Glamūriškiausias ir vienas svarbiausių Europos kino renginių – Kanų kino festivalis – dažnai linksniuojamas kaip toks, kuriame galima rasti įvairiausio kino. Ten savo programų pagrindą sudaro ir Lietuvos kino festivaliai, o tai reiškia, kad daugelio filmų teks ilgokai palaukti. Vis dėlto pagrindinis konkursas, taip pat trumpametražių filmų ir „Ypatingo žvilgsnio“ konkursinės programos kasmet darosi vis konservatyvesnės formos atžvilgiu. Jau kuris laikas į šias programas nebepatenka dokumentiniai filmai, o, regis, jau prieš kelis dešimtmečius buvo pralaužti ledai. Pagrindiniame konkurse vėl gausu tradicinių prancūziškų dramų, daugelis jų galėtų sėkmingai keliauti tiesiai į kino teatrų repertuarą. Galėčiau daryti išvadą, kad Kanai grįžta prie konservatyvaus žvilgsnio į kiną, praranda drąsą, tačiau šiais metais konkurse kaip niekad daug neheteronormatyvių meilės istorijų. Tad net jei ir pasigedau drąsesnės formos filmų, atvirumo kitoms rūšims nei vaidybinis kinas turinio aspektu Kanai, regis, kaip niekad laisvi. Taip pat džiugina pastangos rodyti filmus iš tolimų šalių, kurių filmai nebuvo rodomi niekada arba labai retai.
Šių metų žiuri prezidentas – režisierius, scenaristas ir prodiuseris Park Chan-wookas. Galima buvo nujausti, kad prizus rinks aštriausi, sudėtingiausi filmai. Tiesą sakant, daugelis prizų išties nekelia klausimų. Rumunų režisierius Cristianas Mungiu „Auksine palmės šakele“ įvertintas antrą kartą. „Fjordas“ („Fjord“) – pavyzdinis europietiškas šiuolaikinis filmas, aktualus, pakankamai aiškus, bet ir kviečiantis keisti požiūrį. Šiuo atveju tiksliau būtų sakyti – suabejoti savo teisumu. Nieko jame svaiginamai naujo, įtempto ar nematyto, tačiau Mungiu režisuoja kaip visad užtikrintai ir sekti jo mąstymą bei pasakojimą įdomu.
Filmas pasakoja apie norvegės ir rumuno šeimos persikėlimą iš vyro į žmonos šalį. Jie augina penkis vaikus ir būtent per jų auklėjimą pasimato skirtingi Europos šalių kontekstai. Svarbus dėmuo „Fjorde“ yra religinės bendruomenės ir liberalios visuomenės susidūrimas. Lyg stebėtume du traukinius, lekiančius skirtingais ideologiniais bėgiais. Jais lekiant pradeda nebesimatyti svarbiausių dalykų, o ir susišaukti ir suprasti vieniems kitus nepavyksta. Tikėtina, kad filmas labiausiai pataikė į žiuri narių susirūpinimą laikais, kuriais gyvename. Mungiu tyrinėja susipriešinimą, nesusikalbėjimą ir iš to kylantį susiskaldymą.
Turbūt už aktualumą, nes kritikuojama dabartinė Rusija, Didysis žiuri prizas atiteko Andrejaus Zviagincevo filmui „Minotauras“ („Minotaur“). Zviagincevo kinas visada buvo šaltas, griežtas ir neriantis į tamsiąsias žmogaus puses, neatsiejant jų nuo sociopolitinio konteksto, o šie stilistiniai įrankiai atrodo kaip tik tokie, kurie artimi ir Park Chan-wookui. Prisipažįstu iškart – negaliu filmo vertinti kaip kino kritikė, dar ne dabar. Nežinau – geras tai ar blogas filmas, man jį žiūrint tiesiog atrodė, kad Zviagincevas daro nepakankamai. Man neužteko radikalumo, atvirumo, aštrumo. „Minotauras“ atrodo kaip filmas, kurį režisierius galėjo sukurti ir prieš 2022 m. vasarį. Taip, įpintas šauktinių klausimas, atkreiptas dėmesys, kad visi turtingieji dalyvauja kare, rinkdami Minotaurui aukas, bet dvi su puse valandos vėl žiūrėti į turtingus rusus, kuriems nieko nenutinka, net kai jie vidury baltos dienos per balkoną išmeta į kilimą susuktą lavoną, aš nebenoriu.
Zviagincevo pasakyta kalba visą atsakomybę dar kartą suvertė Putinui. Jis puikiai suprato, kokią reikšmę turi Kanų scena, bet jam pasirodė tinkamiausia pagarbiai kreiptis į karo nusikaltėlį ir prašyti sustabdyti karą. Šis apdovanojimas – vienintelis palikęs didžiulį neteisybės jausmą. Juolab kad būtent tą naktį Rusija masiškai atakavo Kyjivą. Kitą dieną instagrame mačiau jauno pažįstamo ukrainiečių režisieriaus nuotraukas, kaip atrodo jo namai: išdaužyti langai, knygos apie kiną užverstos stiklo šukėmis. Kad ir kaip gerbčiau ir vertinčiau Zviagincevą už jo filmus, norą būti kritiškam, nepalieka jausmas, jog viso to, ką jis padarė filme ir sakydamas kalbą, tiesiog nepakanka. Dėl to vienintelė išvada, kurią galiu padaryti, – ne tai perspektyvai šiuo metu reikia skirti sceną ir eterį.
Norisi pasidžiaugti, kad žiuri įvertino vokiečių režisierės Valeskos Grisebach filmą „Susapnuotas nuotykis“ („Das geträumte Abenteuer“), kuriame įtampa ir grėsmė persmelkia daugelį scenų. Filme pasakojama apie archeologės Veskos, kurią neįtikėtinai gerai įkūnija Yana Radeva, laipsnišką įsitraukimą į pavojingus Bulgarijos pasienio miestelio reikalus. Veska netikėtai sutinka seną bičiulį, kuris prieš daugelį metų jai padėjo, tad nori šįkart padėti jam, tačiau smalsumas vis atveda ją prie nelegaliais reikalais užsiimančių žmonių. Įdomu stebėti, kaip kartu su neprofesionaliais aktoriais Grisebach kuria grėsmėmis persmelktą paribių pasaulį. Atsikvėpti pavyksta tik tada, kai Veska dirba su kolegomis kasinėjimo aikštelėje, kur saulė ir malonus tarpusavio bendravimas atskleidžia, kiek šviesos savyje sukaupusi pagrindinė veikėja. Grisebach filmas, net jei truputį ištęstas, išsiskyrė iš konkurso drąsia režisūra, svarbiomis, bet nedeklaratyviai perteiktomis temomis ir sukurtu autentišku pasauliu iš moters perspektyvos.
Konkursinėje programoje nustebino asmeniškas Emmanuelio Marre’o pasakojimas „Savo laiko žmogus“ („Notre salut“), kuris buvo apdovanotas už geriausią scenarijų. Vienareikšmiškai man tai geriausias prancūziškas filmas konkurse ir labai ambicingas režisieriaus žingsnis antruoju savo filmu nerti į istorinio filmo žanrą per savo senelio Henri Marre’o asmenybę, kurią puikiai įkūnijo aktorius Swannas Arlaud. Pasakojama apie Henri Marre’o bandymą įsitvirtinti Viši režime Antrojo pasaulinio karo metais Pietų Prancūzijoje. Režisierius atranda įdomių kino kalbos sprendimų, kaip vaizduoti šį sudėtingą, diktatoriaus Pétaino vadovaujamą kolaboracinį režimą. Filmas, tirštas pokalbių, keistų vakarėlio scenų, Marre’o ir jo žmonos laiškų, skaitomų užkadriniu balsu, ima atrodo kaip labirintas, perteikiantis ir klampias veikėjų būsenas, ir išeities neberandančią šalį.
Kiti du filmai, kurie labai skirtingai atsigręžia į praeitį, pasidalino apdovanojimą už geriausią režisūrą: Pawełas Pawlikowskis atsiėmė prizą už „Tėvynę“ („Fatherland“), o režisierių duetas Javieras Calvo ir Javieras Ambrossi – už „Juodą kamuolį“ („La Bola Negra“). Apie dar vieną puikų Pawlikowskio filmą, kuris viso festivalio metu neapleido minčių, jau rašiau. Prisipažinsiu, linkėjau filmui bent jau Didžiojo žiuri prizo. O „Juodas kamuolys“ pasirodė kaip labai ambicingas ir kartu energingas pasakojimas apie tris vyrus trimis skirtingais Ispanijai etapais – prieš pilietinį karą 1932 m., pilietinio karo metu 1937 m. ir šiais laikais, 2017 metais. Visus juos filmo režisieriai perriša Federico García Lorcos siūlu. Trijų gėjų vyrų tapatybės, aistros, kūrybos paieškos filme pinamos išmoningai, nepamirštant poezijos bei muzikos. Nepaisant to, kad pabaigoje ima šlubuoti ritmas, o poetiški kadrai darosi pernelyg sentimentalūs, filmas daro stiprų įspūdį.
Vaidyba šiais metais Kanuose suskambo duetais, ir ne bet kokiais, o įkūnijančiais neheteronormatyvius santykius: geriausiomis aktorėmis pripažintos Virginie Efira ir Tao Okamoto, filme „Staiga“ („Soudain“) subtiliai perteikusios ypatingą dviejų moterų susitikimą ir tarp jų užgimusią meilę, o geriausiais aktoriais tapo aistringą dviejų vyrų meilę karo lauke įkūniję Emmanuelis Macchia ir Valentinas Campagne’as filme „Bailys“ („Coward“). Apie Hamaguchi filmą „Staiga“ rašiau pirmajame tekste, norisi tik pridurti, kad man šis filmas jau pamačius visą konkursinę programą išliko asmenine „Auksine palmės šakele“. O Luko Dhonto „Bailys“ paliečia svarbią temą – kas yra tikroji drąsa: pasirinkti kovoti už savo šalį mūšio lauke ar dezertyruoti ir eiti savo keliu, šiuo atveju neleistinos meilės. Aktoriai tikrai įtaigiai perteikia po truputį bundančią trauką, nedrąsius pirmuosius žingsnius tyrinėjant seksualumą ir užgimstančią meilę, kaip priebėgą nuo brutalios karo kasdienybės. Sukurti filmą režisierių paskatino netikėtai aptiktos nuotraukos, kuriose vyrai, persirengę moterimis, kuria vaidinimus kolegoms kariams prablaškyti. Suknelės iš parašiutų, savadarbės scenos iš dėžių ir šmaikščios dainos filme atkuriamos iš istorinių dokumentų. „Bailys“ ženklina Dhonto žingsnį į sudėtingesnio žanro ir temos teritoriją, galbūt dėl to pasilikta prie saugių režisūrinių sprendimų ir kino kalbos. Vis dėlto vyriškumo ir drąsos suvokimo apmąstymas šio režisieriaus filme skambėjo labai nuoširdžiai, ir to bei puikaus aktorių pasirodymo šįkart pakako.
Geriausiu debiutiniu filmu išrinktas širdį veriantis režisierės Marie-Clémentine Dusabejambo „Ben’imana“. Režisierė iš Ruandos leidžiasi į sudėtingą savo šalies trauminę patirtį – tutsių genocidą. Per vienos moters ir jos dukters istoriją prisiliečiama prie skausmingiausių žaizdų. Geriausiu trumpametražiu pripažintas Federico Luiso švelnus filmas apie brutalią vaikų bokso kovą „Oponentams“ („Para Los Contrincantes“). Režisierius nenuleidžia akių nuo vaiko veido, kūno, kai jis klauso tėvo ir trenerio nurodymų, kaip laimėti. Filmas prikausto dėmesį, ir nenuostabu, kad jautrios režisierės Carlos Simón vadovaujama žiuri būtent jam skyrė pagrindinį prizą.
Šiais metais kaip niekad džiugino paralelinė Kanų kino festivalio programa „Dvi režisierių savaitės“. Energingas ir veržlus žvilgsnis į jaunų žmonių Birmingame gyvenimą „Matau krentančius pastatus kaip žaibą“ („I See Buildings Fall Like Lightning“), režisuotas Clio Barnard. Filmas užburia puikia vaidyba, nuoširdžiu dėmesiu bandantiems rasti savo vietą draugams. Su dar vienu formalistiniu eksperimentu „Raudonos uolos“ („Les roches rouges“) sugrįžo Bruno Dumontas. Tik šįkart daug veržlesnis, gyvesnis, tragišką meilės trikampių schemą įkurdinantis išdykaujančių vaikų pasaulyje. O viso festivalio favoritas taip pat iš šios programos – čilietės Domingos Sotomayor „Kalė“ („La Perra“), nepagailėjęs ekraninio laiko šunytei Juri, kuri ir pelnė „Palm Dog“ titulą, tradiciškai įteikiamą Kanuose geriausiam šuns pasirodymui filme.
Kinas gyvas – net jei nė vienas filmas nesužadino tokio entuziazmo ir susižavėjimo kaip pernai Mashos Schilinski „Žvelgiant į saulę“. Filmai kėlė klausimų, jausmų ir malonumo apie juos galvoti.
