7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Daugiau temų

Agnė Narušytė

Apie aštuonkojį, koralus ir liūtą

58-oji Venecijos bienalė atidaryta

Pradėkime nuo dramblio kambaryje, t.y. „Auksinio liūto“. Maniau, kad ieškodamos Lietuvos paviljono mudvi su Skaidra Trilupaityte paklaidžiosime Venecijos gatvelėmis. Bet ta kryptimi jau skubėjo žmonės – nepažįstami. Galiausiai atsitrenkėme į pačią ilgiausią eilę, kuri vos judėjo. Pasinaudojome šeimininko teise, kitaip nebūtume spėjusios pamatyti, ką sukūrė kompozitorė Lina Lapelytė, scenarijaus autorė Vaiva Grainytė ir režisierė Rugilė Barzdžiukaitė (kuratorė Lucia Pietroiusti, komisarė Rasa Antanavičiūtė). Taip būna itin retai – „Saulė ir jūra (Marina)“ pranoko lūkesčius.

Performanso-operos „Saulė ir jūra (Marina)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Performanso-operos „Saulė ir jūra (Marina)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Performanso-operos „Saulė ir jūra (Marina)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Performanso-operos „Saulė ir jūra (Marina)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Performanso-operos „Saulė ir jūra (Marina)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Performanso-operos „Saulė ir jūra (Marina)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Martin Puryear, „Praryta saulė. Monstracija ir voliuta“, įėjimas į Jungtinių Amerikos Valstijų paviljoną „Laisvė“. 2019 m. Autorės nuotr.
Martin Puryear, „Praryta saulė. Monstracija ir voliuta“, įėjimas į Jungtinių Amerikos Valstijų paviljoną „Laisvė“. 2019 m. Autorės nuotr.
Roman Stańczak, „Skrydis“, Lenkijos paviljonas. 2018 m. Autorės nuotr.
Roman Stańczak, „Skrydis“, Lenkijos paviljonas. 2018 m. Autorės nuotr.
Laure Prouvost, detalė iš Prancūzijos paviljono „Gili jūra mėlyna“. 2019 m. Autorės nuotr.
Laure Prouvost, detalė iš Prancūzijos paviljono „Gili jūra mėlyna“. 2019 m. Autorės nuotr.
Jos de Gruytier ir Harald Thys, Belgijos paviljono „Mondo Cane“ vaizdas. 2019 m. Specialus paminėjimas. Autorės nuotr.
Jos de Gruytier ir Harald Thys, Belgijos paviljono „Mondo Cane“ vaizdas. 2019 m. Specialus paminėjimas. Autorės nuotr.
Bárbara Wagner ir Benjamin de Burca, „Swinguerra“, Brazilijos paviljono detalė. 2019 m. Autorės nuotr.
Bárbara Wagner ir Benjamin de Burca, „Swinguerra“, Brazilijos paviljono detalė. 2019 m. Autorės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Draugai, banano ar vaivorykštės?

Adamo Mazuro komentaras apie kultūros karus Lenkijoje

Su Adamu Mazuru kartu dalyvavome tarptautinėje konferencijoje „Fast Forward“ (2017), skirtoje fotografių kūrybos analizei, vykusioje Nacionalinėje dailės galerijoje. Šalia kitų autorių jis pristatė ir prieštaringą bei prieštaringai vertinamą Natalia LL kūrybą. Kaip tik šios menininkės videodarbas „Vartotojiškas menas“ („Consumer Art“, 1973), Lenkijos kultūros ministrui reikalaujant, balandžio pabaigoje buvo išimtas iš nuolatinės ekspozicijos Nacionaliniame Varšuvos muziejuje. Kūrinys kritikuotas kaip nepadorus ir trikdantis jaunimą.

Daugiau nei tūkstantis protestuotojų susirinko prie muziejaus valgyti bananų. Socialiniai tinklai buvo užtvindyti bananų valgymu, dalis rinkosi obuolius dėl įvairovės ir įvairesnio lyčių atspindėjimo. Protestuotojai norėjo priminti, kad Natalijos LL kūrinys ne tik pasakoja apie seksualinę revoliuciją, bet ir kritikuoja vartotojiškumą bei sovietmečio deficito kultūrą, kai gauti bananą reiškė nepaprastą sėkmę. Kūrinys buvo grąžintas, nors vėliau nuspręsta keisti visą ekspoziciją iš esmės. Apie šį įvykį ir kultūrinę atmosferą Lenkijoje paprašiau pasidalinti mintimis Mazurą, kuris yra meno kritikas ir istorikas, kuratorius, dėsto Poznanės menų universitete, taip pat kartu su Karolina Plinta ir Piotru Polichtu yra įkūręs BLOK (https://blokmagazine.com/about-us/) žurnalą, skirtą Vidurio Europos kultūros reiškiniams.

Natalia LL, Vartotojiskas menas, nuotrauka. 1974 m.
Natalia LL, Vartotojiskas menas, nuotrauka. 1974 m.
Elżbietos Podleśnos kūrinio fragmentas
Elżbietos Podleśnos kūrinio fragmentas
Rengėjų inf.

Triumfas Venecijos bienalėje – pirmą kartą Lietuva įvertinta „Auksiniu liūtu“

Prestižiškiausiame šiuolaikinio meno renginyje 58-ojoje Venecijos bienalėje pagrindinis prizas skirtas Lietuvai. Venecijos simboliu laikomas „Auksinis liūtas“ šaliai įteiktas už menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operą-performansą „Saulė ir jūra (Marina)“.

Bienalės komisija Lietuvą apdovanojo už eksperimentinę paviljono dvasią, netikėtą požiūrį į šalies pristatymą ir kūrybingą erdvės pritaikymą brechtiškai operai, taip pat už išradingą sąveiką su Venecijos miestu ir jos gyventojais. „Saulė ir jūra (Marina)“ yra poilsio ir šiuolaikinio gyvenimo kritika, sudainuota eilinius žmones įkūnijančių atlikėjų ir savanorių lūpomis.

Lina Lapelytė, Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė. A. Vasilenko nuotr.
Lina Lapelytė, Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė. A. Vasilenko nuotr.
 Rugilė Barzdžiukaitė, Lina Lapelytė, Vaiva Grainytė, Lucia Pietroiusti. A. Vasilenko nuotr.
Rugilė Barzdžiukaitė, Lina Lapelytė, Vaiva Grainytė, Lucia Pietroiusti. A. Vasilenko nuotr.
Auksinis liūtas. A. Vasilenko nuotr
Auksinis liūtas. A. Vasilenko nuotr
Venecijos bienalės prezidentas Paolo Baratta. A. Vasilenko nuotr.
Venecijos bienalės prezidentas Paolo Baratta. A. Vasilenko nuotr.
Venecijos bienalės prezidentas Paolo Baratta. A. Vasilenko nuotr
Venecijos bienalės prezidentas Paolo Baratta. A. Vasilenko nuotr
Operą-performansas „Saulė ir jūra (Marina)". A. Vasilenko nuotr
Operą-performansas „Saulė ir jūra (Marina)". A. Vasilenko nuotr
Operą-performansas „Saulė ir jūra (Marina)". A. Vasilenko nuotr
Operą-performansas „Saulė ir jūra (Marina)". A. Vasilenko nuotr
Jonas Ūbis

Niekas nepasikeis

Krėsle prie televizoriaus

Šį savaitgalį ir ateinančią savaitę televizorių ir kompiuterių ekranuose dominuos „Eurovizija“ ir prezidento rinkimai. Abu reginiai žadina viltis, bet aš tokiais atvejais vis prisimenu parabolę iš Raimondo Vabalo filmo „Birželis, vasaros pradžia“. Ji apie raganą ir mergaitę. Mergaitė ateina pas raganą sužinoti apie ateitį, o ši jai atsako, kad bus labai blogai – niekas nepasikeis.

„Paliekant Neverlandą“
„Paliekant Neverlandą“
„Aš esu Tonia“
„Aš esu Tonia“
„Markas Feltas. Žmogus, sugriovęs Baltuosius rūmus“
„Markas Feltas. Žmogus, sugriovęs Baltuosius rūmus“
Parengė M. K.

Savaitės akcentai

Gegužės 3-iosios proga Lenkijos Respublikos ambasadoje Vilniuje buvo pagerbti arti keturiasdešimt asmenų už nuopelnus plėtojant lenkų ir lietuvių kultūrų bendradarbiavimą bei už veiklą Lietuvos lenkų bendruomenės labui. Lenkijos Respublikos ambasadorė Lietuvoje Urszula Doroszewska sveikinimo kalboje pabrėžė, kad šalys yra strateginės partnerės. Už išskirtinius nuopelnus plėtojant lenkų ir lietuvių kultūrinį bendradarbiavimą Komandoro kryžiaus ordinas skirtas dailininkui Stasiui Eidrigevičiui ir Dainiui Junevičiui. Kavalieriaus kryžiaus ordinu pagerbtas Kęstutis Kuizinas. Auksiniu kryžiumi už nuopelnus šalių kultūrai pagerbti: Šviesė Čepliauskaitė, Antanas Ivinskis, Jonas Jučas, Rolandas Kvietkauskas, Kornelijus Platelis, dažnas šio leidinio autorius Helmutas Šabasevičius, Ričardas Sviackevičius, Aleksandra Žvirblytė, Andrzej Łuksza. Sidabriniu kryžiumi pagerbti: Alvidas Bakanauskas, Herkus Kunčius, Virginijus Savukynas.

Stasys Eidrigevičius. „Po karo“. 1987 m. Iš Lietuvos išeivijos dailės fondo ir „Lewben Art Foundation“ kolekcijos
Stasys Eidrigevičius. „Po karo“. 1987 m. Iš Lietuvos išeivijos dailės fondo ir „Lewben Art Foundation“ kolekcijos
Apdovanojimai Lenkijos Respublikos ambasadoje
Apdovanojimai Lenkijos Respublikos ambasadoje
Rūta Jusionytė. „Raiteliai“. Iš Lietuvos išeivijos dailės fondo ir „Lewben Art Foundation“ kolekcijos
Rūta Jusionytė. „Raiteliai“. Iš Lietuvos išeivijos dailės fondo ir „Lewben Art Foundation“ kolekcijos
Skirmanto Valiulio medijų centras
Skirmanto Valiulio medijų centras
Helmutas Šabasevičius

Dailė rojaus prieškambaryje

Knyga, skirta Vilniaus piešimo mokyklai

Rojaus prieškambariu Vilnių pavadino visame pasaulyje garsaus tapytojo Chaïmo Soutine’o kūrybos tyrinėtojas Michelis LeBrun-Franzaroli knygoje „Soutine. L’homme et le peintre...“, išleistoje 2015 metais. Dailės istorikės dr. Jolantos Širkaitės monografija „Vilniaus piešimo mokykla 1866–1915“, kurią baigiantis jubiliejiniams Lietuvos valstybės metams išleido Lietuvos kultūros tyrimų institutas, paaiškina šią poetišką frazę ir suteikia progą atidžiai pažvelgti į XIX a. paskutinio trečdalio ir XX a. pirmųjų keliolikos metų Vilniaus meninį gyvenimą, kurio centre buvo Vilniaus piešimo mokykla. Knyga – didelė dovana Vilniaus ir visos Lietuvos dailės ir kultūros istorijos profesionaliems tyrėjams ir mėgėjams entuziastams. Tai iki šiol išsamiausias leidinys, pristatantis svarbiausią visam regionui dailės ugdymo įstaigą, kurios atšakos siekė ne tik gretimas, bet ir gerokai atokesnes šalis.

Ivanas Trutnevas, „Vandens šventinimo procesija“
Ivanas Trutnevas, „Vandens šventinimo procesija“
Įėjimas į Vilniaus piešimo mokyklą iš Pilies gatvės
Įėjimas į Vilniaus piešimo mokyklą iš Pilies gatvės
Ivanas Trutnevas, „Vežikas“
Ivanas Trutnevas, „Vežikas“
Vežikas. I. Trutnevo nuotr.
Vežikas. I. Trutnevo nuotr.
Vilniaus piešimo mokyklos mokiniai 1912 m. Pirmas iš kairės – M. Kikoinas, dešinėje stovi F. S. Zarfinas
Vilniaus piešimo mokyklos mokiniai 1912 m. Pirmas iš kairės – M. Kikoinas, dešinėje stovi F. S. Zarfinas
Monografijos „Vilniaus piešimo mokykla 1866–1915“ viršelis
Monografijos „Vilniaus piešimo mokykla 1866–1915“ viršelis
Ivanas Trutnevas, akvarelė. Valstybinės Tretjakovo galerijos nuos.
Ivanas Trutnevas, akvarelė. Valstybinės Tretjakovo galerijos nuos.
Ivanas Trutnevas, „Autoportretas“
Ivanas Trutnevas, „Autoportretas“
Jonas Ūbis

Nematomi personažai

Krėsle prie televizoriaus

Senelis Emilis mirė kelios dienos prieš „Charlie Hebdo“ užpuolimą ir praėjus keliolikai metų po teroristų atakos prieš Pasaulio prekybos centrą. Su senelio mirtimi šie įvykiai neturi nieko bendra, bet būtent juos aptarinėja dalis mirusiojo šeimos narių. Kiti dalijasi paskalomis, mintimis apie neištikimybę, politinę transformaciją, padalytą Europą ir šiuolaikinį jaunimą. Viskas kaip visur ir visada esant tokiai situacijai. Tik šventikas vėluoja į šį tradicinį ortodoksų susitikimą, praėjus keturiasdešimčiai dienų po senelio mirties.

„Sieranevada“
„Sieranevada“
„Agentų žaidimai“
„Agentų žaidimai“
„Nusikaltimai ir prasižengimai“
„Nusikaltimai ir prasižengimai“
Jonas Ūbis

Kelionių filmai

Krėsle prie televizoriaus

Nors Suomiją pasiekia nedaug migrantų, šalies kraštutiniai dešinieji skambina pavojaus varpais, pasitelkdami „islamizavimo“ ir „terorizmo“ sąvokas. Miestų centruose vyksta rasistiniai incidentai, organizuojamos eitynės su fakelais. Liberalioji visuomenės dalis stengiasi priešintis, bet visuomenė skaldosi vis labiau. Didžioji Europos šalių dalis patiria panašią nuomonių poliarizaciją, o ksenofobinės nuotaikos grindžia kelius populistams ateiti į valdžią. Kad jie gali paprastai atsakyti į visus klausimus, jau matome ir Lietuvoje, net per pretendentų į šalies prezidentus debatus. Todėl siūlau atkreipti dėmesį į suomės Elinos Hirvonen dokumentinį filmą „Lūžio taškas“ (LRT Plius, 29 d. 23 val.). Vis dėlto, nepaisant niūraus filmo tono, jame blyksteli viltis: Suomijoje dar yra vietų, kur galima kalbėtis. Lietuvoje, deja, jų vis mažiau.

„Bruklinas“
„Bruklinas“
„Vasara vasarį“
„Vasara vasarį“
„Radijo dienos“
„Radijo dienos“
Jonas Ūbis

Trys seserys

Krėsle prie televizoriaus

Woody Allenas yra sakęs, kad mintis parašyti „Hanos ir jos seserų“ („LRT Plius“, 20 d. 21 val.) scenarijų gimė kažkelintą kartą perskaičius Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“. Pagrindinės filmo herojės yra trys seserys Hana, Holė ir Li. Vyriausioji Hana (Mia Farrow) yra garsi teatro aktorė, mylinti žmona ir motina, protinga ir žavi moteris. Holė (Dianne Wiest) svajoja tapti aktore, rašytoja ir dar dievai žino kuo, o Li (Barbara Hershey) yra seno dailininko mizantropo meilužė, gyvenanti jo šešėlyje. Hana – tikra atrama savo vietos gyvenime vis dar ieškančioms seserims, nors šios, regis, to nepastebi ir nevertina. Viskas pradeda griūti, kai Hanos vyras Eliotas (Michael Caine) suvokia, kad pamilo Li, o Holė sutinka buvusį Hanos vyrą, neurotiką Mikį (pats Allenas). Ateina akimirka, kai Hana supranta, kad ir ji tokia pat vieniša ir sutrikusi, kaip ir visi. Kad susitaikytų su savimi, ji turi pasirinkti – būti nepriklausoma nuo šeimos ar likti su ja. Režisierius kelerius metus trunkantį veiksmą sujungia Hanos Padėkos dienai rengiamų pietų motyvu.

„Hana ir jos seserys“
„Hana ir jos seserys“
„Po medžiu“
„Po medžiu“
„Svarbiausios valandos“
„Svarbiausios valandos“
Jonas Ūbis

Absurdiško gyvenimo procesas

Krėsle prie televizoriaus

Woody Alleno filmą „Purpurinė Kairo rožė“ („LRT Plius“, 13 d. 21 val.) pavadinčiau režisieriaus meilės prisipažinimu kinui. Pasakodamas apie Sesiliją (Mia Farrow), kuri patiria skurdą, neturi jokių vilčių iš jo išbristi, nes aplink siautėja Didžioji depresija, kurios vyras – niekšelis ir menkysta, o kasdienybė – pilka, Allenas rodo, kokią galią gali turėti kinas. Rodo taip atvirai, kaip mes nedrįstame sau prisipažinti, nors, kaip ir Sesilija, laukiame iš kino stebuklo. Filme jis įvyksta – mylimas aktorius Tomas Baksteris, pamatęs moters akis, nusprendžia palikti ekraną, nors gyvenime ne viskas klostysis kaip kine.

„Purpurinė Kairo rožė“
„Purpurinė Kairo rožė“
„Vaikystė“
„Vaikystė“
„Žmogiška silpnybė“
„Žmogiška silpnybė“
„Atominė blondinė“
„Atominė blondinė“
  < PUSLAPIS IŠ 80  >>> Archyvas