7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Daugiau temų

Jonas Ūbis

Vaikų žaidimai

Krėsle prie televizoriaus

Evano Goldbergo ir Setho Rogeno komedija „Interviu su diktatoriumi“ (LNK, 24 d. 22.50) prieš kelerius metus sukėlė daug triukšmo, mat papiktino Šiaurės Korėjos diktatorių Kim Jong-uną. Jis reikalavo filmo nerodyti, bet efektas buvo priešingas, juk ar gali būti geresnė reklama už draudimą? Juolab kad ant filmo plakato dar ir korėjietiškai parašyta: „Netikėkite tais negarbingais ir neišprususiais amerikiečiais.“

„Interviu su diktatoriumi“
„Interviu su diktatoriumi“
„Ševaljė“
„Ševaljė“
„Briliantinis planas“
„Briliantinis planas“
Jonas Ūbis

Nevykėliai gali įkvėpti

Krėsle prie televizoriaus

Vis stebiuosi, kodėl lietuviai taip garbina žodį „elitas“ ir viską, kas juo įvardijama. Nenustebsiu, jei netrukus pas mus viskas bus elitiška, pavyzdžiui, elitiniai elgetos ar elitiniai politikai. Todėl siūlau prisiminti Sylvaino White’o filmą „Pasmerktas būrys“ (TV1, 17 d. 21 val.), kurio originalus pavadinimas „The Losers“.

„Pasmerktas būrys“
„Pasmerktas būrys“
„Skrodimas“
„Skrodimas“
„Erelis Edas“
„Erelis Edas“
Agnė Narušytė

„Naftiniai“ koldūnai ir rusiškas šaltis

Kultūriniai įspūdžiai Jekaterinburge

Rusijoje nebuvau nuo pat nepriklausomybės pradžios. Kai Metenkovo namuose įsikūręs Fotografijos muziejus pakvietė į Jekaterinburgą, buvo smalsu pamatyti šį miestą už Uralo, bet ir kiek baisu: lietuviškoji „Vikipedija“ daugiausiai vietos skiria jame (1924–1991 m. – Sverdlovskas) kalintų ir nužudytų lietuvių pavardėms. Ir caro Nikolajaus II šeima buvo sušaudyta būtent čia. Be to, esu iš priešų šalies. Ar neprisikabins koks „saugumas“? Ar neareštuos? Ar iš viso įleis? O gal, vos įkišus kortelę į bankomatą, nusiurbs visus pinigus ir vertingus „duomenis“?

 

Šie paranojiški klausimai galbūt skamba juokingai, ypač – dažniau į tą pusę važinėjantiems. Bet net mano išmanusis telefonas, paprastai nepriekaištingai šokinėjantis per laiko juostas, susipainiojo ir atsisakė suprasti mano netikėtą kelionę į Rytus.

Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Rekonstruoto komunalinio buto fragmentas Agafurovų šeimos namų muziejuje-klube. 2019 m. A. Narušytės nuotr.
Rekonstruoto komunalinio buto fragmentas Agafurovų šeimos namų muziejuje-klube. 2019 m. A. Narušytės nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Agafurovų šeimos namų muziejus-klubas. 2019 m. A. Narušytės nuotr.
Agafurovų šeimos namų muziejus-klubas. 2019 m. A. Narušytės nuotr.

Iš meno organizacijų istorijos: AICA (II)

Monika Krikštopaitytė kalbina Eloną Lubytę

Praėjusiame numeryje Giedrė Jankevičiūtė pokalbyje su AICA įkūrėjais Viktoru Liutkumi ir Laima Laučkaite aptarė tarptautinės dailės kritikų asociacijos Lietuvos sekcijos įkūrimą, gyvavimo pradžią ir tuo metu svarbiausius aspektus. Priminė mums, kad organizacija mini trisdešimtmetį ir ta proga verta inicijuoti pasakojimą iš pirminių šaltinių. Istoriją tęsiame kalbindami kitą, ilgametę AICA vadovę Eloną Lubytę.

AICA kongresas Taivane: Ramutė Rachlevičiūtė, Giedrė Jankevičiūtė, Laima Kreivytė, Elona Lubytė. 2004 m.
AICA kongresas Taivane: Ramutė Rachlevičiūtė, Giedrė Jankevičiūtė, Laima Kreivytė, Elona Lubytė. 2004 m.
Elonos Lubytės AICA pažymėjimas
Elonos Lubytės AICA pažymėjimas
Elonos Lubytės AICA pažymėjimas
Elonos Lubytės AICA pažymėjimas
Jonas Ūbis

Vasarą nieko naujo

Krėsle prie televizoriaus

Bulgarų Kristinos Grozevos ir Petaro Vylčanovo filmas „Šlovė“ („LRT Plius“, 12 d. 21.30) turėtų vadintis „Slava“, nes rusiškas laikrodis „Slava“ yra vienas šios karčios komedijos veikėjų. Tiksliau, jo dovanojimo motyvas. Kad su tėvų dovanotais laikrodžiais reikia elgtis atsargiai ir perduoti palikuonims, rodė dar Quentino Tarantino „Bulvarinis skaitalas“.

„Šlovė“
„Šlovė“
„Cimbelinas“
„Cimbelinas“
Jurgita Ludavičienė

Diena po nakties

Eglės Gineitytės paroda Niujorke

Vis greitėjančiame ir plokštėjančiame laike visko daug daugiau: plepalų, pasirodymų, kvietimų, šou, parodų ir kitokių meninių įvykių. Atrodo, viskas atsiranda tik tam, kad galėtų užlieti kasdienybę, užpildyti mūsų godžias akis ir ausis tol, kol pradėsime žiopčioti dusdami nuo gausos – ir vėl dingti, nes rytoj niekas šių vaizdų ir garsų nebeprisimins. Nes bus nauji. Baikit. Bet kažkas juk turi būti. Kažkas, kas ne tik slysta paviršiumi ir gausina plokščius vaizdus, kažkas, kas eina grynumo link.

Ekspozicijos fragmentas. I. Mediodijos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Po nakties diena“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Po nakties diena“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Leisk man skristi“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Leisk man skristi“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Diena po nakties“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Diena po nakties“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Szara godzina“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Szara godzina“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Naktis prasidėjo vidurdienį“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Naktis prasidėjo vidurdienį“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Jonas Ūbis

Lietuviški politikos receptai

Krėsle prie televizoriaus

Praėjusio sekmadienio vakaro šou per LRT – dar vienas įrodymas, kad rinkimai tampa popsiniu reginiu, o saldžios dainos apie meilę tėvynei paprastai užgožia profesionalių ekspertų išvadas. Rinkimai tampa sluoksniuotu tortu, kurio receptą kiekvienas turi savo arba pasirenka, kas jam saldžiau. Į aikštę prie Prezidentūros susirinkę žmonės, regis, ir neslėpė, kad atėjo į dar vieną festivalį. Jų gegužę Vilniuje netrūksta. Duonos ir žaidimų pakako visiems.

„Žalioji zona“
„Žalioji zona“
„Melo pinklės“
„Melo pinklės“
„Džonas Karteris“
„Džonas Karteris“

Iš meno organizacijų istorijos: AICA (1)

Giedrė Jankevičiūtė kalbina Laimą Laučkaitę ir Viktorą Liutkų

2019 m. gegužės 17 d. pavakare išėjusi iš Dailės akademijos senųjų rūmų kaktomuša susidūriau su Viktoru Liutkumi. Pradėjom apie šį bei tą ir perėjom prie jubiliejų minėjimo epidemijos. Aišku, šitie ritualai prasmingi, nors kartais jų gerokai per daug ir jie ima varginti bei erzinti. Kita vertus, jubiliejai leidžia gauti lėšų tyrimams, nes tik per valstybės istorijai reikšmingų sukakčių minėjimus tyrimų reikšmę supranta politikai, jie skatina visuomenės susidomėjimą istorija, mobilizuoja tyrėjų pajėgas ir taip per jubiliejus pavyksta kažką gilesnio praeityje bei dabartyje atrasti. Žodis po žodžio priėjom prie savo srities – dailėtyros, ir Viktoras tarė: „Tai mes juk prieš 30 metų įkūrėm AICA. Jubiliejus?“. – „Hm, ar tikrai 1989? Kad kažkaip lyg ir vėliau ta pradžia buvo...“ – „Ne, ne, AICA kūrėm Dailininkų sąjungoje Kosciuškos gatvėje, o 1990 m. aš jau perėjau dirbti į Kultūros ministeriją.“

Lietuvos AICA steigėjai 1989 m. gegužę: pirmas iš kairės Viktoras Liutkus, antroji – Laima Laučkaitė, ketvirtoji – Ingrida Korsakaitė ir dailės istorikė Jolanta Širkaitė
Lietuvos AICA steigėjai 1989 m. gegužę: pirmas iš kairės Viktoras Liutkus, antroji – Laima Laučkaitė, ketvirtoji – Ingrida Korsakaitė ir dailės istorikė Jolanta Širkaitė
Annette Laborey laiškas Viktorui Liutkui. 1990 m.
Annette Laborey laiškas Viktorui Liutkui. 1990 m.
Jonas Ūbis

Laimingo gyvenimo receptai

Krėsle prie televizoriaus

Šį šeštadienį Woody Alleno filmo nebus. Tačiau TV1 (26 d. 23.05) parodys Sophie Lellouche komediją „Paryžius–Manhatanas“ (2012). Jos herojė – didžiulė Alleno kūrybos gerbėja – ieško gyvenimo prasmės įsivaizduojamuose pokalbiuose su savo dievaičiu. Alleno filmus veikėjai perduoda iš rankų į rankas kaip priklausomybės bendruomenei ženklą. Seniai esu jos narys, todėl vis dar prisimenu, kas negrąžino prieš trisdešimt metų pasiskolintos Alleno „Rugsėjo“ vaizdajuostės.

„Paryžius–Manhatanas“
„Paryžius–Manhatanas“
„Tarp mūsų“
„Tarp mūsų“
„Jupiteris. Pabudimas“
„Jupiteris. Pabudimas“
„Daktaras Streindžas“
„Daktaras Streindžas“
Aistė Kisarauskaitė

Niujorkas yra gražus

Punktyrai tarp ten ir čia

Kelionės beveik niekada nebūna vientisos, kaip ir visa kasdienybė, nebent sėdėtum kiauras dienas įkalintas į tekstų rašymą, lipdymą, metalo virinimą ar tapymą, bet ir tuomet praskrieja artimo žmogaus šypsena, iš toli aidi pavasarinių tuopų kvapas po lietaus, visada yra kokių nors vidinių sluoksnių, kur eismas vyksta net tada, kai galvoje nėra kitos minties, nes viską užima sakiniai ir žodžiai. Kelionių įspūdžiai taip pat nevienalyčiai, gula sluoksniais persišviesdami ir uždengdami.

Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Hilma af Klint parodos fragmentas. Autorės nuotr.
Hilma af Klint parodos fragmentas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 81  >>> Archyvas