7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Apie paveikslų dovanotojus ir jų rinkinius

Įspūdžiai iš parodos „Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“

Jolanta Širkaitė
Nr. 38 (1403), 2021-11-26
Dailė Kultūra
Bartholomeus Spranger (1546–1611), „Šv. Uršulė su kankinėmis“. A. Lukšėno nuotr.
Bartholomeus Spranger (1546–1611), „Šv. Uršulė su kankinėmis“. A. Lukšėno nuotr.

Hommage – prancūziškas žodis, apibūdinantis pagarbos išraišką. Būtent šiuo žodžiu pavadinta Nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje veikianti paroda, kurios tikslas – atiduoti pagarbą tiems, kurių dėka turime Lietuvoje gana aukšto meninio lygio Vakarų Europos meistrų ir mūsų XIX a. dailininkų kūrinių kolekciją. Būtent Vladislovui ir Antanui Tiškevičiams, Stanislovui ir Vladislovui Fiorentiniams, Kanutui ir Boleslovui Ruseckams bei Antonui Kołb-Sieleckiui.

Naivu būtų tikėtis, kad parodos pavadinimas ir joje eksponuojami keturi įspūdingi tapybos rinkiniai tiesiogiai atspindi Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus pradžią – 1941 m. įkurtą Vilniaus valstybinį dailės muziejų, vėlesnį šių rinkinių paveldėtoją. Jų istorija prasidėjo gerokai anksčiau.

Kaip žinome, pirmieji dailės kūriniai tėvynės ir visuomenės labui buvo padovanoti dar 1855 m. Eustachijaus Tiškevičiaus įkurtam Vilniaus senienų muziejui, veikusiam prie Archeologijos komisijos. Vienas stambiausių dailės kūrinių donatorių tuomet buvo Obelių dvaro savininkas Liudvikas Petkevičius, testamentu užrašęs šiam muziejui savo sukauptą paveikslų galeriją. Buvo ir daugiau meno kūrinių dovanotojų, bet dėl carinės Rusijos represijų reorganizavus Senienų muziejų į rusiškąją Vilniaus viešąją biblioteką buvo konfiskuoti ir į Maskvą išvežti 56 karalių, 160 privačių asmenų portretų, 203 kitų žanrų paveikslai, o kur dar įvairiausi grafikos darbai. Į Lietuvą jie taip ir nesugrįžo. O Viešosios bibliotekos dailės rinkinį sudarė daugiausia iš Maskvos atsiųsti rusų dailininkų kūriniai.

Idėja įkurti naują viešą muziejų Vilniuje buvo realizuota tik praslinkus pusei amžiaus. Ne vienas Lietuvos didikas ar mokslui ir menui atsidavusi inteligentija kaupė istorinius, archeologinius, etnografinius, bibliofilinius bei dailės rinkinius, o politinei situacijai kiek atšilus pradėjo kurtis įvairios draugijos ir būreliai. Praktiškai vienu metu, 1907 m. sausio–kovo mėnesiais, susikūrė Lietuvių mokslo, Mokslo ir meno muziejaus, Mokslo bičiulių draugijos. Savo veiklos pobūdžiu jos buvo panašios, bet kartu ir skirtingos. Lietuvių mokslo draugija kaupė lituanistinius rinkinius ir stengėsi ugdyti lietuvių tautinę kultūrą, o kitos dvi draugijos tautinės priklausomybės nedeklaravo, kaupė įvairiausius rinkinius, pradedant archeologija, baigiant numizmatika ir įvairiausiais meno kūriniais.

Pirmuoju smuiku Vilniuje ir toliau griežė grafai Tiškevičiai, kurių socialinis statusas ir turtai leido jiems sukaupti ypač vertingus meno rinkinius. Mokslo ir meno muziejaus draugija įkurta Lentvario dvaro savininko Vladislovo Tiškevičiaus ir jo brolio Antano inciatyva. Muziejaus dailės rinkinio užuomazga tapo Vladislovo dovanoti Vakarų Europos tapybos meistrų darbai, pora vietos dailininkų paveikslų. Vyriausiuoju muziejaus fondų saugotoju tapęs Liucijonas Uzembla dovanojo keletą XIX a. Lietuvos dailininkų paveikslų, prie dailės rinkinio didinimo prisidėjo ir kiti donatoriai, taip pat ir aukštuomenės atstovai. Keletas skulptūrų atkeliavo iš Emanuelio Bulhako rinkinių Minsko gubernijoje. Muziejus įsikūrė Klementinai Tiškevičienei priklausiusiuose rūmuose (dabar LMA Vrublevskių biblioteka), su eksponatais galima buvo susipažinti tik susitarus.

Mokslo bičiulių draugijos branduolį sudarė įvairialypė kompanija, daugiausia miesto inteligentija, mokslui atsidavę asmenys, dailininkai ir netgi dvasininkijos atstovai. Draugija ne tik kaupė įvairiausius paveldo rinkinius, bet juos ir tyrė, rengė skaitymų vakarus, leido biuletenį, ragino visuomenę prisidėti prie rinkinių gausinimo. Dailės kūrinius šios draugijos muziejui aukojo rinkinių turėtojai ar paveldėtojai, patys dailininkai ar jų artimieji (Boleslovas Ruseckas, Stefanija Marševskienė, Vanda Römerienė, Boleslovas Vankavičius). Sukaupus įspūdingą kiekį eksponatų draugijai kilo tolesnio jų saugojimo bei eksponavimo problema – jie fiziškai nebegalėjo tilpti draugijai Juozapo Pšezdeckio dovanotame pastate Astrachanės (dabar Tyzenhauzų) gatvėje. Bėdą išspręsti padėjo Trakų Vokės dvaro savininkas grafas Hiliarijus Lenskis, skyręs lėšų sklypo Dujų skersgatvyje (dabar Goštauto g.) įsigijimui ir muziejaus statybai. Tai buvo pirmasis pastatas Lietuvoje, pastatytas specialiai muziejui (dabar jame įsikūręs Vytauto Kasiulio dailės muziejus). 1914 m. į jį buvo perkelti Mokslo bičiulių draugijos rinkiniai, ilgainiui įrengta ir dailės ekspozicija. Tais pat metais abiejų minėtų draugijų sukaupti lobiai buvo sujungti į vieną, jau kur kas rimčiau atrodantį rinkinį. Tai paskatino ir kitus kolekcijų turėtojus patikėti sukauptas dailės vertybes muziejui. Neilgai trukus Mokslo bičiulių draugijai Vladislovo Fiorentinio valia buvo perduotas jo ir anksti mirusio brolio Stanislovo sukauptas paveikslų rinkinys. Mokslo bičiulių draugijos veikla imponavo ne tik Lietuvos gyventojams – Podolės Kameneco Ukrainoje teisėjas Antonas Kołb-Sieleckis dovanojo jai dvidešimt septynis paveikslus. Kaip teigia šaltiniai, draugija buvo sukaupusi per šešis tūkstančius dailės kūrinių, neskaitant raižinių. Buvo suformuotos įspūdingos Vakarų Europos dailės meistrų ir vietos dailininkų darbų kolekcijos. Didžioji dalis šių kūrinių dabar glaudžiasi Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus fonduose ir neabejotinai sudaro jo aukso fondą.

Idėja surengti abiem draugijoms dovanotų paveikslų parodą ir taip pagerbti donatorius kilo Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyriausiajai mokslo darbuotojai Laimai Laučkaitei-Surgailienei. Rengiant ekspoziciją jai talkino Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus vyresnioji rinkinio kuratorė ir tyrėja Rima Rutkauskienė. Tai toli gražu ne pirmas vaisingo muziejaus bendradarbiavimo su minėtu institutu pavyzdys, kai mokslinių tyrimų rezultatai susijungia su praktiniu jų panaudojimu – galimybe susipažinti su jais ir plačiajai visuomenei.

Siekiant atsekti dovanotus kūrinius buvo įdėta daug darbo studijuojant dokumentinę medžiagą archyvuose, ne mažiau – identifikuojant juos Nacionalinio dailės muziejaus fonduose. Ne visi dovanotieji paveikslai turėjo tikslius pavadinimus, ne visų dailininkai buvo įvardyti, kai kurie jų netikslūs ar neteisingi. Keliaudami iš privačių rinkinių į draugijų muziejus, o iš jų į Lietuvos dailės muziejų ne vienas jų pakeitė pavadinimus, o kartais ir autorystę. Tikslinant rinkinio kūrinių autorius svariai pasitarnavo ir ilgametė muziejaus rinkinių tyrėja Dalia Tarandaitė.

Dėl dovanotų kūrinių gausos parodos kuratorės apsisprendė pristatyti tik pačius svarbiausius rinkinius ir jų kūrėjus. Apsiribota keturiomis salėmis. Parodos architektas Saulius Valius atgaivino ir XIX–XX a. pradžią siekusią tradiciją eksponuoti paveikslus dviem trimis eilėmis, taip sustiprindamas autentiškos epochos įspūdį. Pirmojo aukšto salėse dailės gerbėjai turi retą progą susipažinti su Vladislovo Tiškevičiaus įgytomis XVI–XVII a. italų, ispanų, flamandų meistrų drobėmis, dailininko Kanuto Rusecko parsivežtais XVII–XVIII a. „mažųjų italų“ religinės tematikos darbais ir įspūdinga jo paties paveikslų kolekcija. Antrojo aukšto salėse rodomas brolių Fiorentinių rinkinys, kurį daugiausia sudaro XIX a. italų dailininkų paveikslai (nemažai jų Stanislovui Fiorentiniui Italijoje supirko dailininkas Tadas Goreckis), bei Antono Kołb-Sieleckio dovanoti pasaulietinės tematikos XVII a. „mažųjų olandų“ darbai, XVIII a. italų ir prancūzų dailininkų paveikslai. Pramaišiui eksponuojama ir keletas šių donatorių dovanotų Lietuvos XIX a. dailininkų kūrinių. Kas nesutilpo parodoje, galima pamatyti puikiai parengtame parodos kataloge, kuris yra daug išsamesnis nei pati paroda ir galėtų būti vadinamas parodos knyga. Joje ne tik pristatomi ir kiti paveikslų aukotojai bei jų dovanoti kūriniai, bet yra ir išsami L. Laučkaitės įvadinė dalis.

Donatoriams pagerbti skirta paroda – neabejotinai viena įspūdingiausių šiemet surengtų dailės parodų. Būtų puiku, jei ja pagerbti donatoriai taptų pavyzdžiu nūdienos Lietuvos kolekcininkams.

Bartholomeus Spranger (1546–1611), „Šv. Uršulė su kankinėmis“. A. Lukšėno nuotr.
Bartholomeus Spranger (1546–1611), „Šv. Uršulė su kankinėmis“. A. Lukšėno nuotr.
Bendras parodos vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Bendras parodos vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Bendras parodos vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Bendras parodos vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Bendras parodos vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Bendras parodos vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Francisco Jiménez Maza (1598–1670) „Šv. Marija Magdalietė“. A. Lukšėno nuotr.
Francisco Jiménez Maza (1598–1670) „Šv. Marija Magdalietė“. A. Lukšėno nuotr.
Kanutas Ruseckas (1800–1860), „Lietuvaitė su verbomis“. 1847 m. A. Lukšėno nuotr.
Kanutas Ruseckas (1800–1860), „Lietuvaitė su verbomis“. 1847 m. A. Lukšėno nuotr.
Salvator Rosa (1615–1673), „Šv. Paulius Atsiskyrėlis“. A. Lukšėno nuotr.
Salvator Rosa (1615–1673), „Šv. Paulius Atsiskyrėlis“. A. Lukšėno nuotr.