Baltasis triukšmas, barokinė tapyba

Tapybos mirties idėja siejama su fotografijos atsiradimu, apie 1840-uosius prancūzų tapytojas Paulis Delaroche’as dramatiškai pareiškė: „Nuo šiandienos tapyba mirusi.“ Visgi, kaip parodė laikas, tapybai numarinti ginklas kol kas dar neišrastas, o tiek per vienos, tiek kitos tirštus medijų laukus teko pasivaikščioti parodose Venecijoje.

Barokiniuose Ca’Corner della Regina rūmuose įsikūręs „Prada“ fondas, kur užklydau į Peterio Fischli kuruotą parodą „Stop Painting“, siekusią pažymėti lūžius, vykusius tapybos istorijoje per maždaug paskutinį šimtmetį. Kuo toliau, tuo labiau savo mintyse norisi paversti tapybą suvereniu objektu, kuriam per laiką tenka įrodyti savo vietą, galią, sudalyvauti tam tikruose karuose. Aišku, galima pamąstyti, kiek tų grėsmių atsiranda iš išorės ir kiek tai pilietiniai karai.

Pirmame aukšte pateikiama sumažinta parodos versija – paties Fischli parodos maketas, atkartojantis ją bei išplečiantis kiekvieną parodos segmentą, kuratoriaus mintis apie tapybą ir parodą paverčiantis atskiru, jau skulptūriniu kūriniu. Paroda nedėliota mėginant šią įvairialypę istoriją papasakoti chronologiškai, tačiau tai jau įprastas tapęs kaleidoskopinio pasakojimo principas. Šiokia tokia problema – rūmų grožis. Antrame aukšte atsiverianti barokinė lubų tapyba kiek užgožia tai, ką Fischli nori atskleisti, ir nors pagal kaleidoskopiškumo idėją turinti veikti paroda lyg ir turėtų į tai įtraukti ir rūmų charakterį, kurį suskaldo parodai pastatytos kilnojamosios sienos, lubų tapyba kovoja ir dalinai, bent mano akyse, nurungia parodą, žvelgdama į žiūrovą bei parodą iš viršaus.

Keliose ekspozicijos vietose tampa akivaizdu, kad kai kurie kūriniai veikiau pasirinkti kaip nuorodos į jų kūrėjus ir didesnę įtaką dariusius jų kūrinius, nei yra svarbūs patys. Tai galima pastebėti Marcelio Duchamp’o, Franciso Picabios, Gerhardo Richterio ir kitais atvejais – jų kūriniai veikia kaip užuominos, kurias perskaitys pažįstantis meno istoriją. Tačiau žinantysis užmatys ir minėtą nuorodų klastą.

Geriau pagalvojus, o kada gi tapyba nekalbėjo apie save pačią, apie savo nesunaikinamumą, galimybę kaskart po pas(is)kelbimo mirusia prisikelti bet kokiu atveju. Lubų ištapymai lyg ir tyliai didžiuojasi tuo, kad stabdydami mes tik įsteigiame tapybą ar sukuriame poreikį ją stabdyti kaip nenumaldomą jėgą. Skamba dramatiškai, tačiau barokinei dvasiai alsuojant iš viršaus sunku nepasiduoti tokiam mąstymui.

Vienoje iš šių rūmų laiptinių stovėjo televizorius su Bruce’o Naumano 1967-aisiais filmuotu kūriniu. Jį praėjau, nes labiau norisi pamatyti pačiai patrauklesnę tapybos mediją, tik dar nežinojau, kad tiesiog praeiti nepavyko – jo figūra mane seks dar ne kartą, o aš seksiu paskui ją.

Šalia bazilikos Santa Maria della Salute stovi François Pinault atkurtas muitinės pastatas Punta della Dogana, kuriame vyksta minėtoji Naumano paroda „Contrapposto studies“. Žiūrovą parodoje tiesiogine prasme lydi menininko figūra. Iš pradžių baltasis triukšmas, sklindantis iš begalės televizorių, veikia nemaloniai, einant senosios muitinės labirintais pradeda kelti beveik fiziškai juntamą erzulį, bet po truputį imi priprasti prie parodos, net jausti keistą jaukumą greta vis matydamas Naumano figūrą, lyg asmeninį palydovą. Šioje parodoje, kaip ir savo kūryboje, Naumanas šneka apie save, savo studiją, save kaip studiją ir mato savo kūną kaip idėją, tyrimo objektą, kurio eksploatavimo galimybės nesuskaičiuojamos ir beribės.

Sunku komentuoti jau taip meno kritikų bei istorikų išnaršytą kūrėją, telieka pasiduoti šiam pasivaikščiojimui drauge ir galbūt, atvirkščiai nei Fischli kuruotoje parodoje, kurioje medija kalba apie save pačią, bando save išardyti, sudėlioti iš naujo bei tai įteigti žiūrovui, Naumano kūrybos labirintuose, nors ir persmelktuose to baltojo triukšmo, visgi gana akivaizdus atsiskyrimas nuo dramatizmo, nuo pareiškimų apie savą mirtį, nuo bandymo save įrodyti, veikiau tiesiog parodyti. Keistai intriguojantis nuobodulys, pasikartojimas, meditatyvumas. Ir nei vienas, nei kitas dalykas negali būti įvertintas, tai – šių medijų charakteriai, kurie ir daro jas savaip patrauklias.

Iškyla klausimas tik sau pačiai – kodėl jau žvelgdama retrospektyviai iš vienos parodos geriausiai prisimenu tą zvimbiantį, nejaukų baltojo triukšmo garsą, o iš kitos – baltų kilnojamųjų sienų suskaidytą barokinę lubų tapybą?