Seserys, tetos, mamos ir dukros

Labai džiaugiuosi, kad galėjau drauge su kitais 257 žmonėmis užsisakyti knygą „Moterys, kūrusios Lietuvą“ iš anksto per WHUB renginių erdvę tam, kad knyga būtų išleista. Pirmosiomis karantino dienomis sulaukiau siuntinio. Pati nustebau, kad tik išpakavusi iš jaudulio apsiašarojau. Negaliu iki šiol parašyti knygos recenzijos, nes – dar keisčiau – skaitydama vėl susigraudinu. Man tai istorinis momentas. Dalį knygoje pristatytų pasakojimų apie daug nuveikusias, bet istorijoje neminimas moteris esu skaičiusi internete, jos plito knygą rengiant. Tačiau pasakojimus sutelkus į tikrą knygą atrodo, tarsi tos stulbinančios savo jėga (ir kaina, kurią už ją turėjo sumokėti) moterys galiausiai buvo įrašytos į istoriją. Pagaliau nusprendžiau, kad būtų teisingiausia pakalbinti knygos sudarytoją Aureliją Auškalnytę ir kelis klausimus užduoti knygos išore pasirūpinusiai menininkei Jurgitai Juodytei.

Kaip surinkote ir atrinkote knygos herojes? Pasigyrusi feisbuke knyga iškart sulaukiau klausimo, ar joje yra itin plataus kultūrinio akiračio mąstytoja Estera Elijesevaitė-Veisbartienė. Po šio klausimo iškart susirūpinau – ar bus antra (trečia ir t.t.) knygos dalis?

Aurelija Auškalnytė: Moterų sąrašo atrinkimas buvo ne vienus metus trukęs procesas. Kadaise mūsų centras atkreipė dėmesį į gatvių pavadinimus Lietuvoje – proporciją tarp žymių vyrų ir žymių moterų vardais pavadintų gatvių. Tuomet atsiliepė keletas savivaldybių, prašydamos įvardinti tas nusipelniusias moteris, pateikti jų sąrašą. Ką gi darysi, pradėjome tokį sąrašą rinkti darydami užklausas į rajonus, klausdami apie jų iškilias asmenybes, tarėmės su istorikais ir kitais profesionalais, tyrinėjančiais būtent moterų istoriją. Na, o paskutiniame etape šimtuką bandėme subalansuoti keliais kampais – siekėme įtraukti skirtingų profesijų atstoves, atliepti kilmės ir likimų įvairovę, įtraukti tautines mažumas, emigrantes. Lengviausia buvo atrasti menininkių ir visuomenės aktyvisčių, daugybė jų nebetilpo į sąrašą. Keblesnė situacija su mokslininkėmis ar sportininkėmis, pastarųjų pavardes rasti nesunku, tačiau daugiau informacijos ieškant reikėtų daryti labai rimtus tyrimus. Taip pat vadovavomės kriterijumi, kad tai būtų savarankiškai veikusios moterys, todėl nemažai istorijų ir sukasi apie XIX a. pab.–XX a., kai jos įgijo šią galimybę.

Neturime planų leisti antros knygos dalies, bet ketiname tęsti moterų pasiekimų ir moterų teisių kovos pristatymą visuomenei. Turiu sukaupusi apie 500 moterų sąrašą, ieškau naujų formatų, kaip pristatyti daugiau moterų. Matome, kad tos, kurias jau pristatėme, pasirenkamos ir kituose projektuose, į jas tikrai atkreiptas dėmesys. Taigi reikia tęsti! Be to, išleidus knygą, pasiekėme platesnius žmonių ratus ir mums siunčiamos naujos žinios apie asmenybes iš skirtingų profesinių laukų.

Pirmuosiuose puslapiuose, kur sužinojau, kad Lietuvos moterų emancipacija iš pradžių buvo susijusi su siekiu prisidėti prie valstybės kūrimo, rūpesčio socialiniais reikalais, rašoma, kad tai – dažnai ne sėkmės istorijos, tačiau trumpų pasakojimų stilius jų veikėjas visgi heroizuoja. Ar tai gerai? Istorijos man labai patinka, bet kai skaitau, pavyzdžiui, apie menininkes, apie kurias ką nors žinau, aiškiai matau, kaip smarkiai niveliuotos gyvenimo prieštaros. Tada mąstau – kas leidinio auditorija? Kokia Jūsų pozicija šiais klausimais?

Paminklai statomi ne tik herojams, bet ir atminimui. Demokratinėje visuomenėje bandoma fiksuoti pavardes, istorijas ir tų, kurie buvo išstumti, iš kurių buvo atimtos tam tikros teisės. Manau, tokiu būdu reflektuojama ne tik tai, kas tie žmonės buvo, bet ir pats praradimas, jo reikšmė dabarčiai. Nesėkmė buvo tai, kad visos moterys, nepaisant savo talentų, turėjo ribotas galimybes juos panaudoti. Jeigu mes jų pasiekimus pristatytume kaip sėkmės istorijas, tai galėtume tada sakyti, kad daugumos mūsų močiutės, nepabaigusios net mokyklos, nepakankamai stengėsi, mat jų kartos moterys tokiomis pat sunkiomis sąlygomis prasiveržė į mokslą. Tokia nejautri pozicija yra labai populiari kalbant apie šiuos laikus ir ji kenkia siekiant praktiškai kurti sąlygas visų moterų lygioms galimybėms.

Pasirinktas trumpas formatas visgi apribojo erdvę, kiek galima giliai analizuoti ir atkreipti dėmesį į visus prieštaravimus moterų gyvenime. Kai kur stengiausi žaisti užuominomis ir palikti slaptų klaustukų. Visgi sąmoningai pasirinkome išryškinti vieną aspektą – moterų gyvenimo ir jų veiklos sankirtą su lygių galimybių lauku, pabrėždamos tiek apribojimus, tiek bandymus gerinti moterų padėtį, tiek ir tiesioginę kovą už lygias teises. Šių niuansų stinga naratyvuose apie konkrečias asmenybes ar daug pasiekusias moteris.

Knyga skirta plačiajai visuomenei, ypač jaunimui, siekiant patraukliu formatu sudominti, supažindinti, atkreipti dėmesį. Tačiau ji skirta ir istorikams, žurnalistams, menininkams, gal šiek tiek kaip rakštis, kad atkreiptume dėmesį į lyčių lygybės niuansus, paskatintume dialogą, tyrinėjimus.

Kokių sulaukėte klausimų knygos pristatyme, gal kuris iš jų įsiminė?

Knygos pristatyme ir bendraujant su žurnalistais vis iškyla klausimas apie antrą knygos dalį. Gal tai ir rodo, kad visuomenės apetitas pažvelgti į savo istoriją kitais kampais yra dabar padidėjęs. Dažnai klausiama, kodėl neįtraukta viena ar kita moteris. Visiems norisi dar ir daugiau. Dar prašo įvardinti kelias moteris, labiausiai įsiminusias rengiant knygą. Nelabai mėgstu šito klausimo, nes jis iškelia asmenybės herojiškumą virš viso kito. Norėčiau kada nors nubraižyti milžinišką schemą, kurioje beveik visos ko nors pasiekusios moterys yra susijusios viena su kita – tai seserys, tetos ir dukterėčios, mamos ir dukros, anūkės ir senelės.

Koks šios knygos kelias? Kaip sklinda ir kur galima įsigyti susidomėjusiems?

Knygą siūlome įsigyti tiesiai iš mūsų, Lygių galimybių plėtros centro (http://gap.lt/moteru-portretai/knyga/). Taip pat knyga prekiauja knygynas „Eureka“ (yra ir internetinėje prekyboje). Tolesnę prekybos taškų plėtrą pristabdė karantinas. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad esame ne pelno siekianti organizacija, todėl visus surinktus pinigus panaudosime kitoms, daug mažiau viešumoje matomoms veikloms žmogaus teisių ir lyčių lygybės srityje.

Kaip buvo sumanyta knygos išorė? Raudonas tikras siūlas turbūt reiškia rankų darbą, ką dar?

Jurga Juodytė: Pirminė knygos idėja mane ištiko skaitant knygos tekstus: per kartų kartas einantis moterų indėlio į visuomeninę sferą, mokslą, netgi meną (nors šokėjų ir operos dainininkių, rodos, netrūko) nuvertinimas. Kiek valios pastangų reikėjo kiekvienai iš knygos herojų. Kiek iš jų savo moksliniais tyrimais ar menine kūryba užsiėmė „laisvu metu“. Nes kitas laikas buvo skirtas išgyvenimui arba buičiai. Ir rezultatai: didžiosios dalies knygoje aprašomų žmonių mes net nežinome. Siūlas pirminėje idėjoje simbolizavo nuvertinamą moterų indėlį į meno, mokslo, ekonomikos sferas: „ai, tie moterų darbeliai“. Džiaugiuosi, kad siūlo idėja tapo pagavi – Margarita Jankauskaitė joje pamatė gyvybę ir kraują. Ir galimybę susijungti: prieš knygos pristatymą ir per jį siuvinėt knygos viršelius kartu, bendraujant. Man asmeniškai svarbi ir kaip menininkei įdomesnė yra „blogoji“ siuvinio pusė. Pirmasis knygos atvartas susiraizgiusiais siūlais (kiekvienoje knygoje skirtingais) ne tik neslepia to, „kas negražu“, bet ir sutvirtina knygos idėją – „tai nėra sėkmės istorijos“. Tai kadaise gyvenusių ir veikusių moterų valia, įdirbis, nusivylimas, nesėkmės, užmarštis.

Gal viršelio kasdienis rusvumas irgi turi savo semantiką?

Viršelis atspaustas ant kartono. Gana tiesioginė sąsaja su pramoninių dėžių kartonu. Ir tai puikiai kontrastavo su minkštu, raudonu, vilnoniu siūlu. Beje, jau spaudžiant knygą Aurelija sako: „Ei, o Žemaitė savo pirmą knygą susiuvo vilnoniu siūlu ir Višinskiui padavė.“

Ar buvo Tau įsiminusių klausimų per knygos pristatymą?

Man įsiminė ne klausimas, o knygos sudarytojos įžvalga. Ji sakė, kad tikisi, jog po 100 metų nebus reikalo leisti tokios knygos antros dalies ir situacija dėl lygių moterų teisių bus pasikeitusi į progresyviąją pusę. Nes skaitant moterų istorijas apima šioks toks apmaudas – problematika labai reali ir šiandien.

Labai ačiū už Jūsų laiką. Knygą labai rekomenduoju dovanoti seserims, tetoms ir dukterėčioms, mamoms ir dukroms, anūkėms ir senelėms. Taip pat broliams, dėdėms ir sūnėnams, tėvams ir sūnums, anūkams ir seneliams.

Parengė Monika Krikštopaitytė