Pagrindinė bienalės paroda „In Minor Keys“ ir nacionaliniai paviljonai
Protestais dramatiškai prasidėjusi megaparoda, kaip ir visas neramus šių dienų pasaulis, nežada ramybės ir poilsio. Čia nerasite „lėto kuravimo“, kurio galbūt tikėjotės perskaitę a.a. kuratorės Koyo Kouoh parodos koncepciją. Vargu ar jis ir įmanomas tokioje neapglėbiamoje meno dozėje. Neskaitant, aišku, kartkartėmis pasitaikančių eilėraščių ir menininkams adresuotų klausimų parodos gide („ką jums reiškia šviesaus atminimo Koyo idėjos?“).








Krėsle prie televizoriaus
Paulo Feigo „Nedidelė paslauga“ (TV3, 31 d. 21.40) – lyg atsakas praėjusią savaitę rekomenduotai Davido Fincherio „Dingusiai“, mat filmo herojė Emili (Blake Lively), vadovaujanti didelės firmos viešiesiems ryšiams, atrodanti verta milijono dolerių ir sugebanti išgerti kibirą martinio, dingsta, o jos ieškoti imasi geriausia draugė Stefani (Anna Kendrick), kiekvienam kompleksą galinti įvaryti tobula, bet kartu neurotiška namų šeimininkė, mama ir žmona – beveik lietuvių konservatorių idealas.
79-asis Kanų kino festivalis
Glamūriškiausias ir vienas svarbiausių Europos kino renginių – Kanų kino festivalis – dažnai linksniuojamas kaip toks, kuriame galima rasti įvairiausio kino. Ten savo programų pagrindą sudaro ir Lietuvos kino festivaliai, o tai reiškia, kad daugelio filmų teks ilgokai palaukti. Vis dėlto pagrindinis konkursas, taip pat trumpametražių filmų ir „Ypatingo žvilgsnio“ konkursinės programos kasmet darosi vis konservatyvesnės formos atžvilgiu. Jau kuris laikas į šias programas nebepatenka dokumentiniai filmai, o, regis, jau prieš kelis dešimtmečius buvo pralaužti ledai. Pagrindiniame konkurse vėl gausu tradicinių prancūziškų dramų, daugelis jų galėtų sėkmingai keliauti tiesiai į kino teatrų repertuarą. Galėčiau daryti išvadą, kad Kanai grįžta prie konservatyvaus žvilgsnio į kiną, praranda drąsą, tačiau šiais metais konkurse kaip niekad daug neheteronormatyvių meilės istorijų. Tad net jei ir pasigedau drąsesnės formos filmų, atvirumo kitoms rūšims nei vaidybinis kinas turinio aspektu Kanai, regis, kaip niekad laisvi. Taip pat džiugina pastangos rodyti filmus iš tolimų šalių, kurių filmai nebuvo rodomi niekada arba labai retai.
Krėsle prie televizoriaus
Kai buvau vaikas, ledo ritulys buvo svarbus sovietų propagandos ginklas. Pasaulio čempionatų finaluose dažnai susirungdavo SSRS ir Čekoslovakijos komandos. Mes su seneliu sirgdavome už čekoslovakus. Tai buvo seniai, bet ledo ritulys man iki šiol asocijuojasi su sovietų valdžia ir jos požiūriu į sportą kaip į svarbiausią patriotizmo ugdymo ir skatinimo instrumentą. Vėliau už mane užaugę žmonės tokių asociacijų neturi ir per LRT Plius jau antrą savaitę žiūri kiekvieną vakarą transliuojamas pasaulio čempionato rungtynes.
Prasidėjo 79-asis Kanų kino festivalis
Kelerius metus iš eilės vienas laukiamiausių kino renginių – Kanų kino festivalis – atidarytas prancūzišku vaidybiniu filmu. Pernai moters režisierės debiutas bent turėjo politinio gesto atspalvį, šįsyk Kanai tiesiog akivaizdžiai padeda „Elektrinei Venerai“ („La Vénus électrique“, rež. Pierre Salvadori) įžengti į vietinius kino teatrus skambesniu žingsniu. Neverta plėtotis, pasakysiu tiesmukai ir subjektyviai – Kanų atidarymo filmai vis blogėja. Gera žinia, kad jie toli gražu neatspindi visos festivalio programos.
Krėsle prie televizoriaus
Nuo tada, kai pamačiau dar Honkonge 1989 m. Johno Woo kurtą filmą „Samdomas žudikas“, esu didis režisieriaus gerbėjas. Pastaraisiais metais jo šlovė išblėso, mat po JAV sukurtų filmų, kad ir garsiųjų „Dviveidžio“ ar „Kalbančių vėjui“, Woo buvo pakviestas išmokyti jaunų Kinijos režisierių dirbti kaip Holivude. Tada gimė ir lankomumo rekordus viršijusi jo „Raudonoji uola“. Į amerikiečių kiną Woo po ilgokos pertraukos grįžo 2023 m. filmu „Tyli naktis“ (BTV, 21 d. 21 val.).
Paroda „Frida ir Diego: paskutinis sapnas“
Niujorkas visada buvo miestas, geriausiai mokantis parduoti savo mitologiją, tačiau šį pavasarį Modernaus meno muziejus (MoMA) nusprendė perrašyti vieną ryškiausių XX a. meno istorijos romanų. Paroda „Frida ir Diego: paskutinis sapnas“ („Frida and Diego: The Last Dream“) nėra tiesiog dar viena retrospektyva. Tai – operinis spektaklis be dainininkų, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka ne tik drobės, bet ir pati erdvės dramaturgija.







Krėsle prie televizoriaus
1973-iaisiais pasirodžiusi „Klepsidros sanatorija“ (LRT Plius, 9 d. 21 val.) – vienas svarbiausių Wojciecho Haso filmų. Jis sukurtas Brunono Schulzo prozos motyvais. Filmo herojus Juzefas (Jan Nowicki) grįžta į vaikystę – simbolinį miestą, kuriame galima atpažinti Schulzo gimtąjį Drohobyčą. Bet jis toks, koks išliko Juzefo prisiminimų sraute. Deformuotos miesto erdvės, fantasmagoriški jo gyventojai, keisti daiktai, griuvėsiai ir melodijos tik pabrėžia, kad tai rašytojo fantazijos pasaulis, primenantis keistenybių muziejų.
Krėsle prie televizoriaus
Rytais, kai baisoka įsijungti žinias, prisimenu vienos laidojimo įmonės reklamą: „Klientai nuolat išeina, bet darbo netrūksta.“ Tikiuosi, ilgasis savaitgalis padės atsipūsti, o prie to gali prisidėti ir filmai. Šiąnakt TV3 (gegužės 1 d., 23.55) rodo Jimo Jarmuscho komediją „Negyvėliai nemiršta“, nukelsiančią į mažą JAV miestuką, nors, tiesą sakant, dabar visai šaliai iškilo grėsmė tapti pasaulio užkampiu.
Krėsle prie televizoriaus
Grafas Janas Potockis (1761–1815) gimė Ukrainoje. Auklėtas prancūzų kultūros dvasia, rašė prancūziškai, buvo trijų valstybių pilietis, pakluso šešiems valdovams. Tarnavo Austrijos armijoje, buvo Maltos riteris, Ketverių metų seimo narys, caro Aleksandro I patarėjas Azijos klausimais, istorikas, etnologas, kalbotyrininkas ir didis keliautojas, apkeliavęs Maroką, Egiptą, Kaukazą, Sibirą, Kiniją ir beveik visas Europos šalis.