Jeanas-Pierre’as Bacri ir Agnès Jaoui susitiko 1986-aisiais. Iki pat Bacri mirties šios žiemos pradžioje jie buvo viena originaliausių prancūzų kūrėjų porų – dramaturgai, scenaristai, aktoriai, režisieriai. Prie populiarumo, žinoma, prisidėjo kartu su didžiuoju Naujosios bangos pradininku ir eksperimentuotoju Alainu Resnais kurti filmai. Bacri ir Jaoui ne tik rašė scenarijus, bet ir puikiai pritapo prie Resnais mėgstamų aktorių. Bacri ir Jaoui – įdėmūs Prancūzijos tikrovės ir jos permainų stebėtojai. Jie savaip pratęsė kito Naujosios bangos pradininko Érico Rohmero sukurtą moralinės pasakos žanrą. Bacri ir Jaoui filmuose dažniausiai daug personažų, jie mėgsta ginčytis ir apie politiką, ir apie ištikimybę, ir apie jaunystės (žinoma, maištingos) idealus, abejoja politkorektiškumu ir savaip vertina tarpusavio santykius. Tik Bacri ir Jaoui filmuose daugiau kartėlio, ypač vertinant tai, į ką Rohmeras buvo linkęs žiūrėti atlaidžiau. „LRT Plius“ (16 d. 21.33) parodys 2018 m. Jaoui režisuotą „Viešą erdvę“, kur susipina mėgstami abiejų motyvai.
...Televizijos prodiuserė Natali rengia įkurtuves prašmatniame name Paryžiaus priemiestyje. Į jas atvyks ir Kastro (Bacri) – kadaise jis buvo mažojo ekrano žvaigždė, bet dabar spindesys išblėsęs. Natali sesuo Elen (Jaoui) kadaise buvo Kastro žmona. Tada juos siejo bendri idealai. Elen liko jiems ištikima (ji desperatiškai bando pakviesti į savo laidą pabėgėlį iš Afganistano), bet sėkmė pavertė Kastro ciniku. Jų duktė Nina, pasitelkusi tėvų istoriją, parašė romaną. Bacri ir Jaoui nepraleis progos pakritikuoti šlovės troškimą, socialinius tinklus ir gana specifišką „paryžietiškumą“. Vakarėlyje bus ir daugiau personažų – pramogų verslo žmonių, kaimynų, giminių. Trumpai tariant, tai šventė, kokioje teko būti ne vienam, juolab kad pas mus, sprendžiant iš žiniasklaidos skelbiamų saldaus gyvenimo ataskaitų, žvaigždžių, regis, daugiau nei Prancūzijoje.
Thierry Klifa filme „Viskas, kas mus skiria“ („LRT Plius“, šįvakar, 10 d. 21.30) dviejų pasaulių – turtingųjų ir miesto gatvių gyventojų – susidūrimas taps tragedijos priežastimi. Tai niūrus filmas, balansuojantis ties socialinės dramos ir trilerio riba. Catherine Deneuve suvaidinta Luiza priklauso buržuazijai. Ji tęsia mirusio vyro verslą ir rūpinasi neįgalia dukterimi Julija (Diane Kruger). Luizos gyvenime viskas turi būti tvarkinga, nuspėjama. Taip bus iki tol, kol Julija pamils niekšą Rodolfą. Kai ji atsitiktinai nužudys Rodolfą, šio draugas pradės šantažuoti šeimą.
Ligos, neįgalumo tema kine pastaraisiais metais kine ypač išpopuliarėjo. Kad tuo įsitikintum, užtenka pamatyti Andriaus Blaževičiaus „Bėgikę“, kurios herojė visą filmą bėga iš vienos gydymo įstaigos į kitą, iš ligoninės į namus, kur slaugomas nepagydomas ligonis, su visais kalbasi apie mylimojo ligą ir filmui įpusėjus pradeda atrodyti, kad lietuviai – sunkiai serganti tauta. Kita vertus, aš tai žinojau ir anksčiau. Bet apie ligas mėgsta kalbėti visi, tad pristigus temų siūlau aptarti filmą „Noras gyventi“ (LRT, 12 d. 23.10). Tai režisūrinis aktoriaus Andy Serkiso debiutas. Šį aktorių matė visi, bet vargu ar kas prisimins veidą, mat Serkis – garsiausias motion capture aktorius. Jis vaidino Golumą „Žiedų valdove“, Cezarį „Beždžionių planetos“ trilogijoje, Snouką „Žvaigždžių karuose“. Galiu suprasti, kad jis pasiilgo paprastų žmogiškų jausmų. Bet tikra Robino Cavendisho gyvenimo istorija paremtas „Noras gyventi“ toks taisyklingas ir sentimentalus, kad net skauda. Serkis kruopščiai pasakoja apie energingą, judėjimą ir nuotykius mėgstantį, ką tik mylimąją Dianą vedusį ir į povestuvinę kelionę išsirengusį jauną vyrą, kuris suserga poliomielitu ir lieka paralyžiuotas. Kartu su aktoriais Andrew Garfieldu ir Claire Foy režisierius rodo svarbiausius personažo gyvenimo posūkius. Tai savaip gražus filmas apie geležinę valią gyventi, ištikimą meilę ir atsakomybę, bet jo „pozityvumas“ užgožia žmogaus prigimties problemas, su kuriomis susiduria ne tik mirtini ligoniai. Juk egzistuoja ir iracionalus mirties troškimas, ir daug kitų klausimų, kuriuos sau užduoda ir sergantis žmogus.
Todėl nepraleisiu progos prisiminti Pedro Almodóvaro filmo „Skausmas ir šlovė“, kurį LNK rodys gilią naktį (11 d. 02.10). Filmo herojus – kadaise garsus režisierius Salvadoras, kurį vaidina Antonio Banderasas. Salvadorą kankina depresija, vienatvė, nugaros skausmai ir dar dešimt įvairiausių ligų, kurias pamatome lyg mokslo populiarinimo filme animuotuose kadruose. Taip su šypsena Almodóvaras išvardija tipiškus pagyvenusio žmogaus negalavimus. Spalvingame bute Madride Salvadoras tiesiog vysta. Jo diena susideda ir apsilankymų pas gydytojus ir skausmingų prisiminimų. Jo pusryčiai – jogurtas su daugybe tablečių. Salvadoras tik egzistuoja. Sarkastiškasis Philipas Rothas tokius vyrus vadino mirštančiais gyvūnais, bet Almodóvaras – ne Niujorko intelektualas. Salvadoras negali gyventi, nekurdamas kino, kuris veikia stipriau už narkotikus. Kūryba sulydo prisiminimus ir dabartį. Kinas pratęsia ir išsaugo gyvenimą kitoje erdvėje, atsirandančioje, kai įsijungia kino kamera.
Kai dienos trumpos ir tamsios, Almodóvaro spalvos, asociacijų, ryškių spalvų ir garsų žaismas – ypatingas malonumas. Kitas toks malonumas – seni filmai. Šeštadienio naktį („LRT Plius“, 12 d. 01.00) po Europos kino apdovanojimų (jų transliacija per „LRT Plius“ prasidės 20 valandą) bus proga pamatyti debiutinį Steveno Spielbergo filmą „Dvikova“, kurį jis sukūrė 1971-aisiais, kai dar planavo įdiegti amerikiečių kine geriausias Europos kino tradicijas. Filmo herojus Deividas Manas (Dennis Weaver) automobiliu vyksta į svarbų susitikimą. Tuščiame kelyje jis aplenkia seną benzinvežį. Tačiau šio vairuotojas nežada Manui atleisti tokio įžūlumo. Prasideda katės ir pelės žaidimas, gal net pareikalausiantis Mano gyvybės. Filme nedaug dialogų, vyrauja vaizdai. Režisierius įrodo, kad be sprogimų, tada dar neegzistavusių kompiuterinių specialiųjų efektų ar litrų dirbtinio kraujo dinamišku montažu ir tiksliai nufilmuotais kadrais galima sukurti įtampos kupiną reginį.
„Dvikovą“ Spielbergas sukūrė ABC televizijai. Filmavimas truko dvylika dienų. Televizija „Dvikovą“ parodė šeštadienio vakarą su rubrika „Savaitės filmas“. Pasisekimas buvo toks didelis, kad studija „Universal“ nusprendė rodyti filmą kino teatruose. Taip prasidėjo didžioji Spielbergo karjera.
Jūsų – Jonas Ūbis
