Paulo Feigo „Nedidelė paslauga“ (TV3, 31 d. 21.40) – lyg atsakas praėjusią savaitę rekomenduotai Davido Fincherio „Dingusiai“, mat filmo herojė Emili (Blake Lively), vadovaujanti didelės firmos viešiesiems ryšiams, atrodanti verta milijono dolerių ir sugebanti išgerti kibirą martinio, dingsta, o jos ieškoti imasi geriausia draugė Stefani (Anna Kendrick), kiekvienam kompleksą galinti įvaryti tobula, bet kartu neurotiška namų šeimininkė, mama ir žmona – beveik lietuvių konservatorių idealas. Žinoma, netrunka iškilti praeities paslaptys, seksualinės perversijos ir prievarta, užtat dialogai sąmojingi ir smagiai pasišaipoma iš vidurinės klasės ambicijų bei, tarkime, silpnų vyrų.
Tai 2017 m. pasirodžiusio Darcey Bell romano ekranizacija. Iš to, kas literatūros kritikams atrodė kičas ir banalybė, režisierius ir scenaristė Jessica Sharzer sukūrė juodojo humoro, kriminalo bei muilo operos kokteilį, pasinaudoję visada pasiteisinančia taisykle: tai, kas knygoje (arba gyvenime) mirtinai rimta, reikia paversti pokštu. Įsivaizduoju, kuo, pritaikius šią taisyklę, pavirstų dauguma „Sidabrinėms gervėms“ (LRT, 31 d. 18.30) nominuotų lietuviškų filmų, bet geriau grįžkime prie „Nedidelės paslaugos“. Ten, kur rašytojos mina buvo akmeninė, filme atsirado ironija bei satyra, kitaip tariant, pasitelkęs Henri-Georges’o Clouzot bei kitų kino klasikų pavyzdžius, Feigas pasakoja apie savo herojų emancipaciją. Ir tai vyksta skambant Serge’o Gainsbourgo ir Brigitte Bardot dainoms.
Anissos Bonnefont „Malonumų namai“ (TV1, 31 d. 01.5) pasakoja apie rašytoją Emą. Ji jauna ir graži, bet gyvena nuobodžiai ir palaiko meilės ryšį su vedusiu vyru. Ieškodama įkvėpimo ji nusprendžia įsidarbinti viešnamyje, bet, žinoma, nesuvokia, kokių pavojų gali kelti šis nuotykis. Jų net daugiau, nei viena lietuvių rašytoja patyrė mirtinai rimtai internete aprašinėdama priedangoje patirtą siaubą, virš jos praskridus neaiškiam dronui.
Vis dėlto mieliau rinksiuosi Davido Leitcho „Atominę blondinę“ (LRT Plius, šįvakar, 29 d., 23.15). Šalia filmo herojės Lorenos (Charlize Theron) niekas nedrįstų pasakoti anekdotų apie blondines, Džeimsas Bondas iš jos galėtų pasimokyti, kaip gerti alkoholį ir suvedžioti merginas, o Džeisonas Bornas – prašyti pamokyti savigynos. Kad MI6 agentė daug verta, iškart aišku pamačius, kaip ledinėje vonioje ji geria rusišką degtinę ir bando sugrįžti į save po sunkios darbo savaitės Berlyne. Net savo žvilgsniu galinti pribaigti Lorena – tikra profesionalė, makiažui ir aukštakulniams bateliams ištikima moteris.
Bet filme yra ir kitas dėmesio vertas veikėjas – tai sienos padalytas 1989-ųjų Berlynas. Šalia elegantiškų restoranų įsikūrę skvotai ir neoninės diskotekos, gatvėse galima sutikti maištinguosius pankus ir skirtingų kraštų šnipus bei saugumiečius, bet ore tvyro neišvengiamos politinės permainos ir skamba Davido Bowie, „New Order“ dainos. Kaip tada nepajusti nostalgijos Johnui Le Carré, Džeimsui Bondui ir išnykusioms istorijos pabaigos iliuzijoms?
Visos iliuzijos išnyksta ir nori nenori turi mokytis realaus pasaulio. Apie tai airio Lenny Abrahamsono 2015 m. filmas „Kambarys“ (TV3, 30 d. 22 val.). Penkerių metų Džekas (Jacob Tremblay) įsitikinęs, kad pasaulis – tai kambarys, kuriame jie su mama gyvena. Jis čia gimė, nes mamą Džoi dar paauglę pagrobė maniakas. Nikas atneša jiems dovanų sekmadieniais, o mamą lanko kasdien. Tada Džekas tūno spintoje ir apsimeta, kad miega. Nikas – jų ryšys su pasauliu. Jis vienintelis žino kambario kodą, todėl net jei jį nužudytų, Džoi ir Džekas negalėtų palikti kambario. Abrahamsonas rodo kambarį Džeko akimis, tačiau, nepaisant pasakojimo paprastumo, filme kalbama apie tai, kad prisiminimai ir tikėjimas savo galia bei valia padeda išgyventi, o vėliau ir išmokti laisvės, atgimti kitoje realybėje.
Džoi vaidmuo aktorei Brie Larson pelnė „Oskarą“, „Auksinį gaublį“, BAFTA ir dar bene dešimt apdovanojimų, bet jos karjera nesusiklostė. Filmų lyg ir daug, tik kad visi daugiau ar mažiau abejotini. Kada nors aktorės likimas, matyt, sulauks biografinio filmo, nes jų poreikis turėtų išlikti net ir visiškai įsigalėjus filmams apie įvairaus pobūdžio dirbtinius žmones.
Kol kas galima prisiminti vokiečių režisieriaus Floriano Gallenbergo „Tobulą porą“ (LNK, 31 d. 15.05). Jis apie dvi sporto žvaigždes Steffi Graf (Lena Klemke) ir Andre Agassi (Toby Sebastian). Manau, teniso aistruoliai juos dar prisimena. Filme pasakojama sportininkų meilės istorija, prasidėjusi pačioje karjeros viršūnėje. Ir introvertiška vokietė, ir temperamentingas amerikietis turi atlaikyti savo šeimų bei visuomenės spaudimą. Asmeninės krizės ir anksčiau nesusiklostę santykiai trukdo būti kartu, bet likimas jiems duoda šansą. Trumpai tariant, visai kaip gyvenime.
Jūsų – Jonas Ūbis
