Jei pasakysiu, kad per televiziją kartais gali pamatyti visišką retenybę, suabejosite. Ir pats suabejojau „LRT Plius“ (27 d. 21 val.) programoje pamatęs Philipo Saville’o filmo „Edipas karalius“ pavadinimą. Sukurtas 1967-aisiais ir sukritikuotas už teatrališkumą, filmas ilgam dingo iš ekranų, kol buvo įteisintos rodymo per televiziją ir vaizdajuostėse teisės, tad netruko įgyti retenybės statusą. Priešingai nei dauguma 7-ojo dešimtmečio režisierių, kurie stengėsi „sušiuolaikinti“ klasiką, Saville’as Sofoklio tragediją filmavo Graikijoje, griuvėsiais virtusiame antikos teatre, o vaidinti pakvietė garsias to meto žvaigždes, nors dažnas sinefilas vargu ar žino Christopherio Plummerio (Edipas) ar Lilli Palmer (Jokastė) pavardes. Užtat Orsonas Wellesas (Tirezijas) turėtų sužadinti smalsumą.
Thomo Vinterbergo filmo „Dar po vieną“ („LRT Plius“, gruodžio 2 d. 21.33) užmarštis ir retenybės statusas kol kas nelaukia. Geriausiu Europos filmu pernai pripažinta ir kitokių apdovanojimų prisirinkusi juosta, regis, yra vienas svarbiausių pandemijos laikais pasirodžiusių kūrinių. Pasakojimas apie tai, kaip kasdienybės monotonijoje galima rasti laimę, ne tik aktualus, bet ir pamokantis. Jis prasideda, kai keturi draugai mokytojai nusprendžia patikrinti norvegų psichiatro Finno Skårderudo hipotezę, esą alkoholio kiekis žmogaus organizme yra per menkas, tad jį reikia nuolat papildyti. (Beje, mokslininkas savo teorijos atsižegnojo, bet filmas jam patiko.)
„Dar po vieną“ veikėjai bando savo ir artimųjų akyse atrodyti „jauni ir žavūs“, tik Vinterbergas komizmu nepiktnaudžiauja. Jis siūlo prieštaravimų kupiną tragikomediją, ironiškai prisiliečia prie dramatiškų dalykų, rodo personažų ir pakilimo, ir gėdos akimirkas, bet ne vienas juose atpažins ir save. Juolab kad aktoriai puikūs – ko vertas vien Madsas Mikkelsenas. Vinterbergo filmai visada žavi balansavimu tarp euforijos ir melancholijos, o tai dabar jau taip pat retenybė.
Dokumentinis filmas „Tylus balsas“ (currenttime.tv, 27 d. 22.20) sklidinas melancholijos. Jo herojus – jaunas mišriųjų kovų meistras čečėnas Chavažas, kurio laukė puiki sportinė karjera. Chavažas buvo priverstas bėgti iš šalies, kai vyresnis brolis sužinojo apie jo homoseksualumą. Filmas pasakoja apie pirmuosius Chavažo mėnesius Belgijoje, kur jis priverstas slapstytis nuo tėvynainių, nes ir Europoje gėjai čečėnai nėra saugūs. Dėl emocinių sukrėtimų Chavažas prarado balsą. Vienintelis jo ryšys su tėvyne – garsiniai motinos pranešimai, į kuriuos jis negali atsakyti saugumo sumetimais, nes tokius kaip jis lengviau rasti, jei jie bendrauja su artimaisiais.
Filmo režisierius nenori viešintis, todėl prisidengia Rekos Valeriko vardu. „Tylus balsas“ pernai taip pat sulaukė didžiulio atgarsio. Viename interviu režisierius sakė, jog prireikė dvejų metų, kad Chavažas juo patikėtų, pradėtų pasitikėti. Iš pradžių jie bendravo raštu, bet paskui Chavažas ėmė atgauti balsą, tik negalėjo jo kontroliuoti. Pasak režisieriaus, balso praradimas Chavažui yra kaip tapatybės praradimas: „Jis prarado praktiškai viską: jam negalima sakyti, kad yra iš Čečėnijos, reikėjo sugalvoti legendą, pakeisti vardą. Štai čia kyla filosofinis klausimas: ką reiškia „aš“? Tai mano balsas ir mano praeitis, kas aš esu?“ Pasak Valeriko, filme jam buvo svarbu parodyti, kad tikroji tragedija prasideda pabėgus iš Čečėnijos, nes čečėnams labai svarbi šeima, o užsienyje jie pasmerkti būti vieni.
Dokumentinis kinas dažnai fiksuoja laiką, bet tik nuo kūrėjų profesionalumo, intencijų ir patirties priklauso, kas jame atsispindės. Sekmadienio vakarą LRT parodė perdėtai reklamuotą „Riaušių anatomiją“. LRT tyrimų skyriaus žurnalistai pabaigos titruose pasivadino scenaristais (kitiems titruose neliko vietos), nors būtent profesionalaus scenaristo ir stinga šiai beformei vaizdų masei. Profesionalas gal būtų suteikęs jai kinematografinę formą, bet esmė vis dėlto glūdi ne čia. Iš „Riaušių anatomijos“ laukiau ne mitingų organizatorių pavardžių įvardijimo ir jau ne kartą per žinias matytų vaizdų, o koncentruotos informacijos, kas yra tie žmonės, kuo jie užsiima tada, kai nerengia mitingų, kuo grindžiamos jų pažiūros, kas juos sieja su visoje Europoje Kremliaus remiamais radikaliais dešiniųjų judėjimais, kodėl šie primityvūs radikalai, nacionalistai, homofobai ir antivakseriai kelia pavojų provincialiai Lietuvos demokratijai, pagaliau – kaip ir iš ko kuriasi šie judėjimai, koks jų finansinis pagrindas.
Tačiau šie žmonės ir klausimai LRT tyrėjų akivaizdžiai nedomina. „Riaušių anatomija“ pasitenkina konstatavimu, kad riaušininkų gretose – daug buvusių ir esamų Seimo narių padėjėjų, kad judėjimuose dalyvauja odiozinės pirmųjų nepriklausomybės metų figūros, pavyzdžiui, Audrius Butkevičius ir kadaise Sąjūdžio pagimdyta „Respublika“, bet visai nesistengiama plėtoti nei šių, nei panašių, sakyčiau, intriguojančių motyvų. Gal buvo galima bandyti paanalizuoti, kodėl atvirai fašistuojantys nacionalistai savo idėjinius priešus vadina fašistais ir naudoja geltonas žvaigždes? Ar pasvarstyti apie šių judėjimų genezę ir perspektyvas? Pristigo ir elementarios reakcijos – kad ir liudininkų, gatvės praeivių ar politikų. Tačiau pavyko vožtelėti Prezidentūrai – priskirti ją prie „Šeimų sąjūdžio“ rėmėjų. Kita vertus, regis, tai ir buvo vienintelis žurnalistų tikslas – parodyti, kad Prezidentūra klysta sakydama, jog buvo du atskiri renginiai – mitingas ir riaušės. Tik ar kas iš savarankiškai mąstančiųjų tuo abejoja? Todėl sekmadienio vakarą parodytas monotoniškas nei filmas, nei reportažas, nei laida atrodo kaip dar vienas šnipštas, kuriuo pasižymi politinių sensacijų trokštantis LRT tyrimų skyrius. Spėlioti, kas iš viso to liks atmintyje, o kas tik specialiųjų tarnybų archyvuose, bijau, neverta.
Jūsų – Jonas Ūbis
