Krėsle prie televizoriaus
Didžiųjų metų švenčių „repertuaras“ Lietuvos televizijose nesikeičia ir nestebina: daug saldžių kažkodėl kalėdiniais vadinamų filmų, krepšinis, mišios ir siaubingieji naujametiniai „žiburėliai“. Nustebino nebent vieno Krekenavos kunigo aimanos LRT „Panoramoje“: tai, kad jį papiktino tradicinio švenčių stalo patiekalo „silkės pataluose“ pavadinimas, matyt, diagnozuoja intelektinę Katalikų bažnyčios būseną. Nors sociologai tvirtina, kad Kalėdos vis dažniau tampa galimybe šeimai pagaliau susirinkti ir pabūti kartu, Bažnyčia, regis, ilgisi laikų, kai gyveno pirmieji krikščionys. Tokiems besiilgintiems tiks Timuro Bekmambetovo „Ben-Huras“ (LRT, 22 d. 22.35). Palyginti su ankstesnėmis Lewo Wallace’o knygos ekranizacijomis, ypač su 1959 m. Williamo Wylerio, Bekmambetovo filmas atrodo ne toks ryškus reginys, bet jame yra tai, ko stigo ankstesniems, – tikrų herojų. Anksčiau Juda Ben-Huras (Jack Huston) buvo vaikštantis krikščioniškų dorybių simbolis, o Mesala (Toby Kebbell) – žiaurus tikrojo tikėjimo atstovų persekiotojas. Bekmambetovas juos abu pateikia kaip lygiaverčius priešininkus, todėl jų santykiai tampa filmo centru.
Krėsle prie televizoriaus
Be Claude’o Sautet (1924–2000) sunku įsivaizduoti prancūzų kiną, nors, regis, ne vienam kolegai arba kolegei jo vardas jau nieko nesako. Sautet filmai „iškrito“ iš madingų ar privalomų filmų sąrašų, nes, matyt, atrodo pernelyg neefektingi: neatsitiktinai vienas garsiausių režisieriaus filmų vadinasi „Gyvenimo smulkmenos“. Sautet buvo įdėmus kasdienybės dramų stebėtojas, sugebantis taip ekrane atkurti materialiąją veikėjų gyvenimo atmosferą, kad iškart supranti, jog smulkmenų nebūna ir svarbi kiekviena detalė.
Pokalbis su rašytoju Rimantu Kmita ir iliustratoriumi, architektu Povilu Vincentu Jankūnu
Rudens pabaigoje skaitytojus pagaliau pasiekė Šiaulių dailės galerijos ir leidyklos „Aukso žuvys“ išleistas komiksas „Keliuonė“. Dvejus metus trukusio kūrybinio proceso autoriais tapo rašytojas Rimantas Kmita ir iliustratorius, architektas Povilas Vincentas Jankūnas, kuriems teko nelengva užduotis – papasakoti apie Šiaulius komikso formatu.
Krėsle prie televizoriaus
Šeštadienį (9 d. 22 val.) nepamirškite įsijungti televizoriaus – „LRT Plius“ iš Berlyno transliuos Europos kino apdovanojimų ceremoniją. Vienas svarbiausių šiemet skirtas Uljanai Kim už jos ypatingą indėlį į bendros gamybos filmus. Be Kim prodiusuotų filmų būtų sunku įsivaizduoti XXI a. pradžios lietuvių kiną, jo atsiradimą Europos kino žemėlapyje. Regis, bendra gamyba – vienas iš būdų ambicingam lietuvių kinui neišnykti.
Krėsle prie televizoriaus
Kino kūrėjai mėgsta realių žmonių istorijas. Tačiau mūsų geografinėse platumose retam iš jų istorija nėra pretekstas pagaminti dar vieną propagandinį filmą. Tokių, kurie bando suprasti į sudėtingas situacijas patekusių žmonių poelgius ir nesistengia iškart nuteisti atsidūrusiųjų blogio pusėje, vis dėlto mažuma.
Iliustracijų paroda „Pasakojant miestą“ Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje
Paroda yra dalis literatūros festivalio „Vaikų knygų sala“, kuris pasitiko šūkiu „Miestai, auginantys vaikus ir knygas“ ir lapkričio 18–19 d. praūžė „Menų spaustuvėje“. Jau septinti metai šis vaikams, knygoms, autoriams ir jų visų šiltiems susitikimams, bendrystei skirtas festivalis yra geriausia, kas galėjo nutikti mums visiems, trokštantiems, kad vaizduotė kvėpuotų pilnais, laisvais plaučiais, kad knygos ne tik reikštų susipažinimą su pasauliu, galimybę amortizuoti tamsią, nesuprantamą jo dalį, bet ir paskatintų suprasti kūrybos galias.
Krėsle prie televizoriaus
Lyg būtų susitarusios, televizijos nusprendė priminti kelis svarbius 10-ojo dešimtmečio filmus, kurie padarė įtaką ne tik kinui, bet ir ne vieno jo žiūrovo gyvenimui. Išgirdus Wayne’o Wango filmo „Dūmai“ (TV1, 25 d. 22.55) pavadinimą, iškart užplūsta prisiminimai. 1995-aisiais tai tikrai buvo kultinis filmas – jį žinojo kiekvienas, laikantis save sinefilu. Kartu „Dūmai“ kalbėjo apie tai, kas skambėjo naujai, ypač sunkios ir skurdžios lietuviškosios transformacijos laikais: apie paprasto gyvenimo prasmę. Wangas rodo kelis personažus, kurie nuolat susitinka Bruklino tabako parduotuvėje.
Krėsle prie televizoriaus
Skaitymas – malonumas, kurio, deja, jau nebepatiria didžioji žmonijos dalis. Bet kartais ji žiūri filmus apie rašytojus ir tuos, kurie leidžia knygas. Kanadietis Philippe’as Falardeau, ko gero, filmą „Mano Selindžerio metai“ (LRT, šiąnakt, 18 d., 00.50) kūrė tiems, kurie skaitė Jerome’o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ bei kitas svarbias knygas, ir pasakoja apie pradedančiąją poetę Džoaną (Margaret Qualley). 1995 m. ji meta studijas Berklio universitete, vaikiną ir iš saulėtosios Kalifornijos atvyksta į Niujorką. Jai tai idealus miestas. Ji svajoja kalbėti penkiomis kalbomis, rašyti kavinėse ir gyventi pigiuose butuose.
Krėsle prie televizoriaus
Ildikó Enyedi filmas „Mano žmonos istorija“ (LRT Plius, 16 d. 21.33) – rašytojo Miláno Füsto romano ekranizacija. Füstas jį rašė septynerius metus ir užbaigė 1941-ųjų rudenį, bet knyga pasirodė tik 1957-aisiais ir iškart užėmė išskirtinę vietą vengrų literatūroje. Režisierė romanu susižavėjo dar paauglystėje. „Mano žmonos istorija“ rodo keliolika kapitono Jakobo (Gijs Naber) ir jo žmonos Lizi (Léa Seydoux) gyvenimo metų. Atsitiktinė pažintis ir vedybos netikėtai virsta kapitono aistra bohemiškai paryžietei.
Krėsle prie televizoriaus
Weso Andersono filme „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (LRT, 4 d. 21 val.) yra scena, kai kalėjimo sargas tikrina, ar kaliniams atneštame maiste nėra uždraustų daiktų. Jis taršo paštetą, sūrį ir kitokius europietiškus skanėstus, bet kai ant stalo atsiranda gražiai papuoštas pono Mendelio cukrainės desertas – sudeda ginklus. Prižiūrėtojas nesugeba pakelti rankos prieš tikrą meno kūrinį. Panašiai jaučiasi ir kino kritikai, susidūrę su Andersono filmais, kad ir su „Viešbučiu „Didysis Budapeštas“, kuriame daug sluoksnių ir kiekvieno skonis kitoks, o dekoracijos ir kostiumai gniaužia kvapą tiesiogine to žodžio prasme.