Praėjusio šeštadienio vakaras buvo labai ilgas: žiūrėjau „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų ceremoniją, kurią tiesiogiai transliavo LRT. Jei atvirai, pasijutau lyg kolūkio kultūros namuose, nors sėdėjau ant savo sofos. Tokį įspūdį paliko ne apdovanotieji, o tai, kad jie buvo lyg tarp kitko – visai ne pagrindiniai iškilmių veikėjai. Kartais atrodė, kad teikiantieji apdovanojimus net jautėsi svarbesni. Bet pagrindinis vakaro veikėjas buvo lietuvių nevisavertiškumo kompleksas. Būtent jis verčia mus nuolat pabrėžti, kad esame europiečiai. Ceremonijos scenarijaus autoriai tai pasirinko išeities tašku – ekrane buvo kelionė po Europą. Po ją keliavo lietuvių dainininkai ir dainininkės, trumpam pasijutę prancūzais, italais, Balkanų ar Skandinavijos gyventojais. Kelionė buvo gana įprasta tautinei masinei kultūrai: nuo vienos klišės prie kitos.
Didžiulių fototapetų fone sąlygiškame Paryžiuje dainavo ir šoko moteris su berete, sąlygiškoje Romoje – daug prostitutėmis apsitaisiusių moterų, sąlygiškame Berlyne kažkokia panelė bedieviškai tyčiojosi iš tragiškosios „Lili Marlen“, sąlygiškuose Balkanuose vangūs lietuvaičiai pasijuto Emiro Kusturicos grupės nariais... Sakyčiau, originalesnis nebent Skandinavijos įsivaizdavimas: po ceremonijos vedėjų žodžių apie Ingmarą Bergmaną scenoje pasirodė Ruslanas Kirilkinas su palydovėmis. Skaisčiai avietinis dainininko kostiumas, matyt, turėjo sukelti žemuogių pievelės prisiminimus.
Nykūs scenarijaus tekstai (net pagailo ceremonijos vedėjų Gabijos Jaraminaitės-Ryškuvienės ir Andriaus Žiurausko, kuriems teko „įgarsinti“ banalybių srautą) nuolat piršo mintį, kad esame šalis, kur filmuoja daug turtingų užsieniečių, bet kelių ar keliolikos sezonų naujumo žinios tik pabrėžė kompleksus. Tarsi būtume šalis be savo kino istorijos, tradicijos ar meistrų. Tik pagalvojęs, kaip įdomiai buvo galima pristatyti „Auksine gerve“ už gyvenimo nuopelnus apdovanotą Joną Tomaševičių vien kadrais iš jo nufilmuotų filmų, supratau, kad ceremonijos autoriams rūpi ne tai. Jie kreipiasi į tą neišprususį, neturtingą, pagyvenusį lietuviškų televizijų žiūrovą, apie kurį Andriaus Tapino diskusijų laidoje praėjusį ketvirtadienį kalbėjo vienas išmintingas lietuviškos žiniasklaidos ekspertas.
Paskutiniais metais vis labiau pastebimas ne tik televizijos lygiavimasis į dugną ir noras viską redukuoti iki to lygio, kuris suprantamas net analfabetams, jau subrandino savo vaisių. Štai kaip TV3 anonsuoja Marthos Fiennes filmą „Oneginas“ (TV3, 19 d. 00.05): „XIX a. pradžios Rusija. Mieste gimęs bei užaugęs aristokratas Eugenijus Oneginas (akt. Ralph Fiennes) paveldi dėdės sodybą kaime ir persikrausto čia gyventi. Netrukus jį beviltiškai pamilsta jauna ir aistringa mergina vardu Tatjana (akt. Liv Tyler), tačiau daugybę romantinių nuotykių patyręs Oneginas atstumia jos meilę. Prabėgs keleri metai, ir situacija apsivers aukštyn kojomis...“ Jie net neslepia: „Ir nepriminkite mums jokio Aleksandro Puškino, juolab klasikinės rusų literatūros. Mes geriau žinome, ko reikia eiliniams lietuviams, kad jiems būtų gražu.“
Mėgstu liūdnas meilės istorijas. Šįvakar (17 d. 22.50) siūlau nepraleisti TV1 „Snobo kino“. Tegu nesuklaidina laidos pavadinimas – jis atsirado tada, kai Lietuvoje pirmąkart turčiais tapo įvairūs apsukrūs žmonės, kuriems kultūra buvo kaip priminimas apie nuospaudą. Tie žmonės steigė ir televizijas, tad bet koks rimtas filmas jų ekranuose galėjo pasirodyti tik su niekinančia rubrika.
„Snobo kine“ šįvakar – Jameso Gray’aus filmas „Tarp dviejų mylimųjų“ (2008). Jis perkels į Niujorką, kur gyvena Leonardas. Vaikinas vis abejoja, ar vesti tėvų jam išrinktą Sandrą (Vinessa Shaw), ar pasipriešinti jiems ir įsiklausyti į jausmus, kuriuos žadina naujoji kaimynė Mišel (Gwyneth Paltrow). Iš tikrųjų Leonardas atsiduria ne tarp dviejų mylimųjų, o tarp proto ir instinkto ir turi pasirinkti. Šis pasirinkimas siejasi su būtinybe priimti brandos amžių, o kartu su juo – ir neišvengiamą liūdesį.
Dabar reta filmų, kuriuose meilė rodoma taip dramatiškai. Vienas režisieriaus įkvėpimo šaltinių buvo rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio apysaka „Baltosios naktys“. Gray’us sako, kad Dostojevskio herojus, be abejo, turi psichologinių problemų, bet istorija pirmiausia pasakoja apie jo meilės santykius. Toks požiūris Gray’ui pasirodė įdomus: „Dažnai sunku rimtai kalbėti apie meilę, dauguma apie tai prabylančių filmų yra romantinės komedijos, nes meilės būsena kartais atrodo absurdiška, juk labai dažnai mes įsimylime svajonę arba idėją.“
Tai ne pirmas filmas, kurį kartu kūrė Gray’us ir Joaquinas Phoenixas. Leonardo vaidmuo parašytas specialiai Phoenixui, kuriuo ne vienas mano kolega susidomėjo po šiemet „Kino pavasaryje“ parodyto Paulo Thomo Andersono „Mokytojo“. Gray’us šį puikų aktorių atrado anksčiau.
Dar vienas filmas apie meilę – garsaus Honkongo režisieriaus Wong Kar-wai 2007 m. JAV kurtos „Manovaivorų naktys“ (BTV, 22 d. 21.45). Filmo herojė Elizabet (dainininkė Norah Jones) ieško savęs ir bando užgydyti meilės žaizdas. Simboliškame kelyje mergina sutiks daug žmonių, kurie padės jai pakeisti požiūrį į gyvenimą, išsivaduoti iš praeities.
Iš praeities vaduotis visada sveika, nors visų pasekmių ir negali numatyti. Abejoju, ar Taivano ir JAV režisieriaus Ango Lee filmo „Imam Vudstoką“ (LRT, 19 d. 21.15) herojus – Niujorko interjerų dizaineris – numatė, kuo baigsis jo noras grįžti namo ir gelbėti provincijoje merdintį tėvų verslą. 1969-ųjų vasarą jis surengė muzikos festivalį, kuris tapo naujų laikų pradžia. Naujų papročių, muzikos švenčių, meilės santykių... Dabar oficialiai įvairiose šalyse registruojamas homoseksualų santuokas taip pat galima sieti su Vudstoku. Režisieriui buvo įdomu suprasti, kokie žmonės buvo tie pirmeiviai.
Angas Lee filme atkuria maištinguosius 1969-uosius. Richardo Donnerio 2003 m. filme „Laiko įkaitai“ (LNK, 18 d. 22 val.) kalbama apie ateitį, kai bus įmanoma visiškai paprastai atsidurti pasirinktame amžiuje. Filmo herojai, jauni amerikiečių mokslininkai, kasinėja netoli vienos XIV a. Prancūzijos pilies, o jų profesorius Džonsonas aptinka „laiko koridorių“ ir negrįžta iš praeities. Filmas naivus ir, matyt, labiau skirtas vaikams, bet šeštadienį tuo pat metu juk visus įtrauks kitas laiko koridorius – „Eurovizijos“ konkursas, kurį transliuos LRT. Nežinau, kaip Jūs, mieli skaitytojai, bet būdamas namudinis kultūrologas kartais patenkinu savo smalsumą, norėdamas suprasti, kaip europiečiai įsivaizduoja save. Tik stengiuosi rasti kitą konkursą transliuojantį kanalą, nes teko pasibaisėti lietuviškais komentarais – jų banalumo lygis nepakeliamas.
Cukruota „Eurovizijos“ Europa, žinoma, sukelia siaubą, bet jei pasiilgote intelektualaus filmo, kuris priverstų su siaubu atsigrįžti į savo praeitį, šįvakar (LRT, 17 d. 23.15) pasižiūrėkite vieno geriausių šių dienų lenkų režisierių Wojciecho Smarzowskio 2009 m. sukurtus „Blogus namus“. Jis pasakoja apie tą laiką, iš kurio mes visi atėjome. Filmo herojus yra zootechnikas Edvardas. Po žmonos mirties jis prasigėrė, bet nusprendė stvertis šiaudo ir įsidarbinti kitame Lenkijos pakraštyje – valstybiniame žemės ūkyje. Vykstantį į naują vietą jį užklumpa audra ir vyras pasiprašo pernakvoti atokioje sodyboje. Po ketverių metų, jau karo padėties laikais, šaltą žiemos dieną Liaudies Lenkijos pareigūnai jį vėl atveža į tuos pačius namus: žmogžudystėmis apkaltintas Edvardas turi padėti rekonstruoti, kas įvyko tą audringą naktį name. Leitenantas Mruzas ir visa jo komanda šildosi, kuo gali, o gali, žinoma, alkoholiu, ir ne iškart pastebi, kad mįslės įminimas ima kelti grėsmę.
„Bloguose namuose“ nebus vaiduoklių, vampyrų ar kitokios antgamtiškos bjaurasties. Bet bus tiesa apie laiką ir žmones. Smarzowskis puikiai filme išnaudojo visus trilerio elementus, virtuoziškai suderino du laiko sluoksnius, bet ne atsakymas į klausimą, kas yra žudikas, jam rūpi labiausiai. Smarzowskiui rūpi universalūs klausimai – nuodėmė, sąžinė, kaip prasideda visuomenės degradacija, kuo ji pasireiškia, bet jie tarsi savaime atsiranda filme iš provincialios buities, kuri „Bloguose namuose“ priartėja prie drastiškų Boscho ir Breugelio drobių, bei sudėtingų psichologinių personažų niuansų. Toks įspūdis, kad kino juosta materializuoja režisieriaus mintis ir klausimus. Norėčiau, kad tokį provokuojantį filmą sukurtų lietuvių režisieriai, juolab kad Pakaunės scenerija ir personažai daug kuo primena tuos iš „Blogų namų“.
Matau, kad pernelyg užsisvajojau ir jau turiu baigti. Daug žiaurumo bus ir Walterio Hillo 2002 m. „Čempione“ (BTV, šįvakar, 17 d. 21 val.). Jo herojus, bokso čempionas, už išprievartavimą atsiduria kalėjime, kurį valdo visai kitoks čempionas. Demonų, vaiduoklių medžiotojų, nepagydomų ligų bus Peterio Cornwello filme „Pragaras Konektikute“ (LNK, šiąnakt, 17 d. 23.55), kuris laikomas vienu geriausių ir intelektualiausių pastarųjų metų siaubo filmų.
