Daugiau temų

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Karas Izraelyje verčia prisiminti ir jo kaimynus, nuo kurių daug kas priklauso. Egiptas yra iš tų, kurie prisimena Musulmonų brolijos valdymo pasekmes, todėl, regis, nejaučia simpatijų Brolijos įkurtai „Hamas“. Bet Rytai visada pilni intrigų, todėl Tariko Saleho filmą „Kairo sąmokslas“ (LRT Plius, 26 d. 21.33) pravartu prisiminti, nors tai ir politinė fikcija.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Lietuvoje tapti žvaigžde paprasta: maža šalis, daug televizijų, kurioms reikia naujų veidų, reikalavimų nedaug, juolab profesinių, klestintys socialiniai tinklai, dar koks nors skandaliukas ar pavojinga liga – ir provincijos žvaigždės statusas garantuotas. Kevino Tancharoeno miuziklas „Tapti žvaigžde“ (LRT Plius, 14 d. 21 val.; LRT, 15 d. 23.15) pasakoja apie kitą kelią.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Gloria Steinem (g. 1934 m.) – viena svarbiausių 7-ojo dešimtmečio JAV feminisčių. Ši žurnalistė, politinė aktyvistė, keliautoja įkvėpė ne vieną savo amžininkę kovoti už moterų teises, priešintis patriarchaliniam gyvenimo būdui. Filme „Glorijos“ (TV1, 7 d. 22.55) režisierė Julie Taymor (filmo „Frida“ autorė) rodo svarbiausius Steinem gyvenimo etapus – vaikystę ir paauglystę, keliaujant po šalį kartu su tėvais, antikvariato prekeiviais, kelionę į Indiją 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, pirmuosius žingsnius žurnalistikos srityje (jauną Glorią vaidina Alicia Vikander) ir moterį, kuri 1970 m. surengė lygybės maršą, į JAV gatves išvedusį dešimtis tūkstančių moterų, ir tapo gyva legenda (Julianne Moore).

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Camille Claudel (1864–1943) – geriausiai žinoma XIX a. moteris skulptorė, bet jos kūryba buvo įvertinta tik po mirties. Būdama devyniolikos ji tapo Auguste’o Rodino mokine, asistente ir mylimąja, netrukus sulaukė pripažinimo, bet po tėvo mirties motina ją uždarė į psichiatrijos gydyklą. Motinai buvo nepriimtini ne tik dukters santykiai su Rodinu, bet ir noras kurti. Gydykloje, kurios gydytojai gerai suprato, kad skulptorė nėra beprotė, Claudel praleido trisdešimt metų, o jos kūryba buvo pamiršta. Claudel atradimo procesas iš naujo prasidėjo 1951-aisiais, kai buvo surengta jos paroda Paryžiaus Rodino muziejuje. Dabar Claudel – populiariosios kultūros dalis, ne vienos feministinės knygos herojė.

Agnieszka Holland apie „Žaliąją sieną“

Praėjusią savaitę Agnieszkos Holland filmas „Žalioji siena“ („Zielona granica“, Lenkija, Prancūzija, Belgija, Čekija, 2023) apie humanitarinę krizę Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje pelnė Venecijos kino festivalio Specialųjį žiuri prizą. Rugsėjo 22 d. filmas pradedamas rodyti Lenkijos kino teatruose. Tačiau dar prieš „Žaliosios sienos“ premjerą Venecijoje prasidėjusi neapykantos režisierei kampanija Lenkijos valdantiesiems priklausančioje žiniasklaidoje, dešiniųjų politikų pasisakymuose, pseudopatriotiniuose tinklalapiuose ir socialiniuose tinkluose trunka iki šiol.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Paulo Thomo Andersono „Saldymedžio pica“ (LRT, 23 d. 22.40) – filmas apie meilę, kurio veiksmas nukelia į režisieriaus vaikystės San Fernandą. Pasakodamas apie penkiolikmečio Gerio Valentaino meilę dešimčia metų vyresnei merginai Alanai Kein, Andersonas seka klasikinės screwball komedijos takais.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Žmonės dažnai stengiasi pabėgti nuo praeities, bet ši pasiveja. Dažnai tada, kai nesitiki. Apie tai ir Paulo Schraderio 2021 m. filmas „Kortų skaičiuotojas“ (TV3, 21 d. 22.30). Filmo herojus Viljamas (Oscar Isaak) važinėja iš vieno miesto į kitą. Jis yra pokerio lošėjas, bet niekad nesistengia išlošti daug – tik tiek, kad užtektų benzinui, maistui, motelio kambariui, kurio baldus Viljamas dangsto baltu audiniu. Jis elgiasi taip, tarsi bėgtų nuo tikrovės. Nepalieka jokių pėdsakų, nemezga draugysčių, neatskleidžia tapatybės, bando psichiškai izoliuotis nuo supančio pasaulio.

Julius Norvila

Sykiu su Vilniaus didžiąja sinagoga, giliausios žydų religinės pagarbos objektas yra senosios istorinės žydų kapinės, kuriose palaidota daugybė iškilių žmonių – vilniečių. Pagal žodinę tradiciją, kapinės egzistuoja nuo 1487 m., o rašytiniuose šaltiniuose jos minimos nuo 1593 m. Tais metais žydai gavo iš karaliaus Zigmanto III privilegiją turėti savo kapines ir sinagogą. 1633 m. karalius Vladislovas IV ją patvirtino. Šiame dokumente sakoma: „ …suteikiant sklypą kapavietei mirusiųjų kūnams laidoti be jokių mokesčių, kaip jie tai jau turi ir turės amžinai“.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Įdėmiai skaitau LRT programas ir stebiuosi, kad naujojo sezono laidos staiga virto programomis. LRT siūlo „Jaukių pokalbių programą“, „Asmenybių ir įdomybių programą“, „Dvasinių ieškojimų programą“, „Religinę programą“, „Programą apie tai, kaip nepasenti“, „Kulinarinę gyvenimo būdo programą“, „Gyvenimo užmiestyje programą“, „Tautinės kultūros tradicijas skatinančią programą“, „Aktualijų programą“ ir „Visuomenės aktualijų programą“, „Gyvenimo būdo programą apie lietuvius emigracijoje ir sugrįžusius iš jos“ (spėju, pasakojama apie išskirtinį emigrantų gyvenimo būdą) ir t.t. Vis dėlto didžiausią įspūdį padarė „Programa, skirta visuomenės atsparumo išorės įtakoms didinti“.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kiekvienas, kam tenka kovoti su kasdienybės rutina, gerai supras Dano Kwano ir Danielio Scheinerto filmo „Viskas iškart ir visur“ (LRT, šiandien, rugsėjo 1 d., 23 val.) heroję – nedidelės skalbyklos savininkę Evelin (Michelle Yeoh). Jos gyvenimas virto chaosu: vis nepavyksta pateikti mokesčių ataskaitos, pagyvenęs tėvas reikalauja dėmesio, vyras – nevykėlis, ir dar nori skirtis, o duktė atvedė supažindinti su šeima savo draugę, su kuria, regis, nori tuoktis. O dar reikia žūtbūt pasiruošti kinų Naujiesiems metams. Tačiau patekusi į tokią kritišką situaciją Evelin sužino, kad yra išrinktoji, gebanti laisvai judėti tarp paralelinių tikrovių, stebėti kitas savo gyvenimo versijas ir susikauti su tamsiomis jėgomis, kurios siekia sugriauti ne tik šį pasaulį, bet ir visatą.