1973-iaisiais pasirodžiusi „Klepsidros sanatorija“ (LRT Plius, 9 d. 21 val.) – vienas svarbiausių Wojciecho Haso filmų. Jis sukurtas Brunono Schulzo prozos motyvais. Filmo herojus Juzefas (Jan Nowicki) grįžta į vaikystę – simbolinį miestą, kuriame galima atpažinti Schulzo gimtąjį Drohobyčą. Bet jis toks, koks išliko Juzefo prisiminimų sraute. Deformuotos miesto erdvės, fantasmagoriški jo gyventojai, keisti daiktai, griuvėsiai ir melodijos tik pabrėžia, kad tai rašytojo fantazijos pasaulis, primenantis keistenybių muziejų. Žmonės čia patiria metamorfozes, net tampa vaško lėlėmis, neaišku, ar jie egzistuoja realybėje, ar yra tik dvasios. Hasas tą pasaulį atkuria pamažu, vis giliau panardindamas į herojaus prisiminimus, į tik juose egzistuojantį, bet išnykusį laiką. Kartu su juo ir į išnykusią Lenkijos žydų gyvenimo metafiziką. Hasas atsisakė aiškaus siužeto – jis rodo Juzefo kelionę, kurios tikslas susitaikyti su mirusiu tėvu, todėl herojus ir atsiduria anapusiniame pasaulyje.
Režisierius tvirtino, kad kino kūrėjui svarbiausia yra vaizduotė: „Kiekvienas filmas man primena sapną. Matau jį prieš parašydamas scenarijų. Bet tokio filmo kaip „Klepsidros sanatorija“ scenarijui parašyti reikia dvejų trejų metų... Kai sako, kad filmą sunku suprasti, atsakau, kad visi žiūrovai sapnuoja ir sapno logika nėra jiems svetima. Tad jie gali tokią logiką priimti ir filme. Jei pasižiūrėję bandysime užfiksuoti sapno fabulą, paaiškės, kad čia galioja visai kitos taisyklės. Panašiai kaip pasakoje, tik pasakose privalomos tam tikros schemos. Sapnai nėra schematiški. Jie sukurti iš baimių, manijų. Sapne žmogus juokiasi arba verkia visai be priežasties. Būna tokių sapnų (bet vis rečiau), kai sprogsti iš juoko. Tačiau juoko priežastis beprasmiška. Kino tikslas gali būti sapnų pasaulio tyrinėjimas. Tačiau šių dienų žiūrovas nori suprasti viską, todėl gimsta šaltas, išprotautas kinas.“
Jean Seberg vardas sužadina prisiminimus apie Jeano-Luco Godard’o „Iki paskutinio atodūsio“ heroję amerikietę Patriciją. Ją suvaidinusios Seberg (1938–1979) likimą pasakoja Benedicto Andrewso filmas „Džinos Siberg istorija“ (TV3, 9 d. 22 val.). Andrewsas pradeda nuo Seberg išgarsinusio filmo – Otto Premingerio „Šventosios Joanos“ (1957). Seberg jame vaidino Žaną d’Ark, o filmuojant sudeginimo sceną įvyko incidentas, po kurio aktorei visam gyvenimui liko randų. 1979-aisiais, kai dešimt dienų laikytos dingusia be žinios aktorės kūnas buvo rastas 16-ajame Paryžiaus kvartale stovinčiame „Renault“, šalia gulėjo atsisveikinimo laiškas apie tai, kad būdama septyniolikos ji pakilo ant laužo ir sudegė, o žabus į laužą mėtė ir priešai, ir ji pati. Tokia tat metafora.
„Šventoji Joana“ sužlugo JAV, bet triumfavo Prancūzijoje. Netrukus Godard’as pavertė Seberg naujojo kino ikona. Palyginti trumpa aktorės karjera svyravo tarp dabar pamirštų Holivudo filmų ir kūrinių ties pogrindinio kino riba. Kūrybos dviprasmiškumą, matyt, turėjo kompensuoti asmeninis gyvenimas: keturios santuokos, tarp jų ir su lietuvių mėgstamu rašytoju Romainu Gary, gausūs meilės romanai, kad ir su meksikiečių romanistu Carlosu Fuentesu.
Andrewso filmas rodo dvejus lemtingus Seberg gyvenimo metus – nuo 1968 iki 1970-ųjų. Atskridusi į Holivudą filmuotis vesterne, aktorė užmezgė romaną su lėktuve sutiktu „Juodųjų panterų“ nariu. Nuo tada Seberg atsidūrė FTB dėmesio centre, buvo sekama, fotografuojama, klausomasi jos pokalbių. Dvi filmo valandas FTB metodiškai veda Seberg (Kristen Stewart) prie pirmojo iš kelių bandymų nusižudyti, kai žiniasklaidai buvo nutekinta informacija apie nėštumą ir įvyko persileidimas. Beje, Gary, kuris palaikė aktorę ir po skyrybų, buvo įsitikinęs, kad FTB nužudė Seberg po jos mirties dingusio kaip į vandenį paskutinio vyro rankomis.
Atrodytų, dramų užtenka, bet filmo autoriai nusprendė istoriją papildyti FTB agento Džeko Solomono (Jack O’Connell) kančiomis – jis įsimyli aktorę ir pavėluotai supranta savo profesijos niekingumą. Tokiu pat manekenu filme pavirsta ir Gary (Ivan Attal). Kas jau kas, o šis „Laisvosios Prancūzijos“ didvyris ir diplomatas bei šnipas tikrai nebuvo tik garbingas apgautas vyras. Jų slaptas su Seberg vestuves Korsikoje saugojo de Gaulle’io specialiosios tarnybos.
Žinoma, viską būtų galima iškęsti, jei Andrewsas ir Stewart sugebėtų filme prikelti Seberg. Tą, apie kurią Jeanas Rivette’as sakė, kad „yra gryna malonė“, o François Truffaut apdainavo „trumpus šviesius plaukus, pelenais dengiančius faraono galvutę, plačiai atmerktas mėlynas akis ir berniukiško gudrumo žaibus“. Galite pykti, bet tai ne Stewart vaidmuo. Jos Seberg – taip pat manekenas, nepavykęs bandymas imituoti moterį, kupiną aistros ir noro keisti neteisingą pasaulį.
Televizijų programose – vis daugiau ne pirmą kartą rodomų filmų. Tai ženklas, kad netrukus prasidės atostogos ir laidų bei filmų kartojimų metas. Šįkart siūlau prisiminti madingojo Yorgoso Lanthimoso „Favoritę“ (LRT, šįvakar, 8 d., 22.45). Kokią istoriją pasakos Lanthimosas, aišku jau filmo pradžioje, kai deklasuota aristokratė Abigail (Emma Stone) iš karietos išvirsta į purvą. Ji atvyko į rūmus prašyti pusseserės Saros Čerčil, Marlboro hercogienės (Rachel Weisz), pagalbos. Tapusi Saros kambarine, Abigail greit orientuojasi situacijoje. Karalystę iš tikrųjų valdo Sara, o ne ligota karalienė Ana (Olivia Colman). Saros įtaka karalienei didžiulė, bet Abigail ryžtasi užimti jos vietą, esą sieloje ji visada išliko aristokratė.
Lanthimosas rodo Abigail kelią iš purvo į valdžios spindesį. Jis neslepia, kad kuria ne istorinę dramą, o šiuolaikinę satyrą apie valdžią, elitą, politiką ir valdžios siekimo įrankį seksą. Politika filme rodoma kaip intrigų priedas, nes visiems veikėjams už mokesčių didinimą, valstybės skolą ar karą svarbiau jų asmeninė valdžia, įtaka, meilė. Visi filme apsimetinėja, tad nieko keista, kad scenas parlamente ar karalienės buduare, kur sprendžiami valstybės politikos klausimai, Lanthimosas rodo kaip blogo teatro parodiją. Deja, nuo to teatro nėra kur pasislėpti.
Jūsų – Jonas Ūbis
