7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Filmai pavargusiems

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 20 (1341), 2020-05-22
Kinas Rodo TV
„Patersonas“
„Patersonas“

Jau ir ministras Aurelijus Veryga sako, kad visi pavargome nuo karantino. Aš gal labiau pavargau nuo tos tuštybių mugės, neprofesionalių, bet su aplombu pateikiamų žurnalistinių tyrimų bei interviu ar politikų rietenų, pasivejančių iškart, vos įsijungiu radiją, internetą ar televizorių. Gyvenimas be viso to net ir karantino sąlygomis atrodytų palaima. Kažką panašaus siūlo Jimo Jarmuscho „Patersonas“ („LRT Plius“, 28 d. 21.30) – tobulas paprasto ir gilaus kino pavyzdys. Jarmuschas kalba apie gyvenimo prasmę, rodo kasdienių ritualų grožį, priverčia stabtelėti ir įsiklausyti į save kurtinančiame laiko bei prasmės rijikų gaudesyje.

 

Patersonas (Adam Driver) kasdien keliasi iškart po šeštos, valgo dribsnius, įsideda priešpiečių ir keliauja į darbą. Jis – autobuso vairuotojas. Kartais prieš įjungdamas variklį Patersonas rašo eilėraštį, kartais pasikalba su viršininku, kuris skundžiasi likimu ir šeima. Vakarais Patersonas grįžta namo pas Laurą (Golshifteh Farahani), su kuria gyvena mažame namelyje. Laura jaučiasi menininke, ir namuose vis daugėja juodų ir baltų ornamentų. Vakarais Patersonas vedžioja šunį, užsuka į barą. Prieš užmigdamas girdi Lauros žodžius, kad jo kvapas – malonus. Ir taip kiekvieną dieną. Niekas to nepakeis ir Jarmuschas nesistengs sugalvoti konfliktų ar įdomesnio gyvenimo pagundų. Regis, režisierių itin žeidžia, kad nesugebame įžvelgti tokios egzistencijos kaip Patersono kilnumo ir grynumo. Todėl jis ir sukūrė šį didį pasakojimą apie mažus dalykus. Jam padėjo poeto ir eseisto Rono Padgetto tekstai, garbinantys banalią kasdienybę.

 

Skaitydamas daugybę tekstų, kuriuose spėliojama, ar pasikeis gyvenimas po karantino, pagalvoju, kad nereikia spėlioti. Užtenka prisiminti Patersoną, kurio gyvenimas būtų idealus kiekvienam, jei tik tas kiekvienas nepritrūktų jėgų atsisakyti vartojimo, savęs demonstravimo ir kitų panašių malonumų. Deja, totali saviveikla, sklindanti iš visų ekranų, liudija, kad tai neįmanoma.

 

Iš literatūros ir architektūros į kiną atėjęs Ali Abbasi semiasi įkvėpimo iš trilerio, melodramos, skandinavų pasakų, nors jo filmo „Riba“ (TV3, 23 d. 23.55) pagrindas – šiuolaikinio švedų rašytojo Johno Ajvide Lindqvisto apsakymas. Iš pradžių pasakojimas apie kelto muitininkę Tiną (Eva Melander), kuri apdovanota ypatinga uosle, nes gali pajusti baimę, kaltės jausmą, todėl iškart nurodys ne tik kontrabandininkus, bet ir vaikų pornografijos platintojus, rutuliojasi kaip detektyvas. Tina turi padėti policijai rasti pedofilų lizdą. Jos išvaizda gali atstumti, bet ji geros širdies – rūpinasi Alzheimerio ligos paveiktu tėvu, numoja ranka į sugyventinio Rolando egoizmą, suvokia, kad yra kitokia, bet aiškina tai „vienos chromosomos klaida“.

 

Tinos pasaulio ribos aiškios – namai, darbas, tėvo globos namai, miškas, po kurį ji mėgsta vaikščioti basa. Kai jos gyvenime pasirodo Vorė (Eero Milonoff), ribos pradeda slysti iš po kojų. Tina sužino, kad yra įvaikinta, kad jos tėvai buvo troliai, kad Vorei neegzistuoja žmonių nubrėžtos ribos. Jis norėtų žmones sunaikinti ir kviečia Tiną prisidėti. Tada „Riba“ iš trilerio tampa pasakojimu apie žmogiškumą. Tina išauklėta būti žmogumi ir negali peržengti žmogiškumo ribos, o Abbasi klausia, kokią mūsų dalį lemia genetika, kokia yra auklėjimo produktas ir kur visame tame etikos bei moralės vieta.

 

Regis, tik pasižiūrėjęs į šių dienų Švediją iš magiškos pasakos perspektyvos Abbasi gali paversti „Ribą“ pasakojimu apie šiuolaikinius žmones, visąlaik bandančius peržengti savo moralės ribas, nemėgstančius šalis skiriančių sienų, draudimų, nuolat kalbančius apie skaidrumą, imigrantus ir norinčius, kad viskas būtų suprantama. Abbasi tokie supaprastinimai nepriimtini. Jis rodo, koks džiaugsmas Tinai yra jos tikroji tapatybė, bet kartu ir iš jos kylančias grėsmes. Gamta filme visąlaik antrina veikėjams. Gaila, kad režisierius tiek vietos paskyrė Tinos ir Vorės užribio atkūrimui – įvairioms keistenybėms, kurios yra tik pasakiška egzotika ir nieko daugiau. Tai sugriauna pasakojimo proporcijas.

 

Alejandro Gonzálezo Iñárritu „Hju Glaso legenda“ (LNK, šįvakar, 22 d. 21 val.) – taip pat savotiška moralitė, tik su holivudišku užmoju ir pretenzijomis. Gal todėl filmas ir sulaukė kelių „Oskarų“. Pasakodamas Leonardo DiCaprio vaidinamo medžiotojo istoriją, režisierius bando suprasti, ar esame pasirengę susigrumti su gamta ir jos galiomis. Veiksmas nukelia į 1823-iuosius ir remiasi legenda apie Hugh Glassą, kurį užpuolė meška, pametė draugai ir jis tris šimtus kilometrų vienas, sužeistas, kankinamas šalčio ir skausmo šliaužė namo. Sako, jį vedė keršto troškimas ir meilė. Erdvėje tarp šių jausmų ir vyksta filmo veiksmas – režisierius meistriškai įveda žiūrovus į herojaus psichiką. Realią filmo erdvę – didingus kalnus, sniegą ir laukinę gamtą – meistriškai nufilmavo Emmanuelis Lubezkis.

 

Man šiame filme pristigo nors lašo ironijos, bet jos bus su kaupu brolių Joelio ir Ethano Coenų šedevre „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (BTV, 23 d. 21.45) ir Quentino Tarantino „Negarbinguose šunsnukiuose“ (LRT, šįvakar, 22 d. 22.50).

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Patersonas“
„Patersonas“
„Riba“
„Riba“
„Hju Glaso legenda“
„Hju Glaso legenda“