Christiano Petzoldo „Tranzitas“ („LRT Plius“, 21 d. 21.33) – iš geriausių kelių pastarųjų metų filmų. Jis sudėtingas ir originalus, o toks derinys labai retas, juk net Kanų „Auksine palmės šakele“ apdovanoti filmai pastaruoju metu vis dažniau stebina ne meniškumu, bet perdėtu režisierių noru paprastai ir prieinamai paaiškinti filmo siunčiamą žinutę. Petzoldas, regis, nenori ir negali taikytis su šia tendecija. Jo filmai – intelektualo filmai, bet jaudina iki širdies gelmių. „Tranzitas“ – 1944-aisiais parašyto Annos Seghers romano apie emigrantus, Antrojo pasaulinio karo metais bandančius Marselyje gauti vizą ir išvykti į JAV ar Lotynų Ameriką, ekranizacija. Tačiau režisierius atsisakė bet kokios istorinės rekonstrukcijos. Vietoj okupacinės kariuomenės mieste siautėja prancūzų policija, žviegia greitosios, o šiuolaikiniai interjerai ir miesto gatvės visai netrikdo. Greičiau padeda pažvelgti į romano siužetą iš tam tikros tikrovės sukeistinimo distancijos ir suvokti, kad pabėgėlio, emigranto situacija iš esmės nesikeičia. Tokia radikali režisieriaus koncepcija nesikerta su pabrėžtinu literatūriškumu, kurio anksčiau, regis, jo filmuose nebūdavo: užkadrinis tekstas tik sustiprina distancijos tarp pasakojamos istorijos ir kadro realybės pojūtį.
Iš nacių konclagerio, o vėliau ir iš okupuoto Paryžiaus pabėgęs Georgas (Franz Rogowski) atsiduria šiuolaikiniame Marselyje. Jis palaikomas rašytoju, kuris nusižudė, – Georgas turi jo paskutinį rankraštį ir dokumentus. Rašytojo žmona Mari (Paula Beer) laukia vyro, kad JAV ambasadoje gautų tranzitinę vizą. Georgas ir Mari nuolat susiduria miesto gatvėse, tarp jų net užsimezga romanas, bet ji taip ir nesužinos, kas yra Georgas ir kas atsitiko jos vyrui.
Petzoldas mėgsta antrininko temą. „Tranzite“, panašiai kaip ir prieš tai sukurtame „Fenikse“, jis pasakoja meilės istoriją, susiedamas ją su tapatybės klausimu ir likimo tema. Bet „Tranzitas“ – dar ir filmas apie pašaukimą. Amerikiečių konsulo paklaustas, apie ką bus kitas jo romanas, Georgas sako ilgą monologą, kad mokykloje jam vis tekdavo rašyti rašinius apie tai, ką veikė per atostogas, per Kalėdas, kaip praleido kitas šventes. Rašinių temos būdavusios ne tik nuspėjamos, bet ir privalomos. Georgas sako, kad daugiau neberašys, nes naujas romanas būtų dar vienas privalomas rašinėlis, tik jau apie tai, kaip jis pabėgo iš nacių Vokietijos. Georgas tiesiog nori būti laisvas ir gyventi.
Filmo veikėjų situaciją iš dalies galima palyginti su karantinu – jie įstrigę laike ir vienoje vietoje, nors turėtų būti visai kitur. Tik mes dabar vis dar rašome tuos privalomus rašinius apie tai, kaip leidžiame karantiną ir laukiame jo pabaigos. Matyt, kad šis laikas sunkiausias tokiems kaip Vanessos Filho filmo „Angelo veidas“ (TV1, 17 d. 21 val.) herojė Marlena (Marion Cotillard). Trisdešimtmetė gyvenimo malonumų mėgėja įstrigo studentiškų eksperimentų su viskuo ir visais etape ir nesirūpina aštuonerių metų dukrele Eli. Kai mama nusprendžia leisti laiką su naktiniame bare sutiktu vyru, mergaitė lieka viena. Jos padėtis daug blogesnė nei alkoholikės mamos. Eli yra priversta anksti subręsti ir jau žino alkoholio skonį...
Heitoro Dhalia filmo „Bangų nešami“ (LRT, 17 d. 00.40) herojei Filipai – keturiolika. Ji leidžia vasarą su šeima pajūryje netoli Rio de Žaneiro. Atostogos mergaitei taps atsisveikinimu su paauglyste ir pirmuoju meilės išbandymu. Tėvo romanas su gražia amerikiete – tik pirmasis permainų serijos įvykis. Filipa pasiners į šeimos paslaptis ir bandys suprasti save. Tokį siužetą matėme bene šimtą kartų, bet kažkodėl neabejoju, kad tai nesukliudys pasižiūrėti ir šį filmą. Ir ne tik todėl, kad neištikimą mergaitės tėvą vaidina Vincent’as Casselis. Tiesiog beveik visi tikriausiai pasiilgome vasaros ir pajūrio.
Grįžkime prie bandymų suprasti save. Neseniai skaičiau psichologo Bartłomiejaus Dobroczyńskio pokalbį su jauna rašytoja. Žinoma, jie kalbėjosi ir apie karantiną. Psichologas patarė pašnekovei, kad juolab dabar „nereikia pasinerti į apmąstymus apie save, nes žmogus sukurtas ne tam, kad ką nors protingo pasakytų apie save, remdamasis savo paties minčių analize. Jei norite sužinoti, ar esate gera rašytoja, gyvenimas moko, kad reikia sėstis ir rašyti. Po metų, dvejų ar dešimties jūs tai žinosite. O apmąstymai apie tai neturi jokios prasmės.“
Currenttime.tv galima žiūrėti ir internete, nors mano kabelinė televizija šį kanalą, kuris kitaip dar vadinasi „Nastojaščeje vremia“, rodo visą parą. Šįvakar (15 d. 22 val.) jis primins prieš kelerius metus daugybę festivalių apkeliavusį dokumentinį filmą „Kelias“ (2016), kuris ypač turėtų patikti pasiilgusiems kelionių automobiliu. Tai eksperimentinis filmas, Dmitrijus Kalašnikovas jį sumontavo tik iš mašinų registratorių vaizdų. Kartu tai ir šiuolaikinės Rusijos, kur niekad nežinai, kas tavęs laukia už posūkio – tankas ar nauja meilė, portretas.
Jūsų – Jonas Ūbis
