Daugiau temų

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Festivalio prezidentas prodiuseris Aleksandras Rodnianskis sakė: „Autorinio kinematografo teritorija labai svarbi, ji leidžia gyvuoti visai puikių jaunų rusų autorių kartai. Svarbu, kad žanrinio, pramoginio kino, kurio būtinybe dabar taip rūpinamasi, ir autorinio kino teritorijos netaptų

7MD

Birželio 1 dieną buvo paskelbti 2013 metų Venecijos bienalės nugalėtojai. Apdovanojimus skyrė Tarptautinės meno parodos žiuri: Sofía Hernández Chong Cuy (Meksika), Francesco Manacorda (Italija), Bisi Silva (Nigerija), Ali Subotnick (JAV), pirmininkaujant Jessica‘i Morgan (Didžioji Britanija).

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Filmo herojai Nijolė ir jos jaunikis Aloyzas pavėlavo į savo jungtuves bažnyčioje, nes sugedo kateris. Reikės laukti dar savaitę, o per ją įsimylėjėliai

„Pasakos“ inf.

„Švedų kino dienas“ atidarė švedų kino žvaigždė, aktorius ir rašytojas Jonas Karlssonas. Jis pristatė 2012 m. režisieriaus Mårteno Klingbergo komediją „Lakūno kabina“, pasakojantį apie lėktuvo pilotą, kuris vieną dieną praranda ne tik darbą, bet ir žmoną, sūnų bei namus. Ilgai ieškojęs naujos veiklos, veikėjas priima radikalų sprendimą − užsidėjęs peruką ir pasivadinęs Marija, jis pretenduoja į lėktuvo pilotės vietą. Jam pasiseka, bet skrydžio metu lėktuvas tampa nevaldomas ir Marija

7MD

Pagal užsienio žiniasklaidą

Piotras Todorovskis gimė 1925 m. Nuo 1944-ųjų kariavo, kartu su Raudonąja armija pasiekė Elbę, buvo sužeistas, apdovanotas ordinais ir medaliais. Tai, ką Todorovskis patyrė kare, atsispindėjo ne viename jo filme. Vėliau jis ne kartą bendradarbiavo su taip pat kariavusiais savo kartos kūrėjais – rašytoju

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jimo Jarmuscho filmas „Kontroliuojamos ribos“ (BTV, 29 d. 21.25) prasideda eilėmis – Arthuro Rimbaud „Girtas laivas“ sužadina daugybę prisiminimų, kurie gal ir visai ne mano. Bet juk ir Jarmuscho filmai veikia taip pat – jie kaip svetimi prisiminimai, kurie laikui bėgant tampa asmeniškos, intymios biografijos dalimi. Toks kinas dabar traukiasi kaip šagrenės oda. Nors įvairūs 3D ir kitokių technologijų blizgučiai ir dvelkia dideliais pinigais, jie tik patvirtina visuotinį gyvenimo nususimą ir skurdą. Gyvenimas tapo pigus, nes yra ne gyvenamas, o

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Didžiulių fototapetų fone sąlygiškame Paryžiuje dainavo ir šoko moteris su berete, sąlygiškoje Romoje – daug prostitutėmis apsitaisiusių moterų, sąlygiškame Berlyne kažkokia

Laima Kreivytė

Kultūra niekaip neišauga nemylimos podukros marškinių – tokią net Europai gėda rodyti, ir tikrai nereikia jai jokių struktūrinių fondų pinigų, kurie liejosi ir tebesilieja į kitas sritis. Pinigai ir kultūra yra nesuderinami dalykai. Jei jų atsiranda (kaip Vilniui tapus „Europos kultūros sostine 2009“), tai tik tam, kad išmanūs skalbėjai juos plautų ir šveistų. Taip atrodo paskaičius „Respublikos“ ir „alfa.lt“ žurnalistų rašinius ir pasiklausius kai kurių kultūros žmonių komentarų.
 

Autorių kolektyvas

 Lietuvos kino centro prie Lietuvos kultūros ministerijos direktoriui p. Rolandui Kvietkauskui

 

 Lietuvos kinematografininkų sąjungos

Dokumentinio kino kūrėjų gildijos

PAREIŠKIMAS

Dėl 2013 metų paraiškų svarstymo rezultatų

2013 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Dokumentinio kino kūrėjų gildija reiškia susirūpinimą tuo, kad šiais metais dėl ydingos projektų vertinimo tvarkos neleistinai nukentėjo dokumentinis kinas.

Skirtingos kino rūšys buvo vertinamos vienoje lentelėje, todėl dokumentinis kinas buvo priverstas stoti į nelygią konkurenciją su vaidybiniu kinu, kur, pavyzdžiui, scenarijaus svarba ar koprodukcijos galimybės ir poreikiai yra visiškai skirtingi ir negali būti vertinami tais pačiais kriterijais.

Kino projektai ligi šiol konkuruodavo ne visi su visais, o tik tarpusavyje. Pavyzdžiui, trumpametražiniai dokumentiniai – su trumpametražiniais dokumentiniais, pilnametražiniai vaidybiniai – su pilnametražiniais vaidybiniais, animacija – su animacija ir t.t.

Nuo šiemetinės, mūsų manymu, neteisingos tvarkos nukentėjo ne tik atskiri kino projektai, bet ir visa dokumentikos sritis. Juolab kad šiemet, pradėjus tiek daug vaidybinių filmų ar suteikus paramą jų vystymui, labai tikėtina, kad kitąmet vėl neliks lėšų naujiems dokumentiniams filmams. Neracionalu ir visiškai nepateisinama yra ir tai, kad skaičiumi remiamų vaidybinių filmų yra kelis kartus daugiau nei dešimteriopai mažesnio biudžeto dokumentinių filmų. Taip ne tik yra stabdomas natūralus dokumentikos vystymosi procesas, bet nyksta kino kalbos paieškos ir idėjos, dešimtys talentingų kūrėjų priversti negrįžtamai prarasti kvalifikaciją ar net keisti profesijas.

Visa tai gresia lietuviškos dokumentikos išnykimu ir praradimu, nepaisant susiformavusios nacionalinio kino tradicijos, kuri pripažįstama pasauliniu mastu kaip unikalus kino reiškinys ir įvardinama kaip „lietuviška poetinė dokumentikos mokykla“, laiminti prestižiškiausius prizus tarptautiniuose festivaliuose ir rodoma visame pasaulyje.  

Taip pat tokie sprendimai užkerta galimybes dokumentinių filmų koprodukcijai ir lėšų pritraukimui iš užsienio šalių ar Europos šalių fondų.

Kategoriškai pareiškiame, kad visos kino rūšys privalo būti svarstomos ir vertinamos atskirai, kaip tai buvo daroma iki šiol, pagal aiškiai nustatytas kvotas kiekvienai kino rūšiai.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kanų kino festivalio prezidentas Gilles’s Jacobas, kuriam birželį sukaks 83-eji, pranešė, kad paliks savo postą 2015 metais. Kino kritikas, scenaristas, rašytojas, režisierius Jacobas didžiąją gyvenimo dalį paskyrė Kanams. Festivalyje jis pradėjo dirbti 1964 m., 1977-aisiais tapo direktoriumi, nuo 2001-ųjų yra prezidentas. Jacobas iš esmės pakeitė Kanų festivalį ir pavertė jį kiekvienos naujos kino kartos vitrina, jis įkūrė „Ypatingo žvilgsnio“ sekciją, „Caméra d’Or“ ir „Cinéfondation“, išplėtė kino mugę ir pastatė naujus festivalio rūmus. Jacobas padarė Kanus svarbiausiu pasaulio kino festivaliu, ne tik atrandančiu naujus vardus, bet ir įtvirtinančiu naujas kino kryptis. Jis išpuoselėjo ne vieną garsų, įtakingą šių dienų kino kūrėją, pavyzdžiui, Larsą von Trierą, brolius Coenus ar Quentiną Tarantino. Prieš kelerius metus paklaustas, kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras kino kritikas, Jacobas atsakė: „Atviru protu, smalsumu, kino meile, analitiko protu, kino istorijos ir jos didžiųjų meistrų kūrybos išmanymu, bet jei mes kalbame apie darbą, apdairu būtų turėti ir