Krėsle prie televizoriaus
Pedro Almodóvaro filmo „Skausmas ir šlovė“ (LRT Plius, 17 d. 21.33) pagrindinis veikėjas – pagyvenęs kino režisierius Salvadoras. Jį kankina depresija, vienatvė, nugaros skausmai ir dar dešimt įvairiausių ligų, kurias pamatome lyg mokslo populiarinimo filmo animuotuose kadruose. Taip su šypsena Almodóvaras išvardija tipiškus pagyvenusio žmogaus negalavimus.
Sveiki!
Esu vilnietis. Mano gimtojo miesto įvaizdis man brangus. Todėl šį kartą nutariau parašyti savo nuomonę.
Krėsle prie televizoriaus
Payal Kapadia filmas „Taip įsivaizduojame šviesą“ (LRT Plius, 10 d. 21.18) – pernykščių Kanų sensacija, apdovanota Didžiuoju festivalio prizu. Režisierė sukūrė poetišką dviejų slaugytojų, kartu gyvenančių triukšmingame Mumbajuje, portretą. Jos išsilavinusios ir finansiškai nepriklausomos, bet ilgisi meilės, artumo. Prabha prarado ryšį su vyru, už kurio buvo ištekinta visai jauna ir kuris prieš daugelį metų išvažiavo ieškoti darbo į Europą.
Apie Latvijos kino režisierių Gunārą Piesį
Rugsėjo 4–12 dienomis Vilniuje ir Kaune vykstant festivaliui „Kreivės“ bus rodomas vieno svarbiausių latvių kino režisierių Gunāro Piesio filmas „Mirties šešėly“ („Nāves ēnā“, 1971). Filmą pristatys Jānis Ozoliņis – Latvijos dailės akademijos docentas ir Latvijos universiteto Literatūros, folkloro ir meno instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, tyrinėjantis queer reprezentacijas ir vyriškumo sampratas šiuolaikiniame latvių mene bei Gunāro Piesio filmuose. Šia proga kalbamės su Ozoliņiu apie Piesio kūrybą, jo dienoraščius ir queer „perskaitymus“.
Archyvinio ir klasikinio kino festivalis „Il Cinema Ritrovato“
Kaskart sugrįžusi į Bolonijoje vykstantį archyvinio ir klasikinio kino festivalį „Il Cinema Ritrovato“ („Sugražintas kinas“) patiriu tikrą atradimo džiaugsmą, o kartu ir gyvenimo grožį. Kaskart žadu daugiau laiko skirti pačiam miestui, bet filmų programa įtraukia visu pajėgumu, o išėjus iš kino salės tokiu pačiu pajėgumu pasitinkantis karštis vis pristabdo Bolonijos atradimą. Miestas atsiveria tik sutemus, kai galima nebesislėpti portikuose ir žvalgytis be baimės ištirpti nuo kaitrios saulės. Šįkart, vietinio bičiulio vėl paraginta, bent jau aplankiau Šventosios Kotrynos Bolonietės mumifikuotą kūną. Prieš atvykdama skaičiau Ali Smith knygą „Kaip būti abiem“ („How to be Both“), kurioje minima ir Bolonija, ir ši šventoji, tad priėmiau kaip ženklą, kad jau metas išreikšti pagarbą menininkus globojančiai šventajai.
Tracey Emin paroda „A Second Life“ Londone
Padėkite daugtaškį. Tracey Emin parodoje „A Second Life“ Londono „Tate Modern“ muziejuje lieka tik kūnas, atmintis ir tai, ko jau nebeįmanoma pagražinti... Pavadinimą būtų sunku versti pažodžiui. „Antrasis gyvenimas“ neišvengiamai siejasi su naujausiu menininkės biografijos etapu – onkologinės ligos pasekmėmis, kai Emin iš tiesų buvo priversta mokytis gyventi iš naujo.








Krėsle prie televizoriaus
Davido O. Russello filmo „Džoja“ (LNK, 27 d. 21.40) herojės mama nuolat žiūri serialą, kurio veikėjos – sektinas pavyzdys, nes gyvena prabangiame pasaulyje. Šiame kičo koncentrate svarbiausia yra žinoti, kas su kuo permiegojo, ką nusipirko. Trumpai tariant, panašias istorijas mėgsta ne tik „Delfi“ vartotojai.
Krėsle prie televizoriaus
Įsijungiu televizorių ir iškart matau maistą gaminančius tautiečius. Su jais kalbasi kokia nors vietinio masto garsenybė. Ir taip kasdien – jei ne laida, tai jos anonsas. Dabar televizijoje gamina visi – ir sostinės, ir provincijos gyventojai. Vyrai ir moterys. Nežinojau, kad dauguma jų yra tobuli gurmanai ir kulinarai. Kita vertus, nelabai suprantu, kas juos verčia stovėti prie puodų.
Krėsle prie televizoriaus
Sekmadienio vakarą žiūrėdamas „Panoramą“ (LRT) dar kartą įsitikinau, kad Karlas Marxas buvo teisus sakydamas, esą religija yra opiumas liaudžiai. Į Vilniaus gatves išsiliejus Pasaulinio gailestingumo kongreso dalyvių ir sirgalių miniai, viena eitynių dalyvė prisipažino, kad tikėjimas jai leidžia patirti kaifą. Kiekvienam savo, tad ir aš nusprendžiau pasiūlyti tikro kaifo akimirkų, mėgaujantis net ne vienu, o keliais šios savaitės filmais.
Krėsle prie televizoriaus
Suprantu, kad aistringai kovojant už laisvą žodį galvoti apie profesionalumą nelieka laiko. LRT nuosekliai grumiasi su asmeniniuose košmaruose gimusiais fantomais, tad nenuostabu, kad menkas profesinis „Sidabrinių gervių“ ceremonijos lygis badė akis. Provincialu, ištęsta ir nuobodu. Vedėjai sėkmingai šturmavo aukščiausias banalybių viršūnes, apdovanojimų teikėjai sakė ilgus monologus apie save, skambėjo daug liaupsių lietuvių kinui, tautinis popsas liejosi per kraštus.