Likimai ir politika

Kartais žiūriu tiesiogines Seimo posėdžių transliacijas. Klausausi, ką ir kaip sako politikai, bandau prognozuoti ateitį. Linkusiems į depresiją nepatarčiau šio veiksmo įtraukti į savo dienotvarkę – slegia ir erzina. Labiausiai, žinoma, bejėgiškumo jausmas, kad idiotizmui, tamsumui ar neslepiamai dviveidystei neįmanoma pasipriešinti. Bet dviveidystė – ne pati sunkiausia nuodėmė, kuria gali pasigirti valdžia. Nesvarbu, ar dabar, ar anksčiau. Todėl gerai, kad „LRT Plius“ šįvakar (sausio 7 d. 21.30) pradeda rodyti „BBC Two“ serialą „Tuščia karūna“. Jo pagrindą sudaro Shakespeare’o tragedijos, kurių herojai – Anglijos karaliai. Tai istorijos apie šeimą, politiką ir valdžią, todėl jos visada aktualios. Serialas buvo sumanytas kaip olimpinių žaidynių Londone kultūrinės programos dalis, bet ir olimpiadai pasibaigus buvo kuriamos naujos serijos. „Tuščia karūna“ – lyg trijų Anglijos karalių iškilimo ir žlugimo kronika, bet kartu galima pamatyti, kaip jų likimai formavo didžiąją istoriją. Pagrindinius vaidmenis sukūrė Benas Whishaw, Jeremy Ironsas, Tomas Hiddlestonas, Benedictas Cumberbatchas, o Jorko kunigaikštį suvaidino LRT numylėtinis Puaro – Davidas Suchet.

Aktorius ir dainininkas Eugeniuszas Bodo 1933-iaisiais gavo lenkų ekrano karaliaus titulą. Tai tikrai ryškiausia tarpukario Lenkijos kino žvaigždė. Bodo, apdovanotas didžiu talentu ir charizma, buvo spalvingas ir kontroversiškas, tikras skandalų ir gandų herojus. LRT (9 d. 21.50) primins Michało Kwiecińskio filmą „Bodo“, kuris yra sutrumpinta trylikos dalių serialo versija. Filmo kūrėjai bandė pasakoti tik apie Bodo meilę Adai, bet, deja, liko daug užuominų į serialą ir jo personažus, kurie nelabai ką sako žiūrovams, anksčiau nesusidūrusiems su populiariąja tarpukario kultūra. Bet Tomaszas Schuchardtas vaidina Bodo įtikinamai, atmintyje lieka Atanaso Valkovo muzika, o tarpukario Lenkijos miestai stebina idealia švara net ispaniškojo gripo epidemijos įkarštyje. Tikrojo Bodo likimas susiklostė tragiškai. Antrojo pasaulinio karo metais jis atsidūrė SSRS ir būdamas Šveicarijos pilietis norėjo emigruoti į JAV. Bet 1941-ųjų birželio pabaigoje Bodo buvo suimtas NKVD Lvove, dvejus metus kalėjo Butyrkų kalėjime Maskvoje, o 1943 m. mirė nuo išsekimo lageryje netoli Archangelsko.

2017 m. pasirodęs Bille’s Augusto filmas „55 žingsniai“ (TV1, 8 d. 22.55) taip pat grįstas tikra istorija, kai šizofrenija serganti Eleanor Reise 1987 m. laimėjo bylą prieš vieną Kalifornijos psichiatrijos kliniką, kurioje jai buvo leidžiamos pernelyg didelės vaistų dozės. Jai padėjo advokatė Colette Hughes, įrodžiusi, kad ginamoji gali savarankiškai priimti sprendimus dėl gydymo ir vaistų. Teismo sprendimas paskatino sistemos pokyčius.

Augustas balansuoja tarp istorijos apie netikėtą Eleonoros ir Kolet draugystę ir tradicinės teismo dramos, Helena Bonham Carter kaip visada meistriškai vaidina sąmojingą ir ekscentrišką moterį, Hilary Swank – išmintingą advokatę, kuri daug metų dirbo slaugytoja ir gerai žino, kas tose klinikose vyksta. Tačiau, kaip, beje, dauguma režisieriaus, kurį Bergmanas laikė vos ne savo paveldėtoju, pastarųjų filmų, „55 žingsniai“ atrodo pernelyg tvarkingas ir politiškai korektiškas.

Gydytojai dažnai tampa komedijų veikėjais, ir tai suprantama. Jei būčiau scenaristas, būtinai rasčiau vietos epizodinei veikėjai – Santaros klinikų širdies ligų konsultantei, kuri patarė man gyventi dvasinį gyvenimą. Kas tai yra, svarstau iki šiol, bet Howardo Zieffo 1978 m. filmo „Daktaras į namus“ („LRT Plius“, 8 d. 21 val.) herojus Čarlzas (Walter Matthau), tikiuosi, savo pacientams tokių rekomendacijų neteikia. Jis neseniai tapo našliu. Visą gyvenimą buvęs ištikimas žmonai, dabar nusprendžia išnaudoti prarastas galimybes, juolab kad norinčiųjų – ne viena ir ne dvi. Bet Čarlzas susipažįsta su En (Glenda Jackson), kuri yra visiška jo meilužės idealo priešingybė: ne pirmos jaunystės, ne gražuolė, užtat protinga ir kandi. Čarlzas nusprendžia skirti romanui savaitę. Kuo tai baigsis, galima nuspėti.

LRT šiąnakt (7 d. 00.55) primins Andrzejaus Wajdos „Beržyną“. Filmas sukurtas pagal Jarosławo Iwaszkiewicziaus prozą, kurios ekranizacijos užima ypatingą vietą režisieriaus kūryboje. „Beržyne“, „Panelėse iš Vilko“ ar „Ajeruose“ Wajda yra kitoks – tylesnis, reflektuojantis gamtą, melancholiškai svarstantis apie meilę ir išnykimą. 1970-aisiais sukurtas „Beržynas“ atskleidžia vieną svarbiausių Iwaszkewicziaus temų – apmąstymus apie geismo ir mirties kovą. Wajda yra rašęs, kad filmas nustebino net jį patį, nes leido pailsėti nuo politinių temų ir užsiimti tuo, kam niekad neužteko laiko, – kontempliuoti gamtą. „Beržynas“ vizualiai labai sugestyvus filmas, pilnas simbolių, dailės citatų (pirmiausia Jaceko Malczewskio paveikslų), nuorodų į mitus.

Filmo pagrindas – kontrastai. Eigulys Boleslavas (Daniel Olbrychski) – sveikas ir stiprus žmogus, bet po žmonos mirties jis neteko noro gyventi, jaučiasi „miręs pasauliui“, užsidaręs savyje. Tai atsiliepia ir jo dukrelei Oliai, kurios lėlės subjaurotas veidas – lyg vaikystės simbolis. Boleslavo brolis Stanislavas (Olgierd Łukaszewicz) – visiška priešingybė: linksmas, trokštantis gyventi, mylėti. Bet jo euforijos priežastis – paskutinė tuberkuliozės stadija. Jis sugrįžo iš Šveicarijos numirti. Vis dėlto Stanislavas sugrąžina gyvenimą į brolio namus. Jis žaidžia su Olia, pradeda romaną su valstiete Malina (Emilia Krakowska).

Wajda rodo mirties artėjimą, tačiau „Beržynas“ nėra tik pasakojimas apie skausmą ar išnykimą, jis panardintas į amžinojo atsinaujinimo mitą. Po filmo premjeros Iwaszkewiczius savo garsiajame „Dienoraštyje“ rašė: „Dieve mano, kaip tai nepanašu į tai, ką parašiau 1932 metais!“ Regis, rašytojas manė, kad jo apsakymas yra tiesiog realistiškas ir neturi nieko bendro su Malczewskio simboliškuoju realizmu. Bet parodykite rašytoją, kuris pritartų pagal jo kūrinį sukurtam filmui. Kita vertus, tai suprantama – kinas visada konkretesnis ir veikia „pažodžiau“ nei literatūra.

Jūsų – Jonas Ūbis