7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Daugiau temų

Kristina Pipiraitė

Tapatybės beieškant

Karinos Kazlauskaitės konceptualaus meno paroda „NamasNamai“ Rokiškio krašto muziejuje

 

Perskaičius pavadinimą „NamasNamai“ nejučia pagauni save vartant jį mintyse tarsi Erno Rubiko mechaninį galvosūkį, mėginant sudėlioti išsibarsčiusius spalvotus kvadratėlius į vietą. Kad nušvistų visą plokštumą dengianti užrašo spalva. Iš anksto buvo aišku, kad Karinos Kazlauskaitės minties vingiai, novatoriški kūrybiniai sprendimai ir drąsa eksperimentuoti bus išbandymas žiūrovui.

Rokiškio kraštovaizdžio muziejaus buvusios katilinės patalpoje vietoj pjuvenomis kimštų gyvūnų ir ragų laikinai buvo eksponuojamos Karinos Kazlauskaitės „iškamšos“: delikatūs, trapūs objektai ir instaliacijos, prikimšti asmeninių autorės patirčių ieškant savo identiteto ir savos erdvės. Menininkė iš atsiminimų traukia nuogą, nepagražintą kasdienybę, suteikdama jai progą kalbėti savo žargonu. Todėl jos objektai – labai asmeniški, spontaniški, savo išdėstymu ekspozicijoje paneigiantys chronologiją.

Objektas „Karoliai barškutis” (2015). Kiaulės pūslė, 24K aukso lapelis, pneumatinis prietaisas, rankšluostis, organinis stiklas, medis, sidabras. Alessandro Marchi nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos
Objektas „Karoliai barškutis” (2015). Kiaulės pūslė, 24K aukso lapelis, pneumatinis prietaisas, rankšluostis, organinis stiklas, medis, sidabras. Alessandro Marchi nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos
Objektas „Vėrinys su žirniais ir namais” (2019). Geležis, žirniai, 3D nmai, oniksas. Klaus Leo Richter nuotr.. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos
Objektas „Vėrinys su žirniais ir namais” (2019). Geležis, žirniai, 3D nmai, oniksas. Klaus Leo Richter nuotr.. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos
Kaklo vėrinys „Stogai” Pargamentas iš kiaulės pūslės, geležis, žirnis. Klaus Leo Richter nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos.
Kaklo vėrinys „Stogai” Pargamentas iš kiaulės pūslės, geležis, žirnis. Klaus Leo Richter nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos.
Instaliacija „Dionizas” (2016). Kiaulės pūslė, 24K aukso lapelis, LED šviesos, kaltinė grandinė. Klaus Leo Richter nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos.
Instaliacija „Dionizas” (2016). Kiaulės pūslė, 24K aukso lapelis, LED šviesos, kaltinė grandinė. Klaus Leo Richter nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos.
Parodos „NamasNamai” ekspozicijos fragmentas. Klaus Leo Richter nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos.
Parodos „NamasNamai” ekspozicijos fragmentas. Klaus Leo Richter nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos.
Sagė iš serijos sagės „Lėktuvėliai” (2016). Pargamentas iš kiaulės pūslės, 24K aukso lapelis, sidabro lapelis, magnetinis užsegimas. Gintauto Beržinsko nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos.
Sagė iš serijos sagės „Lėktuvėliai” (2016). Pargamentas iš kiaulės pūslės, 24K aukso lapelis, sidabro lapelis, magnetinis užsegimas. Gintauto Beržinsko nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos.
Objektas „Trys moterys paplūdimyje valgo muziką ir klauso duonos” (2011). Stručio kiaušinis, perdaryti buitiniai prietaisai, ausų kištukai, sidabras, elektros laidai. K. Kazlauskatės nuotr.
Objektas „Trys moterys paplūdimyje valgo muziką ir klauso duonos” (2011). Stručio kiaušinis, perdaryti buitiniai prietaisai, ausų kištukai, sidabras, elektros laidai. K. Kazlauskatės nuotr.
Objektas „Trys moterys paplūdimyje valgo muziką ir klauso duonos” (2011). Stručio kiaušinis, perdaryti buitiniai prietaisai, ausų kištukai, sidabras, elektros laidai. K. Kazlauskatės nuotr.
Objektas „Trys moterys paplūdimyje valgo muziką ir klauso duonos” (2011). Stručio kiaušinis, perdaryti buitiniai prietaisai, ausų kištukai, sidabras, elektros laidai. K. Kazlauskatės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Muziejų renesansas

Apie pokyčius pasikeitus vadovybei

Norėčiau tikėti, kad muziejų lankymo bumas pasaulyje kyla ne tiek dėl pagerėjusios vadybos, kiek dėl supratimo, kad atmintis lemia šiandieną, ir vis didesnio kultūros institucijų įsitraukimo į kasdienybės aktualijų analizę, vizionieriškumo ir sudėtingiausių žmogiškųjų dilemų turtinimo. Ne paprastinimo – tai daro dauguma politikų, o turtinimo per įvairiapusiškesnį tyrimą. Galbūt daliai žmonių muziejus tebelieka aukštesnio lygio pramoga, bet jei tai būtų kompiuterinis žaidimas, manyčiau, pastarieji naudotojai yra tik pirmame lygyje. (Labai laukiame jūsų kituose lygiuose.) Atrodo, jau aiškėja, kad kultūra yra ne kosmetika, o stuburas.

Pastaraisiais metais muziejai artėja prie anksčiau labiau galerijose spręstų aktualijų, permąsto ne tiek abstrakčias estetines problemas, kiek lyčių, rasinės reprezentacijos, ekologijos problemas, vaizdžiai rodo pragaištingos politikos ir valdininkijos ydas, pasakoja atkaklumo, drąsos ir silpnybių istorijas. Visa tai vėliau išrieda iš muziejų ir virsta visuomeninėmis bangomis. Vietinis pavyzdys – Aušros Petrulienės buriamos bendruomenės už medžių gyvybę mieste ir miesto grąžinimą jame gyvenantiems.

NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Sprogimo“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Sprogimo“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Sprogimo“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Sprogimo“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Krizė ir maištas". Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Krizė ir maištas". Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Virsmas“. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Virsmas“. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Virsmas“. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Virsmas“. Autorės nuotr.

Tapymas kaip labai privatus užsiėmimas

Gražina Montvidaitė kalbina Niujorke gyvenantį menininką Julių Ludavičių

Julius Ludavičius – tapytojo Kęstučio Zapkaus auklėtinis, gavęs pirmąją Lietuvoje „Fulbright“ programos stipendiją (pagal šią programą skiriama stipendija magistrantūros ar doktorantūros studijoms JAV). Išvykęs į Niujorką tęsti meno mokslų, ten pasiliko ir gyvena jau dvidešimt šešerius metus. Ludavičius su kolegomis menininkais įkūrė lietuvių menui atstovaujančią galeriją „SLA307“, 2019 m. pertvarkytą į „Undercurrent“. Tapytojo darbų yra privačiose kolekcijose Niujorke, Los Andžele ir Lietuvoje.

Pradėkime nuo studijų laikų Lietuvoje. Kada susidūrėte su profesoriumi Kęstučiu Zapkumi?
Kai Zapkus pirmą kartą atvažiavo į Lietuvą. Man atrodo, pirma paroda buvo surengta 1989 metais. Jis pasižadėjo atvažiuoti dėstyti. Kai buvau antrame kurse, pasikeitė visa akademijos valdžia. Zapkus atvažiavo po trejų metų ir dėstė vieną semestrą. Mums baigus akademiją, po kokio mėnesio, Zapkus rado „Fulbright“ programą. Lietuvoje stipendija jau visus metus tiesiog buvo neatsiimama. Tie pinigai gulėjo, ir niekas jų neėmė. Užpildėme formas, o tada mums paskambino iš ambasados ir klausia: „Kaip jūs čia sugebėjot?“

Julius Ludavičius, Ilgalaikė žala smegenims (Permanent Brain Damage, 14x7). 1998-2012 m.
Julius Ludavičius, Ilgalaikė žala smegenims (Permanent Brain Damage, 14x7). 1998-2012 m.
Julius Ludavičius, Skrydis virš gegutės lizdo, (48x46). 1999-2000 m.
Julius Ludavičius, Skrydis virš gegutės lizdo, (48x46). 1999-2000 m.
Julius Ludavičius, iš parodos „Zoom“ LR Generaliniame konsulate Niujorke
Julius Ludavičius, iš parodos „Zoom“ LR Generaliniame konsulate Niujorke
Julius Ludavičius, Red Master, (8x7). 2000-2009 m.
Julius Ludavičius, Red Master, (8x7). 2000-2009 m.
Julius Ludavičius, Zero Ground (12x7). 2000 m.
Julius Ludavičius, Zero Ground (12x7). 2000 m.
Julius Ludavičius, iš parodos „Zoom“ LR Generaliniame konsulate Niujorke
Julius Ludavičius, iš parodos „Zoom“ LR Generaliniame konsulate Niujorke
Julius Ludavičius, iš parodos „Zoom“ LR Generaliniame konsulate Niujorke
Julius Ludavičius, iš parodos „Zoom“ LR Generaliniame konsulate Niujorke
Julius Ludavičius
Julius Ludavičius

Autorių augimo terpė, alternatyva, lėtas laikas

Kuo ypatingi kultūros leidiniai?

Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė („7 meno dienos“), Erika Drungytė („Nemunas“), Gytis Norvilas („Literatūra ir menas“), Giedrė Kazlauskaitė („Šiaurės Atėnai“), Neringa Černiauskaitė (Artnews.lt), Antanas Šimkus („Metai“)

Monika Krikštopaitytė: Visuomenė vėl diskutuoja įvairiomis temomis – apie socialinius klausimus, ekologiją, virtualią šiuolaikybę. Maža buvo tik diskusijų apie kultūrą, nors ji yra bene aktyviausia visų aktualių diskusijų dalyvė. Paradoksalu: iškilus klausimams dėl finansavimo iš valstybės biudžeto, pagaliau atsigręžta ir į tas aktualijas, kurios politikos strategijos deklaracijose yra svarbiausios, bet praktikoje – visiškai neįdomios, nes nekuria greitai matomos pridėtinės vertės. Jau metai, kai svarstomas žiniasklaidos rėmimo modelis ir darbo grupėje prie LR Seimo, ir viešumoje – didžiuosiuose portaluose, kurie yra susidomėję savo fondo biudžeto dalimi. Turbūt neatsitiktinai būtent šiemet teko skaityti kritikos apie tuos leidinius, kurių visą turinį sudaro tekstai apie profesionalųjį meną, kultūrą ar grožiniai kūriniai.


Beveik dešimtmetį kalbame, kad yra žalinga taikyti kultūrinei žiniasklaidai, taip pat kaip ir kitai, siekiančiai pelno, valstybės rėmimo apribojimus (de minimis apribojimas neleidžia paremti daugiau nei 200 000 eurų per trejus metus), nes ji į rinką nesikėsina, o ribojimas, ypač po infliacijos, net išgyvenimą apsunkina. Konkurencijos tarnybos specialistė Živilė Žubrickaitė teigė, kad kultūros spauda neteikia visuotinės ekonominės svarbos paslaugų, pavyzdžiui, kaip Lietuvos paštas, išvežiojantis prenumeratą į atokias vietoves, į kurias verslui važiuoti neapsimoka.

Kultūros periodiniai leidiniai
Kultūros periodiniai leidiniai
Erika Drungytė. A. Rekšytės nuotr.
Erika Drungytė. A. Rekšytės nuotr.
Monika Krikštopaitytė. D. Kairevičiūtės nuotr.
Monika Krikštopaitytė. D. Kairevičiūtės nuotr.
Antanas Šimkus. V. Bražiūno nuotr.
Antanas Šimkus. V. Bražiūno nuotr.
Giedrė Kazlauskaitė. D.Dirgėlos nuotr.
Giedrė Kazlauskaitė. D.Dirgėlos nuotr.
Gytis Norvilas. G. Sadausko nuotr.
Gytis Norvilas. G. Sadausko nuotr.
 Neringa Černiauskaitė. Iš asmeninio archyvo
Neringa Černiauskaitė. Iš asmeninio archyvo
Edmundas Gedgaudas

„Juodoji ranka?“

Replika pabandžius klausytis koncerto transliacijos         

Maloniai prisimenu Muzikos ir teatro akademijos salėje praėjusį sezoną įvykusį koncertą, kur Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinius fortepijonui išgirdome sugrupuotus pagal drąsią Rimanto Janeliausko viziją. Gilių įžvalgų nestokojo ir profesoriaus Jurgio Karnavičiaus interpretacijos, tad nudžiugau televizijos programose aptikęs žinutę, kad liepos 20 dieną galėsiu dar kartą to didžiulio koncerto, pavadinto „Čiurlionis kitaip“, pasiklausyti. Deja... Jau pirmieji įrašo garsai skatino galvoti, kad subtilų pianistą kažkas pasodino ne prie gero „Steinway & Sons“ instrumento, o privertė muzikuoti nuo kažkokios palėpės nukeltu kledaru. Prisiminiau prieš keletą metų „Vaidilos“ salėje girdėtą žavų Andriaus Žlabio koncertą, kurį mūsų nacionalinės televizijos garsų specialistai irgi pavertė apmaudžia karikatūra.  

Jurgis Karnavičius. LRT nuotr.
Jurgis Karnavičius. LRT nuotr.
Lukas Brašiškis

Kino stovykla Salų dvare

Diskusijos apie moterų ir queer tapatybių reprezentaciją kino istorijoje ir praktikoje

Esame perdėm kompleksiški, perdėm netobuli, perdėm skirtingi, kad kinas galėtų iki galo atskleisti kiekvieno mūsų vidinį pasaulį. Vis dėlto populiarus posakis, kad žmogus tampa tuo, ką skaito, taikytinas ne tik literatūrai, bet ir kinui. Jau daugiau kaip šimtą metų kinas sėkmingai konstruoja ir atliepia kolektyvines tapatybes, palaiko vyraujančias etines bei socialines visuomenės normas. Nuo pat populiariojo kino pradžios pasakojimo būdai ir estetinės reprezentacijos lemia mūsų susitapatinimą su ekrane matomais personažais, jų lytimi, tautybe, socialiniu statusu, tai, ką mes jiems jaučiame ir kokie norime būti. Kitaip tariant, ekrane rodomos tapatybės palaiko arba keičia socialinės tikrovės vaizdinį ir jo vertinimą.

„Double Strenght", rež. Barbara Hammer
„Double Strenght", rež. Barbara Hammer
„Fuses", rež. Carolee Schneemann
„Fuses", rež. Carolee Schneemann
LDS, LDID, AICA

Paveldas natūralioje aplinkoje

Pozicija dėl Petro Cvirkos skvero ir paminklo

Pernai šventėme savo valstybės 100-metį. Nuo atgautos nepriklausomybės praėjo jau beveik trisdešimt metų. Daromės vis brandesni ir kartu atsakingesni už visuomenę, jos gerovę, žmogui draugišką aplinką. Nuolat permąstydami savo praeitį ir aktyvindami istorinę atmintį, vis atsakingiau žvelgiame į paveldą ir jo reaktualizacijos keliamus iššūkius, plačiau suvokiame istorinių simbolių prasmę ir reikšmę.


Kas mums šiandien yra Petro Cvirkos skveras Vilniuje su paminklu kontroversiškam rašytojui? Atsakykime sąžiningai, atmesdami išankstinį politinį vertinimą ir nemėgindami savo atsakymais maskuoti merkantilinių tikslų nusavinti patrauklios miesto erdvės vien siauros visuomenės grupės interesams.

Petro Cvirkos skveras. M. Demšės nuotr.
Petro Cvirkos skveras. M. Demšės nuotr.
Petro Cvirkos skveras. M. Demšės nuotr.
Petro Cvirkos skveras. M. Demšės nuotr.
Jonas Ūbis

Atskirai

Krėsle prie televizoriaus

LRT triukšmingai išlydi prezidentę Dalią Grybauskaitę: šįvakar (28 d. 19 val.) iš Vilniaus S. Daukanto aikštės transliuos koncertą „10 metų kartu“. Juo su politike atsisveikins lietuvių populiariosios muzikos atlikėjai bei į aikštę susirinkę gerbėjai. Sekmadienį (30 d. 21 val.) rodys prezidentei skirtą Donato Ulvydo filmą „Valstybės paslaptis“. Panašūs masinės kultūros generuojami ritualai verčia prisiminti praeitį, bet juk lietuviai mėgsta ritualus.

„Prezidento medžioklė“
„Prezidento medžioklė“
„Tami“
„Tami“
„Savas žmogus“
„Savas žmogus“
Jonas Ūbis

Vaikų žaidimai

Krėsle prie televizoriaus

Evano Goldbergo ir Setho Rogeno komedija „Interviu su diktatoriumi“ (LNK, 24 d. 22.50) prieš kelerius metus sukėlė daug triukšmo, mat papiktino Šiaurės Korėjos diktatorių Kim Jong-uną. Jis reikalavo filmo nerodyti, bet efektas buvo priešingas, juk ar gali būti geresnė reklama už draudimą? Juolab kad ant filmo plakato dar ir korėjietiškai parašyta: „Netikėkite tais negarbingais ir neišprususiais amerikiečiais.“

„Interviu su diktatoriumi“
„Interviu su diktatoriumi“
„Ševaljė“
„Ševaljė“
„Briliantinis planas“
„Briliantinis planas“
Jonas Ūbis

Nevykėliai gali įkvėpti

Krėsle prie televizoriaus

Vis stebiuosi, kodėl lietuviai taip garbina žodį „elitas“ ir viską, kas juo įvardijama. Nenustebsiu, jei netrukus pas mus viskas bus elitiška, pavyzdžiui, elitiniai elgetos ar elitiniai politikai. Todėl siūlau prisiminti Sylvaino White’o filmą „Pasmerktas būrys“ (TV1, 17 d. 21 val.), kurio originalus pavadinimas „The Losers“.

„Pasmerktas būrys“
„Pasmerktas būrys“
„Skrodimas“
„Skrodimas“
„Erelis Edas“
„Erelis Edas“
  < PUSLAPIS IŠ 82  >>> Archyvas