Gegužės 28 d., būdamas 67-erių, mirė rašytojas, feljetonistas, dramaturgas, kino scenaristas Jerzy Pilchas. Jo knygos „Stiprusis angelas“, „Kiti malonumai“, „Mano pirmoji savižudybė“ išleistos ir lietuviškai, Lietuvoje rodytas ne vienas filmas pagal jo kūrinius. Balandžio 13 d. „Gazeta Wyborcza“ išspausdino Michało Nogaśio pokalbį su rašytoju (https://wyborcza.pl/7,75517,25860556,pilch-zdobycie-wladzy-w-czasach-zarazy-to-jest-o-wiele-slabsza.html). Tai buvo paskutinis Pilcho interviu. Paklaustas, ką žmonės pastaruoju metu nesugrąžinamai prarado, Pilchas atsakė:
– Praradome pasitikėjimą savimi. Nors jis buvo elementarus, nesuvokėme, kad jis yra. Kiekvienoje srityje. Iš naujo jo mokytis bus neįmanoma, tai maždaug tas pats, kas mokytis pasąmonės. Su visais savo genialiais sumanymais ir dar genialesniais išradimais pasaulis atrodo kartu ir beginklis, ir bejėgis. Šis patyrimas labai konkretus, bet kartu ir globalus. Jokie pinigai, mokslas, visuomeninė mintis ar visos krizių valdymo teorijos nesugeba to pataisyti. Pasaulis sustojo, gatvės ištuštėjo, įsigalėjo kurtinanti tyla, laukiame.
Gali būti, kad dabartinė situacija pasėjo nerimo grūdą, privertė suabejoti kasdienybės ritmu. Juk, pagaliau, jei kasdien darbe praleidi laiką nuo 8 iki 16 valandos ir staiga nelieka priežasties keltis iš lovos, atsiranda kūrybiškumo. Ar bandome naujus gyvenimo modelius? Geriau pažįstame savo artimuosius? Skaitome? Atliekame jogos pratimus priešais monitorių? „Podkastai“, elektroninės knygos, „Netflix“, bendras maisto gaminimas – tai juk visiškai beviltiški, banaliai rožiniai ir melagingi scenarijai. Jie neišstums nerimo, greičiau atvirkščiai. Be to, man įdomu, ką veikia darboholikai? Ką daro alkoholikai, kurie turi poreikį gerti, o parduotuvėje – milžiniška eilė? Kaip jie su tuo susidoros? Kaip jaučiasi bulimikės, neturinčios maisto atsargų? Ir ar dabartinis pasaulis yra rojus asmenims, kenčiantiems nuo agorafobijos? Kiek kartų gyvenimas gavo kakton, nes sugriuvo seniai nustatyti pavasariniai terminai? Gyvenimo kelionės, gyvenimo vestuvės, gyvenimo remontai ir tūkstantis kitų svarbių gyvenimo reikalų.
Ar laikas, kurį dabar išgyvename, gali duoti ką nors gero?
Gero? Nieko niekam. Lūžio skalė bus didelė, nors jis ilgai liks uždaras. Kam šis chaosas išeis į gera? Kas juo pasinaudojęs taps prezidentu? Nieko tikro, pasekmės bus skausmingos. Man įdomu, kaip susitvarkys švedai. Iš to, ką matau, jie elgiasi labai lengvabūdiškai, lošia labai rizikingai, bet tik rizikingas lošimas lemia didelės pergales, to jiems ir linkiu. Nors abejoju.
Jūsų knygos „Gyvoji dvasia“ („Żywy duch“) herojus, vienintelis likęs Žemėje ir turintis daug kūrybiškumo, svarsto: „Ar visai tai, kas atsitiko, įvyko tik todėl, kad spėliočiau, kodėl tai atsitiko?“
Italų rašytojas ir eseistas Guido Morselli bandė atsakyti į šį klausimą. Žinia, atsakymo nesurado, o jo „Įvykio“ finalas vyksta ligoninėje, ir tai labai primena dabartinę situaciją. Žinau literatūrinio gyvenimo mechaniką, vadinasi, dabar visame pasaulyje ant rašomųjų stalų gimsta kūriniai, kurių pavadinimuose dešimčia tūkstančių būdų kaitaliojasi žodžiai „epidemija“, „pandemija“, „užkratas“, „izoliacija“, „nuodingas oras“.
Kai pagalvoju apie šimtus tūkstančių tokių, kurie tobulai žinos, jau žino, ką mums, žmonėms, pasitelkęs šį kataklizmą norėjo pasakyti Dievas, suprantu, jog konkurencija pernelyg milžiniška, kad galėčiau joje dalyvauti. Mano vaizduotė apskritai nesikiša į tokius dalykus, nebent atsitiktinai.
Ar turite savo bibliotekoje lektūros tokiam laikui? Sako, kad dabar gerai grįžti prie klasikos...
Aš nemanau, kad skaitymas epidemijos laikais būtų į gera. Skaityti reikia, kai nėra nei laiko, nei sąlygų. Tada skaitai intensyviai. Tai, kas skaitoma apkasuose, visada įdomiau už tai, kas skaitoma užnugaryje.
Valstybė – tai piliečių bendruomenė, valstybė – tai teisė, kurią visi gerbia, pagaliau valstybė – tai solidarumas su tais, kurie serga, skursta, kurie palikti vieni sunkiais laikais. Ar tai veikia esant šiai krizei?
Nežinau, ar valstybė veikia, bet daugybė žmonių – taip. Nors, žinoma, su vertinimais ar net „pozityviais“ pastebėjimais reikia būti atsargiems.
O kas bus, kai visa tai pasibaigs?
Bus taip, kaip buvo.
Apie Ferganos mokyklą
Rusų internete galima rasti pačių įvairiausių literatūrai skirtų tinklalapių. Viename tokių (https://nosorog.media/material/vozduh_beskorystnoy_otreshennosti_12) spausdinamas literatūrologo Deniso Larionovo pokalbis su uzbekų poetu ir prozininku Šamšadu Abdullajevu, priskiriamu Ferganos mokyklai. Štai keli pokalbio fragmentai, primenantys, kad originali literatūra jau nuo XI a. egzistuoja ir ten, kur jau beveik pusę amžiaus kojos neįkėlė lietuvių vertėjai ar žiniasklaida.
Poetinė Ferganos mokykla tapo vienu iš produktyvių šiuolaikinės literatūros mitų ir svarbiu akademinių tyrimų objektu. Ar tai buvo akivaizdu, kai mokykla tik kūrėsi?
Ne, tai nebuvo akivaizdu, juolab kad mes visai nesirinkome ir nesiorganizavome dėl kažkokios mokyklos. Mūsų draugystė, mūsų pokalbiai, susitikimai prieš keturiasdešimt, keturiasdešimt penkerius metus vyko savaime, stichiškai, be jokių planų ar ateities išskaičiavimų. Terminas „Ferganos mokykla“ priklauso rusų kritikams. Patys savęs taip niekad nevadinome. Bet literatūros teoretikams matyti geriau, būtent jie pagauna slaptus poetinio rašymo evoliucijos dėsningumus ir literatūrinius mitus, jie turi dovaną tiksliai pažinti nematomas būtybes bet kurios epochos estetikoje. Regis, György Lukácsas juos vadino pašaukimo angelais. Geriausiu atveju savo bendrystę mes galime pavadinti tik grupe („mokykla“ vis dėlto verčia būti kokio nors didelio istorinio judėjimo dalimi: neorealistai kilo iš italų Pasipriešinimo, „apkasų poetai“ buvo Antrojo pasaulinio karo vaikai, anglų ir amerikiečių imažistai priklausė grandioziniam modernizmo fenomenui, italų macchiaioli ir scapigliature dailininkai buvo susiję su risordžimento judėjimu, vokiečių romantizmo pradžia sietina ne su Schellingo melancholija, bet pirmiausia su prancūzų revoliucija ir Napoleono armijos pralaimėjimu Prūsijoje).
Nesavalaikį normalios kūrybos ir vizionieriškumo pakilimą gimdo gyvenimiškos perspektyvos nebuvimas, kai tu nesupranti savo regėjimų, bet žinai, kad juos matei, kaip kad prisipažino Rimbaud laiške Pauliui Demeny. Iš esmės mus maitino situacinis ir topografinis akligatvis, užlietas saulės, mikštas, jaukus akligatvis, kuriame laikas tekėjo lėtai, savaip gydantis ir betikslis, leidęs mums svajoti ir net turėti bendrą skonį. Tai ne tiesiog likimo atmaina, bet ir pasiuntinys, mokantis skrieti pirmyn į kūrinio gelmę ir sugrįžti, kad praneštų: „Tai puikus tekstas, galite jį skaityti.“ Mes atsiradome derlingoje dirvoje, tačiau be kokios nors priešistorės, kaip varnalėša, auganti dykvietieje, kuri, beje, mūsų taip pat apdainuota.
Rusiškai pasirodanti Jūsų knyga „Kiti Pietūs“ („Drugoi jug“) susideda iš prozos tekstų. Kur, Jūsų nuomone, yra riba tarp prozos ir poezijos? Ar gali rašomas eilėraštis tapti apsakymu ir atvirkščiai?
Idealiu atveju ribų tarp jų niekur nėra. Jų tiesiog nėra. Tiesa, formaliai proza trunka ilgiau. Bet ir poezija, ir proza susideda iš vienos medžiagos – iš nemotyvuotumo, verčiančio mus domėtis gyvenimu. Tai savotiška magma, kurios prigimtinis tęstinumas ir emanacija provokuojamai randasi iš beformio ir nekonkretaus autorinio sumanymo. Vyras ir moteris Michelangelo Antonioni „Užtemime“ bučiuojasi per stiklą, nes jie neskaitė mažučio Roger Gilbert-Lecomte’o eilėraščio „Meilės ribos“ („tarp bučinio lūpų / vienatvės stiklas“) ir juos supo visiškas nekonkretumas – jų grynos laisvės vieta.
Tačiau tarp prozos ir poezijos, suprantama, egzistuoja neapčiuopiami skirtumai. Eilėraštyje yra elementų, kurie nepastebimi prozoje, ir tuo savo nepastebimumu jie naudingi tekstui (šiuo atveju prozos), nuolat siekiančiam to, kas neįvyksta, išsiplėtimo. Eilėse tai, kas neįvyksta, atsiranda iškart, prozoje toks manevras taktiškai sulėtintas. Be to, poezija elipsinė, jos greitumas pasmerktas likti neatpažintas prozos platybėse. Tarkim, galima į Hermano Brocho romaną „Vergilijaus mirtis“ įmesti Piero Paolo Pasolini poezijos repliką: „Kad ir ką paimsi, viskas liks nepaliesta“, ir ji rizikuoja neatkreipti skaitytojo dėmesio. Prozos optika įtvirtinama parazitinės periferinės erdvės sąskaita, o eilėraštyje veikia atvirkštinio vertikalaus plano efektas – žvilgsnis iš šulinio dugno. Poezijoje autoriaus žvilgsnis juda nuo daiktų materialumo aukštyn, link pavadinimų anonimiškumo. Prozoje – atvirkščiai: žiūrinčiojo žvilgsnis slenka daiktų paviršiumi žemyn, link anonimiškumo įvardijimo. Ir taip toliau. Kartais nuostabi proza ir nuostabi poezija susilieja, tapdamos vienu skaidriu pabėgimu, kuriam nepriimtinas kultūrinis dresavimas ir malonumo šifrai, įvairiose estetikose besiskiriantys skaitančiųjų išprusimo lygiu.
Kaip valdžia keičia istorinę vaizduotę
Lenkų istorikas Rafałas Wnukas teigia, kad „bandoma sukurti naują XX a. Lenkijos istoriją, kuris yra visiškai melaginga“. Jis mano, kad tuo užsiima valdančioji partija „Teisė ir teisingumas“. Ir tai keičia ne tik valstybės veikimo principus, visuomenės santykius bei ekonomiką, bet ir visą mąstymą. Apie tai su istoriku kalbėjosi Pawełas Krysiakas (https://lublin.wyborcza.pl/lublin/7,48724,23842188,kto-nie-z-nami-ten-nie-jest-polakiem-tak-pis-buduje-wspolnote.html). Pateikiame kelis ilgo ir savaip Lietuvai aktualaus pokalbio fragmentus.
Pasak Wnuko, „valdžia nori iš naujo „parašyti“ praeitį. Taip, kad istorija prisitaikytų prie dabarties poreikių. Kiekviena revoliucija, kiekviena didelė permaina iš naujo išardavo simbolių lauką. Po prancūzų revoliucijos buvo pakeisti mėnesių pavadinimai, nuversti paminklai ir pastatyti nauji, kuriami nauji didvyriai. Komunistai griovė carų, rusų istorinių veikėjų paminklus ir visur, kur tik galima, kabino žvaigždes, kūjus ir pjautuvus. Revoliucinė simbolių lauko permaina, atliekama mažesniu mastu, nei tai vyko revoliucinėje Prancūzijoje ar Sovietų Rusijoje, dabar vyksta Lenkijoje. Pastatyta daugiau nei šimtas naujų paminklų, nutylimi „senieji“ ir kuriami „naujieji“ didvyriai.“
Tinklalapyje ohistorie.eu galima perskaityti Jūsų parašytą Nacionalinės atminties intituto reklamuojamo filmuko „Nenugalėtieji“ („Niezwyciężeni“), kuriame trumpai stengiamasi parodyti Lenkijos 1939–1989 m. istoriją, recenziją.
Filmas mane sukrėtė. Tada dirbau su Antrojo pasaulinio karo muziejaus filmais, todėl iškart galiu pajusti medijų manipuliaciją. Be to, truputį domiuosi Rusija, žiūrėjau rusiškus filmus, sukurtus po Krymo aneksijos. Tada buvo paleistas mechanizmas, turintis rusus įtikinti, kad Krymas „buvo ir yra mūsų“. Knygynai buvo užversti knygomis apie Krymo istoriją, kuriose teigiama, kad rusų krikščionybė gimė Kryme ir tik paskui buvo perkelta į kitas rusų žemes. Kompiuterinių žaidimų stilių primenantys „Nenugalėtieji“ ir supaprastintas pasaulio vaizdas filme iškart priminė rusų animaciją „Aš, rusų okupantas“. Tai gryna propaganda. Naudojamos iš istorijos žinomos figūros, bet ne tam, kad būtų perteiktas mokslo tyrimais paremtas žinojimas. Svarbus pats pasakojimas – įdomus, patrauklus, įtikinantis, stiprinantis tapatybę. Objektyvumo siekis, tiesos kategorija nebeturi jokios reikšmės.
Kokia yra „Nenugalėtųjų“ Lenkijos vizija?
Tai iš romantiškos sukilimų srovės kylanti vizija. Tik ši srovė dar truputį permalta vėlesnių ideologijų, nes lenkų romantizmas savaime nebuvo nacionalistinis. Jo šūkis buvo „Už mūsų ir jūsų laisvę“. Tačiau šis romantizmas filme įkinkytas į nacionalistiškai ir gentiškai suvokiamą lenkiškumą. Filme nuskamba ir kitas romantiškas įsitikinimas, esą „Lenkija yra tautų Kristus“. Lenkija – tai išduota auka. „Mes“ esame švarūs ir nekalti, o viskas, kas yra bloga, atėjo iš išorinio pasaulio. Mus visada išduoda blogi Vakarai.
Šis filmas labai antivakarietiškas. „Mes“ esame idealizuojami sarmatai, vieninteliai teisingi, vieninteliai turintys vertybių. Viskas, kas atėjo iš šalies, – įtartina. Dar vienas elementas – martirologija. Esame vertingi, nes kenčiame. Mūsų vertė remiasi ne mąstymu, polinkiu į analizę ir refleksiją, ne kūrybingumu. Lenkiškumą apibrėžia kančia, tik ji turi vertę. Filme pasakojama pirmuoju asmeniu. „Mes“ – tai lenkai. Kai atsiranda žydų problema, „mes“ išnyksta, atsiranda figūra „jie“ – Lenkijos žydai. Todėl Varšuvos sukilimas yra „mūsų“, o sukilimas gete – tik „Lenkijos žydų“. Tai mąstymo etninėmis, o ne pilietinėmis kategorijomis efektas. Tai yra nauja istorija. Dar galima prisiminti, ko filme nėra. Pavyzdžiui, nėra Lecho Wałęsos. Sekant filmo naraciją, karas truko iki 9-ojo dešimtmečio pabaigos. Iš esmės tai karinis patriotizmas, komunistų valdymo laikotarpis yra kovos ir okupacijos metas. Pasakojimo būdas labai militaristinis, net ir generolo Anderso armijos žygis iš SSRS į Palestiną vaizduojamas kaip prasiveržimas. Akivaizdu, kad tai pasaka. Kiti svarbūs įvykiai 1956, 1968, 1970 ar 1976 metais pasakojami taip, tarsi tai būtų ginkluoti susirėmimai. Tad nieko keista, kad tai apsakojimas apie kovojančius vyrus. Nėra tame filme nieko, kas nurodytų, kad tais laikais žmonės gyveno ar darė kažką kita, nei tik kovėsi už Lenkiją. (...)
Ar žmonės susimąsto, kodėl „Teisei ir teisingumui“ taip rūpi istorija?
Kad užvaldytų mūsų įsivaizdavimą apie tai, kas esame, o galiausiai – ir mūsų įsivaizdavimą apie pasaulį. Valdžia rodo, kad yra svarbiausių istorijos suformuotų lenkų vertybių saugotoja.
