Daugiau temų

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Prieš dvejus metus Rusija užpuolė Ukrainą. Nuo tada karo vaizdai kasdien mirga televizoriaus ekrane, bet iki šiol prisimenu užplūdusį siaubą, stebint rusų tankų judėjimą link Kijivo, griūvančius namus, Charkivo ir Kijivo metro pasislėpusius žmones ir Svyatoslavą Vakarchuką iš „Okean Elzy“, dainuojantį bombarduojamo Mariupolio gatvėse. Nežinau, ar jo daina pateko į Mstyslavo Chernovo filmą „20 dienų Mariupolyje“ (TV3, 24 d. 22 val.), bet filmo laukiu. Ne tik todėl, kad jis jau apdovanotas Amerikos režisierių gildijos premija, Britų kino ir televizijos meno akademijos premija BAFTA, nominuotas „Oskarui“ ir tapo žiūrimiausiu dokumentiniu filmu Ukrainos istorijoje.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Prancūzas Bruno Dumont’as – vienas svarbiausių Europos kino autorių. Režisieriaus filmas „Jos vardas Prancūzija“ (LRT Plius, 22 d. 21.33) – tai pikta šių dienų medijų pasaulio, politikos viršūnių satyra, kurios heroje tapo televizijos žurnalistė Frans. Originalų filmo pavadinimą „France“ galima perskaityti ir kaip šalies pavadinimą, ir kaip herojės vardą. Tai tik pabrėžia Dumont’o balansavimą tarp satyros ir tragikomiškos istorijos, juolab kad aristokratiška Frans pavardė „de Meurs“ taip pat sukelia asociacijų, priklausomai nuo to, kaip ją ištarsi. Vienu atveju bus galima traktuoti kaip „lieka“, kitu – kaip „miršta“, dar kitu – prisiminti posakį apie laikus ir papročius. Toks visą filmą trunkantis dviprasmiškas žodžių, vaizdų ir prasmių žaidimas Dumont’ui yra būdas išreikšti savo požiūrį į šiuolaikinę Prancūziją. Režisierius rodo absurdišką, nes gyvenančią pagal medijų ir socialinių tinklų taisykles, realybę ir net nebando slėpti, kad jos neapkenčia.

Nina Ronlev

Niekada neįvykęs pokalbis su architektu Jonu Mazurkevičiumi apie jo suprojektuotą pastatą

Laba diena, mielieji, leiskite prisistatyti ‒ Mazurkevičius aš, Jonas Mazurkevičius, Miestų statybos projektavimo instituto vyr. architektas[1]. Stovite jūs prie buvusio Švietimo ministerijos kooperatinio namo ant Profesorių kalvos B. Sruogos g. 36. Taip taip, Profesorių kalva, kaipgi kitaip, kai čia kiekviename bute po profesorių apgyvendinome. Kai 1966 m.[2] Rimantas Dičius su Zigmu Daunora ir Juliumi Jurgelioniu VISI[3], o 1970 m. ir Vilniaus universiteto naujus korpusus Saulėtekyje pastatė, tai, skaityk, visa profesūra į Antakalnį persikraustė.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Lietuviškų televizijų naujienos kartais primena reportažus iš kreivų veidrodžių karalystės. Štai socialdemokratų partijos vadovė kviečia balsuoti už dešiniųjų pažiūrų prezidentą, o liberalas Artūras Zuokas rinkimuose žada palaikyti radikalų nacionalistą. Štai dar kartą keičiasi nacionalinio stadiono Vilniuje koncepcija, nes už statybas atsakingos bendrovės darbuotojas kazino pralošė apie trisdešimt milijonų eurų, o naujasis Vilniaus savivaldybės gelbėtojas statybų magnatas akivaizdžiai mėgaujasi savo didvyriškumu. Tarnybinės etikos taisykles pažeidęs šalies vadovas aiškina, kad jis nieko nepažeidė ir visada buvo artimas kultūrai. Pastarosios sąvoka, regis, nelabai aiški net tą kultūrą valdantiems ar skleidžiantiems, nes vis mažiau jos vartotojų ir gamintojų geba atskirti pramogą nuo kultūros.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Prieš savaitę, šeštadienį, atsinaujinusi lenkų „TVP Info“ tiesiogiai transliavo 79-ąsias Aušvico-Birkenau konclagerio išvadavimo metines. Svarbiausi iškilmių svečiai buvo apie dvidešimt gyvų buvusių kalinių. Iškilmės vyko barake, kuriame kalėjo Halina Birenbaum. Savo kalboje ji prisiminė, kaip 1944-aisiais eidama į darbą sandėlyje, iš kurio kalinių daiktai buvo gabenami į Vokietiją, sutiko ką tik į lagerį atvežtų Vengrijos žydų koloną. Juos varė į dujų kameras, bet atvykėliai to nežinojo. Vienas vyras tada penkiolikmetės Halinos paklausė, ar jau greit prieis vietą, kur jo žmona galės pamaitinti išalkusį kūdikį. Halina į jo klausimą neatsakė.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Nanni Moretti gerbėjų atmintin įstrigo ne vienas režisieriaus filmas. „Sūnaus kambarys“, „Turime popiežių!“, „Mano mama“ pasakoja skirtingas istorijas, bet filmus vienija režisieriaus noras įsižiūrėti į personažus, į sprendimus, kuriuos jiems tenka priimti ir kuriuos skambiai galima pavadinti egzistenciniais. Tai intymūs filmai, jie kupini skausmo, nerimo ir melancholijos.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Per žinias televizija rodo verkiančią moterį. Tai laimės ašaros, nes Lietuvai atstovaujanti ledo čiuožėjų pora Kaune vykusiame čempionate laimėjo bronzos medalį. Populiarioji kultūra nuolat primena, kad turime būti laimingi. Tuo mus nuolat įtikinėja psichologai, vadinamieji koučeriai, politikai, įvairaus plauko guru... Lyg egzistuotų konkretus laimingo žmogaus standartas – reikia tik jį atitikti. Kad ir patirti ekstazę džiaugiantis svetimais sporto laimėjimais.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Ironiškoji Faina Ranevskaja yra sakiusi, kad egzistuoja du iškrypimai – lauko ledo ritulys ant žolės ir baletas ant ledo. Pastarojo šią savaitę būta daug, bet tai ne vienintelė priežastis, kodėl atsidaręs televizijų atsiųstas programas atsidusau. Filmus televizijos kartoja bedieviškai, tačiau dešimtą kartą rašyti net apie pačius genialiausius neįdomu. Tada renkuosi tuos, kurie pretenduoja žiūrovams paaiškinti, kodėl verta elgtis gerai ir teisingai. Tiesą sakant, vis labiau kalbančių žmonių žurnalais virstančios televizijos kalba apie tą patį, nes pokalbiai su laidų herojais pamažu tampa patarimų rinkiniu. Kartu su laidų vedėjais prie stalų ir staliukų, ant kėdžių ir sofučių susėdę garsiais laikomi žmonės rimtu veidu kalba apie save, dalijasi valgių receptais ir prisiminimais, moko, kaip ieškoti Dievo, nepaisyti paso, „realizuoti save“, gyventi kaime ir kitokių gudrybių.

Baigiantis metams Scenos meno kritikų asociacija (SMKA) pašlovino 2023 m. apdovanojimų „Meno raktas“ ir „Teksto raktas“ laureatus. Profesionalius scenos meno kritikus vienijanti asociacija kasmet „Teksto raktu“ apdovanoja geriausių šios srities kritikos darbų autorius, o „Meno raktu“ – kūrėjus arba prodiuserius, ypač nusipelniusius kūrybiniams scenos meno procesams ir sklaidai. Gruodžio 27 d. „Menų spaustuvėje“ apdovanojimai įteikti šių metų „Meno rakto“ laureatei teatrologei ir teatro kritikei Rimgailei Renevytei ir ilgamečiam teatro „Meno fortas“ vadovui Audriui Jankauskui. Atminimo ženklus laureatams sukūrė juvelyrė Marytė Dominaitė.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Karas, įtampa ir net vartojimo dramos, kurių padaugėja prieš šventes, augina akivaizdžią neapykantą, bet kartais ją augina ir kilnūs jausmai. Geras pavyzdys – pagal populiarią amerikietės Angie Thomas knygą, skirtą paaugliams, sukurtas George’o Tillmano jaun. filmas „Visa griaunanti neapykanta“ (TV3, šiąnakt, 6 d., 01.10). Šešiolikmetė jo herojė Star gyvena dviejuose paraleliniuose pasauliuose. Pirmasis – šeima ir gyvenimas juodaodžių gete, antrasis – prestižinė mokykla, kurioje dominuoja baltieji. Šie pasauliai pradeda susidurti, kai narkotikų dileriu tapusį pirmąjį Star mylimąjį jos akyse nušauna baltasis policininkas. Mergina nusprendžia kovoti prieš neteisybę.