Grafas Janas Potockis (1761–1815) gimė Ukrainoje. Auklėtas prancūzų kultūros dvasia, rašė prancūziškai, buvo trijų valstybių pilietis, pakluso šešiems valdovams. Tarnavo Austrijos armijoje, buvo Maltos riteris, Ketverių metų seimo narys, caro Aleksandro I patarėjas Azijos klausimais, istorikas, etnologas, kalbotyrininkas ir didis keliautojas, apkeliavęs Maroką, Egiptą, Kaukazą, Sibirą, Kiniją ir beveik visas Europos šalis. Eruditas ir laisvamanis. Grafas nusižudė, išsigandęs, kad pradeda prarasti protą, bet labiau paplito legenda, esą Potockis nusišovė sidabrine kulka, manydamas esąs vampyras. Garsiausia jo palikimo dalis – fantastinis ir filosofinis romanas „Rankraštis, rastas Saragosoje“. Jam būdinga vadinamoji dėžutės struktūra: iš vieno pasakojimo kyla kitas, iš šio – dar kitas ir t.t. Žinomos trys šio 1794–1815 m. rašyto kūrinio versijos, paskutinė autorinė, matyt, neišliko.
Wojciechas Hasas ekranizavo romaną 1964 metais. „Rankraštis, rastas Saragosoje“ (LRT Plius, 25 d. 21 val.) pasakoja apie ispanų armijos karininką Alfonsą van Vordeną (Zbigniew Cybulski), XVII amžiuje keliaujantį Siera Morenos kalnais ir patenkantį į intrigų, nuotykių bei filosofinių svarstymų pasaulį. Tai žaidimas su laiku ir atmintimi. Kiekvienas personažo išgirstas pasakojimas – atskira pasakojimo „dėžutė“. Hasas suliejo kostiuminio, poetinio, nuotykių ir fantastinio, kelio ir siaubo filmo elementus, bet išsaugojo literatūrinio pagrindo struktūrą. Lenkijoje filmas buvo sutiktas gana šaltai, užtat Ispanijoje, Prancūzijoje ir JAV įgijo kultinio statusą. Toks, matyt, jis buvo ir SSRS žiūrovams, nes mūsų provincijos miestelio berniukai žaidė filmo įkvėptus žaidimus, o pamėgto personažo vardą „Pašėko“ galėjai išgirsti net per pamoką. 1997-aisiais Martino Scorsese’s ir Francio Fordo Coppolos pastangomis buvo rekonstruota originali filmo versija (tikiuosi, ją parodys ir LRT Plius).
„Rankraštis, rastas Saragosoje“, kuriame, neskaitant statistų, vaidina 187 aktoriai ir kuriam buvo sukurti 232 originalūs kostiumai, laikomas vienu originaliausių ir sudėtingiausių Europos filmų. Jo stilius ir pasakojimo būdas paveikė ne vieną didį režisierių, tarp jų Luisą Buñuelį, Raúlį Ruizą ir Davidą Lynchą. „Rankraščiu, rastu Saragosoje“ žavėjosi Neilas Geimanas, Salmanas Rushdie ir Susan Sontag. Iki šiol netikėtai skamba Krzysztofo Pendereckio filmui parašytas garso takelis, parodijuojantis vėlyvojo baroko ir klasicizmo muziką. Trumpai tariant, „Rankraštis, rastas Saragosoje“ žada būti tikra šeštadienio puota.
Riano Johnsono „Ištraukti peiliai“ taip pat buvo žaidimas, tik su klasikiniu detektyvu, bet 2006 m. sukurta debiutinė režisieriaus „Plyta“ (LRT Plius, šįvakar, 24 d., 21.30) žaidžia su klasikiniu film noir. Johnsonas rinko pinigus filmui beveik dešimt metų ir filmavo „Plytą“ gimtajame Kalifornijos mieste.
Jo herojus – vienišius Brendanas (Joseph Gordon-Levitt). Mokykloje jis jaučiasi nevykėliu, išsiskyrė su galinčia jį suprasti Emile (Emilie de Ravin). Praėjus keliems mėnesiams po išsiskyrimo Brendanas sulaukia skambučio. Emilė turi problemų, jai reikia pagalbos. Po poros dienų randamas jos lavonas. Brendanas nusprendžia išsiaiškinti, kas atsitiko...
Iš klasikinio film noir Johnsonas paėmė personažus, siužeto struktūrą ir kalbą – trumpų personažų replikų nesigėdytų Chandleris su Hammettu, bet kartu perkėlė visa tai į amerikietiškų filmų apie mokyklas, paauglius ir prievartą pasaulį. Vieni kritikai vadino „Plytą“ noir pastišu, kiti atkreipė dėmesį į originalią stilizaciją, treti iki šiol aiškina, kad tai geriausias Johnsono filmas.
Paaugliai dažni autobiografinių filmų personažai, nes ne vieno režisieriaus brendimo patirtis jam yra svarbiausia. MikeӞas Millsas to neslepia, nors pretenzingas jo filmo pavadinimas „XX amžiaus moterys“ (LRT, šįvakar, 24 d., 22.45) gali ir atbaidyti. Veiksmas perkelia į 1979-uosius Santa Barbaroje. Ore tvyro feminizmas, juntamas narkotikų kvapas, skamba pankrokas. Penkiolikmetis Džeimis (Lucas Jade Zumann) gyvena kartu su motina Dorotėja (Annette Bening), suvokiančia, kad praranda ryšį su sūnumi. Pagalbos ji kreipiasi į maištininkę fotografę Ebę (Greta Gerwig) ir sūnaus draugę Džuliją (Elle Fanning). Pastaroji taip pat turi brendimo problemų, bet yra labiau patyrusi nei Džeimis, bent jau seksualiai.
Filme daug nostalgijos: režisierius tarsi siūlo žiūrovui ekskursiją į 7–9-ojo dešimtmečio JAV, ekrane šmėkščioja archyvinės nuotraukos, mini biografijos ir kitokie prisiminimai perteikia epochos dvasią. Iš pradžių tokie nukrypimai nuo pagrindinės siužeto linijos gali pasirodyti keistoki, bet jie padeda atkurti autentišką atmosferą ir geriau suprasti personažus. Filme daug ryškių spalvų – kartais Millsas atrodo kaip uolus Weso Andersono ar Pedro Almodóvaro mokinys.
Senų filmų žiūrėjimas gali tapti terapija, nes grąžina tikėjimą kino galimybėmis. Sakoma, kad 1995-aisiais pasirodęs Bryano Singerio detektyvas „Paprasti įtariamieji“ (BTV, 30 d. 21 val.) sugrąžino intelektą amerikiečių masiniam kinui. Tai filmas galvosūkis, kriminalinė drama, pasakojimas apie nusikaltimo tyrimą. Pagrindinius vaidmenis atliko tada lyg ir antrojo ešelono aktoriais laikyti Kevinas Spacey, Gabrielis Byrne’as, Benicio del Toro, Stephenas Baldwinas, Kevinas Pollakas.
...Likęs gyvas įvykių liudininkas pasakoja tardytojui istoriją apie apiplėšimus ir susitikimus, atvedusius prie susidūrimo su svarbia nusikalstamo pasaulio figūra Kaizeriu Soze. Siužetas sąmoningai pateikiamas fragmentiškai, subjektyviai, todėl žiūrovui siūloma nuolat viskuo abejoti. Pabaigoje įvyks lemtingas siužeto posūkis (iš dalies todėl filmas taip išgarsėjo), bet pasakojimas kuriamas taip, kad detalės sufleruotų, tačiau montažas ir tardymo struktūra perkurtų lūkesčius. Žiūrint filmą antrą kartą dauguma scenų bus suvoktos kitaip. Būtent tada galima suprasti, kaip filmo kūrėjai vedžioja žiūrovus už nosies. „Paprastų įtariamųjų“ žaidimas įrodo, kad „tiesa“ gali susidėti iš realių faktų, sumišusių su jų perkūrimu ir prasimanymais. Siužeto mįslės tarnauja tam, kad žiūrovas pajustų, kaip lengvai galima manipuliuoti kiekvieno žmogaus baime ir bet kurią istoriją pateikti kaip tiesą. Tik Singeris, regis, pabrėžia, kad rodo ne tai, „kaip buvo“, o tai, „kaip apie tai papasakota“.
Jūsų – Jonas Ūbis
