Kai buvau vaikas, ledo ritulys buvo svarbus sovietų propagandos ginklas. Pasaulio čempionatų finaluose dažnai susirungdavo SSRS ir Čekoslovakijos komandos. Mes su seneliu sirgdavome už čekoslovakus. Tai buvo seniai, bet ledo ritulys man iki šiol asocijuojasi su sovietų valdžia ir jos požiūriu į sportą kaip į svarbiausią patriotizmo ugdymo ir skatinimo instrumentą. Vėliau už mane užaugę žmonės tokių asociacijų neturi ir per LRT Plius jau antrą savaitę žiūri kiekvieną vakarą transliuojamas pasaulio čempionato rungtynes. Bet galiu juos suprasti: vangūs politiniai vidutinybių karai ir valdančiųjų korupcija dvelkia nuoboduliu net televizorių ekranuose, filmai kartojami, o žinių vedėjai sugeba per pusvalandį triskart ar daugiau pakartoti tą pačią informaciją – prieš siužetą, jį rodant ir jam pasibaigus. Kartais jaučiuosi panašiai rašydamas apie visų kanalų jau rodytus filmus. Tik kad kitų nėra.
2018 m. pasirodęs Debros Granik filmas „Nepalikti pėdsakų“ (LRT, šįvakar, 22 d., 22.45) pasakoja apie tėvą ir paauglę dukterį, gyvenančius miške. Jie savanoriškai atsiskyrė nuo pasaulio, kuriame daug televizorių ir kitokių ekranų. Vilas (Ben Foster) mano, kad geriau gerti lietaus vandenį ir maitintis gamtos dovanomis nei gyventi tarp žmonių, nors kartais jie ir išsirengia į prekybos centrą. Bet įstatymai leidžia jiems būti benamiais, o gyventi visuomenei priklausančioje žemėje – ne. Todėl Vilui ir Tom (Thomasin McKenzie) teks palikti žinomas vietas, kai juos aptiks reindžeriai ir socialiniai darbuotojai.
Granik trina ribas tarp socialiai angažuoto pamfleto ir filmo apie iniciaciją, kai tėvas braunasi į bręstančios dukters gyvenimą prieš jos valią. Kelerius metus keliose valstijose vykstanti jų odisėja – tai ir pasakojimas apie dvigubą traumą: tą klinikinę, būdingą karo veteranams, ir tą, perduodamą kraujo ryšiais. Režisierė sugeba apsieiti be melagingų natų, ji pakiša kamerą savo herojams tiesiai po nosimi, bet jos filmas nėra nei meninė neurozių studija, nei himnas gamtos grožiui. Pasakojimas visiškai paklūsta kelionės ritmui bei psichologinei Tom ir Vilo evoliucijai.
Kitokią tėvo ir dukters santykių versiją rodo Michelis Hazanavicius filme „Dingęs princas“ (LNK, 24 d. 12.45). Vienišas tėvas Džibis (Omar Sy) kiekvieną vakarą seka pasakas savo septynerių metų dukrelei Sofijai. Jie kartu sugalvojo stebuklingą pasaulį, kuriame gyvena fėjos ir drakonai, o Princu pavirtęs tėtis gelbsti Sofiją nuo pavojų. Po penkerių metų paauglė pradeda išaugti iš tėvo pasakų. Atsiranda naujas princas, o Džibiui skirta likti užmaršties šalyje (originalus filmo pavadinimas „Pamirštas princas“). Bet tėvas nori būti savo dukters herojumi ir tikrame gyvenime.
Prancūzijoje filmas sulaukė kritikos, esą nereikia liūdinti vaikų, tačiau režisierius filmą skyrė ne vaikams, o jų tėvams, juk neatsitiktinai sufantazuotoji karalystė primena kažką tarp Holivudo paviljonų ir baisiųjų pramogų parkų. Tai metafora, atskleidžianti vidinę našlio Džibio būseną. Vakaro pasakos padeda jam išsaugoti pusiausvyrą ir jaustis reikalingam.
Siaubo filmus reikia žiūrėti naktį. Tate’o Tayloro filme „Ma“ (TV3, 24 d. 00.15) Octavia Spencer vaidina moterį, kurios paauglė paprašo nupirkti jai ir jos draugams cigarečių bei alkoholio. Sju En pakviečia jaunuosius draugus pas save ir leidžia naudotis rūsiu. Yra tik kelios sąlygos: vienas jų turi visada likti blaivus, jie negali keiktis bei pakilti viršun ir privalo vadinti namų šeimininkę Ma.
Vis dėlto paauglių siaubo negalima lyginti su tuo, kurį patiria Pierre’o Morelio filmo „Teisingumo angelas. Pipirmėtė“ (BTV, 28 d. 21 val.) herojė – banko tarnautoja Raili (Jennifer Garner), kurios akyse išžudoma visa jos šeima. Jai pavyksta išgyventi, bet policija atsisako siūlymo atpažinti šaulius – narkobarono Diego žmones. Sava gyvybė jiems svarbesnė. Penkerius metus klajojusi po pasaulį Raili grįžta į Los Andželą, kad atkeršytų. Kas bus toliau, puikiai galima nuspėti, bet juk keršto istorijos itin saldžios.
Laukiu naujojo Davido Fincherio filmo „The Adventures of Cliff Booth“, sukurto pagal Quentino Tarantino pasakojimą apie Brado Pitto herojaus filme „Vieną kartą Holivude“ likimą. Premjera turėtų įvykti šią vasarą, ir nors skaičiau Tarantino knygą, smalsu, kaip su jo tekstu pasielgs Fincheris. Todėl ir siūlau prisiminti 2014 m. pasirodžiusią Fincherio „Dingusią“ (BTV, 23 d. 21 val.) – tokie filmai nesensta. „Dingusi“ – Gillian Flynn to paties pavadinimo romano ekranizacija ir tas atvejis, kai filmas pranoksta literatūrinį pagrindą. Tai dar viena keršto istorija, įtemptas trileris, bet kartu tiksli, negailestinga toksiškos šeimos vivisekcija bei satyra apie manipuliatorius žurnalistus. Filmo kūrėjai ne kartą ir ne du privers jus pakeisti nuomonę apie personažus ir apie tai, ką matėte ekrane, ir tai savaime verčia prisiminti Alfredą Hitchcocką, kurio filmų herojai dažnai patys turėdavo įrodyti, kad yra nekalti. Taip atsitinka ir buvusiam žurnalistui Nikui (Ben Affleck), kurio žmona Emi (Rosamund Pike) staiga išnyksta penktųjų vedybų metinių išvakarėse. Išnykimą tirianti policija prieina prie išvados, kad dėl to kaltas draudimo išmokos trokštantis Nikas. Tad jis neturi kitos išeities, kaip įrodyti nekaltumą, antraip teks būti nuteistam už žmogžudystę.
Pasakojimas leidžia pažvelgti, kas vyko už Danų šeimos fasado, pamatyti jų gyvenimą jos ir jo akimis. Tai savaip pamokomas filmas, nes primena, kad laikui bėgant net didžiausia meilė pralaimi rutinai, o ateities planai gali virsti mūšio scena. Vienas knygos recenzentų rašė, kad „autorė iš naujo atranda santuoką kaip pasaką apie cinišką simbiozę“. Danai abu yra cinikai ir plėšrūnai, tad patiria įtampą, kurią taikliai perteikia aktoriai. Affleckas vaidina auksinį berniuką, krizinėse situacijos liekantį save įsimylėjusiu ir nesubrendusiu žmogumi. Pike herojė – tarsi atėjusi iš Hichckoko filmų. Už šios blondinės pečių stovi Ingrid Bergman, Grace Kelly, Tippi Hedren veikėjos. Užnugaris kaip reikiant, bet nuspręsti, kas filme „Dingusi“ yra auka, o kas – piktadarys, teks patiems. Būkime atviri, visi šiek tiek vaidiname, kai į mus žiūri kiti, ar išnykstame žvilgsnio nepajutę. Fincheris kalba ir apie tai.
Jūsų – Jonas Ūbis
