Meilė ir kiti sunkūs darbai

Kelerius metus iš eilės vienas laukiamiausių kino renginių – Kanų kino festivalis – atidarytas prancūzišku vaidybiniu filmu. Pernai moters režisierės debiutas bent turėjo politinio gesto atspalvį, šįsyk Kanai tiesiog akivaizdžiai padeda „Elektrinei Venerai“ („La Vénus électrique“, rež. Pierre Salvadori) įžengti į vietinius kino teatrus skambesniu žingsniu. Neverta plėtotis, pasakysiu tiesmukai ir subjektyviai – Kanų atidarymo filmai vis blogėja. Gera žinia, kad jie toli gražu neatspindi visos festivalio programos.

Pirmieji du pagrindinio konkurso filmai – japonų režisieriaus Kôji Fukados „Užrašai iš Nagio“ („Nagi Notes“) ir prancūzės Charline Bourgeois-Tacquet „Moters gyvenimas“ („Woman‘s Life“) – susisiejo ne tik tuo, kad pasakojama apie subrendusių moterų pasirinkimus, meilę, atsidavimą savo veiklai ar darbui, bet ir ukrainietišku elementu. „Užrašuose iš Nagio“ fone nuskamba naujienos apie situaciją Ukrainoje, pranešama apie žuvusius civilius, o „Moters gyvenime“ pagrindinė veikėja gydytoja Gabrielė (Léa Drucker) ruošiasi naujai misijai į frontą, organizaciniai klausimai vis įpinami į jos ir taip intensyvią kasdienybę. Kad ir kiek diskutuotume apie Kanų kino festivalio politiškumą ar apolitiškumą, šiais laikais jau sutariama, kad kinas yra politiškas. Tai nereiškia deklaratyvių, plakatinių filmų iškėlimo virš visko – ne tai yra politiškumas. Šių dviejų režisierių nedideli, bet svarbūs politiniai gestai festivalio pradžiai suteikė daugiau adekvatumo.

Nors Fukados filmas tikrai nėra stipriausias jo karjeroje, ramus žvilgsnis į dvejus paraleliai besiklostančius santykius – jaunų vaikinų ir dviejų brandžių moterų – įtraukė dėmesingumu kitokių kelių gyvenime ieškantiems veikėjams. Itin svarbus moterų pasirinkimų svarstymas, kai Japonijoje, ypač ne didžiuosiuose miestuose, vieniša moteris visuomenės vis dar vertinama kaip nesėkmingo likimo pavyzdys. Paprastai tariant – „kažkas su ja ne taip“. Svarbus ir mažo miestelio Nagio vaidmuo: ne kartą skambant šūviams ar sprogimams iš neseniai įkurtos karinės bazės, pavojus tvyro ore. Bet miestelio gyventojai ironiškai komentuoja, kad šiai būsenai pakelti jiems buvo padovanotas ypatingo meno muziejus. Į asmeniškas istorijas Fukada subtiliai įpina Japonijos visuomenėje įvairiais lygmenimis vykstančius procesus arba kaip tik jų įstrigimą.

Valstybinių procesų svarba veikia ir filme „Moters gyvenimas“, kuriame ligoninės skyriaus vedėja nuolat susiduria su darbuotojų trūkumu, persidirbimu, prastu išteklių planavimu ir dėl to kylančia įtampa. Visa tai tik dar labiau sustiprina pagrindinę filmo siužetinę liniją – darbą virš visko iškeliančios moters dramą, kai jos asmeniniame gyvenime prasideda didesnio įsitraukimo reikalaujantys įvykiai: sunkėjanti mamos liga, romantinis ją stebėjusios rašytojos dėmesys, vyro priekaištai ir reikalavimai. Taip, tai labai prancūziška realistinė drama – kasmet Kanų konkurse būna tokių filmų, bet juos gelbsti Léa Drucker – šią aktorę visuomet įdomu stebėti.

Paweło Pawlikowskio „Tėvynė“ („Fatherland“) visų pirma įrodo, kad nereikia nei dviejų, nei juolab dviejų su puse valandos, kad sukurtum aktualų ir temų turtingą filmą. Stilistiškai Pawlikowskis kartu su operatoriumi Łukaszu Żala toliau plėtoja tai, ką pradėjo filme „Ida“, vėliau kiek pritaikė „Šaltajame kare“. Vėl stebime precizišką kadravimą 3 : 4 formatu, nespalvotą tekstūrą ir gana statiškas mizanscenas. Pawlikowskis ir toliau kalba apie Šaltąjį karą, tik šįkart atsigręžia į realią asmenybę – vokiečių rašytoją Thomą Manną (Hanns Zischler). Tai nėra biografinis filmas, režisierius pina fikciją su faktais. Pagrindinė ašis – rašytojo ir jo dukters Erikos (Sandra Hüller) grįžimas iš JAV į Vokietiją 1949 metais.

Rašytojas pakviestas ypatinga proga – jam skiriama prestižinė Goethės premija. Jis priima kvietimą tiek iš Vakarų, tiek iš Rytų Vokietijos, o tai, žinoma, ir vienoje, ir kitoje pusėje kelia ideologines audras. Per spaudos konferenciją žurnalistė iš Rytų jo paklausia: kokia sistema, jo manymu, geresnė – ar kapitalistinė, kai kiekvienas atsakingas už save, ar progresyvi kolektyvu grįsta komunistinė? Šis klausimas atliepia ir skaudžią filmo pradžią, kai Manno sūnus Klausas telefonu seseriai sako apie būtiną priverstinį pasirinkimą tarp Stalino ir Peliuko Mikio. Būtent ši tema – priverstinis pasirinkimas tarp dviejų, iš kurių nė vienas tau nepriimtinas, nuo pirmosios scenos į filmą įlieja beveik nepakeliamą beviltiškumo jausmą ir labiausiai atliepia šias dienas. Spaudimas rinktis, kai vis daugiau žmonių patiria jausmą, kad negali grįžti namo, į tėvynę, o ilgainiui – ir pasakyti, kur yra tikrieji jų namai.

Su šia tema susijęs dar vienas festivalio konkursinės programos aspektas – kitų šalių režisieriai, kuriantys Prancūzijoje. Iranietis Asgharas Farhadi konkurse dalyvauja su prancūzišku filmu „Paralelinės istorijos“ („Parallel Tales“), kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka prancūzų žvaigždės Isabelle Huppert, Vincentas Casselis, Virginie Efira, Adamas Bessa. Nors filme ir apmąstoma kūrybos tema per vagystės ir skolinimosi iš tikrovės perspektyvą, taip tarsi apsvarstant savo paties gebėjimą pamatyti prancūzų kasdienybę, sunku apčiuopti, kodėl režisieriui reikėjo taip ilgai narstyti šių veikėjų voratinklio mezgimą.

Sėkmingesnis atrodo Ryûsuke Hamaguchi filmas „Staiga“ („All of a Sudden“), kuriame susitikę prancūzų ir japonų veikėjai bendromis pastangomis bando įminti žmogiškąją egzistenciją. Filmo centre, kaip ir „Moters gyvenime“, dar viena darboholikė – šįkart pagyvenusių žmonių slaugos namų vadovė Mari-Lu (Virginie Efira). Asistentui įvardijus, kad moteris jau pasiekė perdegimo ribą, ji nueina į japonų spektaklį. Būtent nuo susitikimo su šio spektaklio režisiere japone Mari ir prasideda tikrasis filmo vystymasis. Tad kyla klausimas, ar reikėjo Hamaguchi tokios ilgos pradžios: filmas išsitęsia iki beveik pusketvirtos valandos, ir daugeliui turbūt pabos stebėti darbuose skęstančią moterį, o vėliau klausytis ilgų pokalbių su naująja drauge. Bet filmui persivertus į antrąją pusę randu trukmės pateisinimą – Hamaguchi siekia parodyti, kad pokyčiams reikia laiko ir pastabumo, taip pat tam tikro kūno atsipalaidavimo. Kaip slaugos namų darbuotojai mokosi priimti žmones, kuriuos jie slaugo, kaip vis dar gebančius mąstyti bei jausti ir taip sumažinti jų pasipriešinimą, taip ir darboholikė Mari-Lu supranta, kad tam tikrų procesų nepaskubinsi. Nauja draugystė, regis, į jos gyvenimą pagaliau atneša bent šiek tiek daugiau atsipalaidavimo, o svarbiausia – tikros meilės žmogui ir gyvenimui.

Tokios meilės sklidini ir pirmieji „Ypatingo žvilgsnio“ („Un Certain Regard“) konkursiniai filmai. Programa atidaryta Jane Schoenbrun pasiutėliškos meilės siaubo žanrui pripildytu filmu „Paaugliškas seksas ir mirtis Miazmos stovykloje“ („Teenage Sex and Death at Camp Miasma“). Schoenbrun dar kartą pateikia aukščiausią siaubo žanro konvencijų išmanymą ir gebėjimą jomis žaisti. Tik žaidimas – ne paikas, bet atviras kino industrijos kortų kaladės peržiūrėjimas. Jau nuo pirmųjų kadrų ir titrų aišku, kad nersime į franšizę, šįkart tai bus kultinis slasher’ių ciklas apie stovyklavietę „Miazmą“. Filmo siužetas – jauna režisierė gauna užsakymą perdaryti populiaraus ciklo pirmąjį filmą. Mes sekame jos kelionę į atokią vietą susipažinti su pirmąją last girl suvaidinusia aktore. Režisierė turi minčių, kad mįslingai iš kino dingusi aktorė bus tai, ką gerbėjai tikrai įvertins, o ir smalsu sužinoti, kodėl ji nustojo filmuotis. Viskas. Daugiau nieko nepasakosiu apie siužetą. Tik pagirsiu Gillian Anderson, sukūrusią neįtikėtinai stiprų ir šmaikštų aktorės iš kitų laikų portretą, o Schoenbrun – už gebėjimą su tokia gera doze humoro kalbėti apie seksualumą, mirtį, meilę ir didžiausias mūsų baimes, susijusias su visais šiais dalykais. Viskas filme puikiai veikia – nuo kino industrijos pažiūrų vulgarybių, šiuolaikinių santykių ir teoretizavimo iki taiklios muzikos parinkimo bei kičinių peizažų fone. Tikiu, kad po šio filmo ankstesni slasher’iai pasimatys kitoje šviesoje, o suskambus Sade dainai „No Ordinary Love“ šmėstelės mintis apie vis dar alkaną „Mažąją Mirtį“.

Seniai ekrane mačiau tiek dirbančių moterų – jos nepailstamai siekia savo tikslų, žongliruodamos laiku kaip nestringantys metronomai. Tai viena iš tendencijų, kurią pastebėjau pirmosiomis festivalio dienomis ir kuri vis atsikartoja skirtingų programų filmuose. Dar norisi trumpai paminėti Rudi Rosenbergo filmą „Meilės žodžiai“ („Words of Love“) iš „Ypatingo žvilgsnio“, kuriame Hafsia Herzi įkūnija vienišą dviejų vaikų mamą. Šalia įprastų pareigų jos didžiausiu darbu tampa padėti dukrai susitikti su jos nepripažįstančiu tėvu bei atrasti būdą ją nuraminti. Vėl paprastas prancūziškas realistinis filmas, bet viskas jame suveikia tiksliai ir įtaigiai perteikia vaikišką meilės troškimą, kuris vis dėlto išsipildys visai ne ten, kur tikėtasi.

Pirmą kartą programoje „Dvi režisierių savaitės“ rodomas ilgametražis Radu Jude filmas – šįkart taip pat prancūziškas ir pasakoja apie rumunę, dirbančią aukle bei namų prižiūrėtoja turtingų prancūzų šeimoje. Jude negailestingas savo veikėjams, bet kartu vėl aštriai kritikuoja visuomenės ydas ir kvailybes.

Laukia dar visa savaitė filmų, ir turbūt ne viename jų meilė kitam arba sau bus centre kaip visų sunkiausias darbas.