7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Keisti, bet ne žodžiai

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 22 (1343), 2020-06-05
Kinas Rodo TV
„Juros periodo parkas“
„Juros periodo parkas“

Sovietų nomenklatūra turėjo iškart atpažįstamą kalbėjimo manierą ir intonaciją. Ją primindavo Dalia Grybauskaitė, ypač bendraudama su vadinamąja liaudimi ar su žmonėmis, kuriuos laikė žemesniais už save, – kalbėdavo su jais pabrėžtinai maloniai ir energingai. Partinės nomenklatūros žodynas buvo sudarytas iš žodžių blokų, kuriuos patogu kaitalioti, pritaikant prie aplinkybių. Dabar įsigali kitokia lietuviška „elito“ naujakalbė. Ją man simbolizuoja vienas dažnai girdimas ir matomas verslininkas, kurį mintyse praminiau „ponas šiandien dienai“. Verslininkai ar valdžios žmonės negalėtų sparčiai diegti savo kalbinių įpročių masėms, jei ne žiniasklaida, ypač radijo ar televizijos žurnalistai. Pastarųjų naujakalbė kartais turi suvalkietišką akcentą, mano žemaitiškoms ausims skambantį gana groteskiškai, bet dažniausiai jų kalba gana skurdi. Matyt, jie ir patys tai supranta, todėl kartais bando paįvairinti savo pasisakymus neva rafinuotais žodžiais ar posakiais. Todėl pradedame įprasti, kad lietuviai ne žiūri filmus, bet juos „išvysta“, visi kaip vienas apimti poetinės ekstazės. Susiruošęs pasižiūrėti „Dienos temą“, kartais atsiduriu lyg mėgėjiškame teatre: viena vedėja taip pabrėžia kiekvieną savo žodį, kad atrodo, lyg šiame liaudies teatre provincijos bufetininkei būtų patikėtas aukštuomenės damos vaidmuo. Gal ne tiek svarbu, kad naujakalbė užteršta nuolat skambančių „iš tikrųjų“ (juos girdime net iš mokslininkų) ir panašių žodelyčių (pastaruoju metu visi pamėgo „mentalitetą“). Naujakalbė išduoda prastą kalbančiųjų išsilavinimą, kuris ir pridengiamas vingrybėmis ar „sulietuvintais“ žodeliais, tokiais kaip vieno aukšto Vilniaus savivaldybės valdininko lūpose nuskambėjęs „koučinti“.

 

Lenkų žurnalistas Mariuszas Szczygiełas mano, kad netaisyklingą viešų asmenų kalbą reikėtų sieti su jų siekiais ar gyvenimo idealų įgyvendinimu: „Kai vedžiau televizijos pokalbių šou, pastebėjau, kad kai kurie profesinę mokyklą baigę svečiai nori priešais kamerą pasirodyti taip, lyg būtų baigę vidurinę. Tie, kurie buvo baigę vidurinę, kalbėjo kaip baigusieji studijas, o tie, kurie buvo baigę studijas, norėjo kalbėti kaip profesoriai. Akivaizdu, kad visi įtariame, jog paprastumas prilygsta prasčiokiškumui, o bajoriškos kultūros aidai sufleruoja: reikia būti geresniam už kitus – „užstatyk, bet pasirodyk“. Tik kad negalima pasirodyti, jei nėra ko užstatyti. Geriau būti savimi. Ir, užuot sakius „šiandien dienai“, sakyti „šiandien“ arba „dabar“. (...) Klaidingos įstaigų pasaulyje sukurtos formos atrodo rafinuotos ir iškilios, bet jos yra lyg sodo piktžolės, kurias kažkas per klaidą palaikė vertingomis gėlėmis.“

 

Stevenas Spielbergas – iš tų režisierių, kurie neslepia susižavėjimo pramoginiu kinu ir kuria tokius filmus, kokius pats norėtų žiūrėti. 1993 m. pasirodęs jo „Juros periodo parkas“ (LRT, šįvakar, 5 d. 22.40) sulaukė ne vieno tęsinio ir mėgdžiojimo, bet dabar filmas gali pasirodyti net pranašiškas, mat akivaizdžiai paaiškina, kodėl negalima kištis į gamtos procesus, rodo, kad turčių užgaidos gali sukelti katastrofą, ir net pasišaipo iš įvairių pramogų parkų. Veiksmas vyksta viename tokių parkų, kur mokslininkų atkurti dinozaurai turi tapti naujo atrakciono sensacija. Bet visko numatyti neįmanoma, todėl didžiąją dalį filmo bus galima stebėti, kaip dinozaurai vaikosi žmones, ir džiaugtis, kad sėdime saugiuose namuose.

 

Terapinio poveikio turi ir Timo Burtono filmas „Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“ (TV3, 6 d. 19.30) – populiaraus Ransomo Riggso romano ekranizacija. Į jį režiserius sudėjo viską, ką mėgsta labiausiai, – makabrą ir groteską, humorą ir siaubą. Filmo herojus šešiolikmetis Džeikobas (Asa Butterfield) po senelio mirties leidžiasi kelionėn į salą, kurioje šis užaugo. Taigi, tai ir pasakojimas apie iniciaciją. Čia Džeikobas randa panelę Peregrin (Eva Green) ir keistų vaikų prieglaudą. Visi vaikai keisti savaip. Juos reikia saugoti ne tik nuo nematomų pabaisų, bet ir nuo košmariškos tikrovės. Prieglauda atsidūrusi laiko kilpoje – čia vis kartojasi 1943-iųjų rugsėjo 2 diena. Vaikai nenori suaugti. Vaikystė ir yra jų prieglauda. Keistumas, ypatingumas Burtonui – vertybė, kurią reikia saugoti, kaip ir gebėjimą matyti tai, kas nematoma.

 

Washo Westmorelando filmo „Koletė“ (TV1, 7 d. 21 val.) herojė Sidonie-Gabrielle Colette (1873–1954) ne vienam amžininkui taip pat atrodė keista. 2018 m. pasirodęs filmas siejamas su įprastų gender schemų ir funkcijų permainomis kine. Rašytojos biografija – tikra dovana tokių filmų kūrėjams. Colette gyvenimas buvo ilgas, prisodrintas meilės nuotykių (Julia Kristeva ją yra pavadinusi „biseksualumo karaliene“). Sudėti šį gyvenimą į vieną filmą neįmanoma. Tad „Koletės“ kūrėjai pasirinko jo pradžią, kai jauna provincialė tampa populiaraus rašytojo Henry Gauthier-Villars’o žmona. Atsidūrusi Paryžiuje ji supranta, kad už vyrą rašo „negrai“, kad jis švaistūnas ir mergišius. Netrukus ir jauna žmona pradeda rašyti romanus, ant kurių puikuojasi vyro vardas. Romanai sukelia skandalą, bet jų herojė Klodina tampa pavyzdžiu jaunoms merginoms, o rašytoją ima slėgti ir jos padėtis, ir santuoka. „Koletė“ – paviršutiniškas filmas, Keirai Knightley nepavyko parodyti vidinės savo veikėjos permainos, bet keisčiausia, kad ši istorija apie tai, kaip moteris atranda savo balsą, parodyta grynai vyrišku požiūriu.

 

Roy’aus Anderssono filmai turi daug ištikimų gerbėjų. 2014 m. pasirodžiusio „Balandžio, kuris tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ („LRT Plius“, 11 d. 21.30) pristatyti gal ir nereikia. Šiame iš 36 trumpų scenų susidedančiame filme režisierius ir vėl klausia, ką reiškia būti žmogumi, kokia yra gyvenimo prasmė. Tačiau, regis, taikliausiai jį pavadino Michailas Trofimenkovas – „reklamine mirties kampanija“.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Juros periodo parkas“
„Juros periodo parkas“
„Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“
„Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“
„Koletė“
„Koletė“