimingasis Ladzaras“
„Laimingasis Ladzaras“
„Gyveno kartą Uvė“
„Gyveno kartą Uvė“
„Baigiamieji egzaminai“
„Baigiamieji egzaminai“
„Valstybinės laidotuvės“
„Valstybinės laidotuvės“