Daugiau temų

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Retas kuris režisierius moka taip filmuoti vaikus, kaip Dorota Kędzierzawska. Jos filmas „Rytoj bus geriau“ (LRT, šįvakar, 10 d. 23.15) sukurtas remiantis tikrais įvykiais, bet ne tai svarbiausia. Rodydama tris benamius berniukus, kurie gyvena vienoje Rusijos stotyje ir išsirengia geresnio gyvenimo į Lenkiją, Kędzierzawska kalba apie amžiną norą pakeisti gyvenimą. Užrašuose, kurie gimė rengiantis filmui, režisierė rašo apie savo prototipus: „Nežinau, kas jiems atsitiko kelyje. Žinau tik, kad jie norėjo pakeisti savo gyvenimą, gyventi kaip žmonės. Žinau, kad jiems nepasisekė, kad niekas jais neužsiėmė. Žinau, kad gerų ir blogų žmonių yra visur, kad atsitiktinumas ir aplinkybės dažnai lemia mūsų likimą. Žinau, kad dauguma mūsų viliasi, jog kažkur ten yra geriau, kitaip, gražiau. Kad ir kur tai būtų. Mažųjų bėglių istorijoje mane sužavėjo jų jėga ir užsispyrimas išsiveržti iš nebūties, neegzistavimo. Žaviuosi jų troškimu gyventi geriau ir garbingiau. Iš kur tai ištraukė benamiai, nuskurę ir išbadėję vaikai? Kiek drąsos ir jėgų jiems tai kainavo? Ar tik ne jie ir yra maži didieji mūsų niekingų laikų didvyriai? (...) Bet ar aš sugebėčiau kaip nors

7MD

Pagal užsienio žiniasklaidą

1984 m. Vilniuje gimusi būsimoji aktorė nuo mažens mokėsi muzikos – dainavo, grojo pianinu, akordeonu, lankė mėgėjų teatro užsiėmimus. Baigusi vidurinę mokyklą, ji išvyko į Lenkiją, baigė Varšuvos teatro akademiją. Moro nemėgsta kalbėti apie asmeninį gyvenimą, tačiau žinoma, kad jos vyras – taip pat vilnietis, šeima augina du vaikus. Viename interviu aktorė prisipažino, kad

LKS inf.

LIETUVOS KINEMATOGRAFININKŲ SĄJUNGOS NARIŲ VISUOTINIO SUSIRINKIMO REZOLIUCIJA

 

Lietuvos kinematografininkų sąjungos Visuotinis susirinkimas pažymi, kad jau ne pirmus metus Lietuvos kine aktyvėja nerimą keliantys procesai, vedantys į nacionalinio kino deprofesionalizaciją. Išryškėjo konfliktas tarp skirtingai suvokiamų nacionalinio kino raidos krypčių, tarp autorinės kūrybos ir vadinamųjų kino industrijų. Tai skatina nesveiką diskusijų atmosferą ir trukdo susikalbėti kino kūrėjams. Vieni jų suvokia kiną, kaip sudėtinę nacionalinės kultūros dalį, kiti – tik kaip verslą, ir ši takoskyra vis didėja.  

Prisidengus Lietuvoje itin madinga žiūroviškumo sąvoka, ekranus pasiekia menkaverčiai, į žemiausio lygio auditoriją orientuoti filmai. Dažnai tai mėgėjiški darbai, neatitinkantys jokių profesionalumo kriterijų. Atskirai paėmus, čia nėra nieko naujo, – visais laikais kinas visur buvo ir aukštasis, ir žemasis menas, ir nacionalinės kultūros dalis, ir pelningas verslas. 

Autorių kolektyvas

Nidos architektūra

 „Architektūros [fotografijų] fondas“ – architektūros studentų ir architektų suburta iniciatyva, kurios pagrindinis tikslas, pasitelkiant meninę ir dokumentinę fotografiją, atkreipti visuomenės ir architektų dėmesį į Lietuvos miestų erdvėse nykstančias, gyvuojančias arba besikuriančias architektūrines aktualijas.

Šios iniciatyvos savanorių fotografijose fiksuojama ir aktualizuojama, kaip miestų erdvėse, veikiant laiko ir visuomenės kaitai, keičiasi –  nyksta, prisitaiko arba kuriasi – architektūra. Daug dėmesio teikiama architektūros ir žmogaus santykiui, keliant klausimus, kaip žmogus prisitaiko prie architektūros arba kaip pritaiko, modifikuoja architektūrą savo poreikiams.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

1922-ųjų gegužę Vladimiras Leninas pasiūlė pakeisti mirties bausmę aktyviai pasisakantiems prieš bolševikų valdžią tremtimi į užsienį. Šią mintį jam sužadino masiniai universitetų dėstytojų ir profesorių streikai. Tų pačių metų vasarą ir rudenį garlaiviai išvežė iš Rusijos per 200 intelektualų – dėstytojų, filosofų, ryškiausių rusų mąstytojų, mokslo ir kultūros veikėjų. Jie buvo paskelbti kontrrevoliucionieriais. Sąrašo pagrindas buvo Leninui neįtikusio žurnalo „Ekonomist“ bendradarbiai. Tarp deportuojamųjų – Nikolajus Loskis, Levas Karsavinas, Nikolajus Berdiajevas, Levas Šestovas, Fiodoras Stepunas. Didžiąją dalį tremtinių iš Peterburgo į tuometinį Štetiną išvežė du reisiniai vokiečių laivai „Oberbürgermeister Haken“ ir „Preussen“, bet žmonės buvo deportuojami ir garlaiviais iš Odesos ir Sevastopolio bei traukiniais iš Maskvos į Latviją ir Vokietiją.

Visa ta bolševikų akcija vadinama „filosofų garlaiviu“, o filosofų vardai ilgam buvo išbraukti iš SSSR leidžiamų knygų ir istorijos. Stepunas rašė, kad deportuojamiems buvo leista pasiimti po vieną

7MD

Pagal užsienio žiniasklaidą

Netiesiogiai su kraupia XX a. atmintimi susijęs ir „Ypatingo žvilgsnio“ programą papildęs argentinietės Lucios Puenzo filmas „Wakolda“. Puenzo pasakoja tikrais faktais paremtą istoriją apie šeimą, kuri buvo Aušvico gydytojo sadisto Josepho Mengele’s

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Nepastebėjau, kad kuri nors iš mūsų televizijų būtų parodžiusi, kas tądien vyko Varšuvoje. Užtat šiandien (LRT kultūra, 26 d. 20.45), praėjus savaitei, Varšuvos geto sukilimą paminės LRT. Ta proga bus parodytas Mariano Marzyńskio dokumentinis filmas „Niekada neužmiršk meluoti“. Jame Marzyńskis pasakoja savo gyvenimo istoriją, kur „melas buvo išlikimo raktas“. Lenkijos žydų sūnus karo metais buvo išgelbėtas – nuo holokausto vaiką paslėpė

Daiva Šabasevičienė

Vytautas Šapranauskas (1958–2013)

Vytautas Šapranauskas – ir nepasiekiamas, neprieinamas, ir paprastas, net naivus, amžinąjį „Nusišypsok mums, Viešpatie“ Chloinės-Genecho vaidmenį atliekantis aktorius su smilga dantyse – visiškas minoras: liūdnos akys ir labai švelnus vidus. „Aišku, kiekvieną personažą, kurį vaidini, savaip įsimyli, tačiau šis mano vaidmuo – iš tų išskirtinių, – apie šį vaidmenį (premjera 1994 m.) sakė Šapranauskas. – Vaidmenį kūrėme per repeticijas. Aš rodydavau viską, ką žinau iš žydų anekdotų, įvairiausių situacijų. R. Tuminas žiūrėjo ir sakė, ko reikia ir ko ne. Svarbiausia mums buvo situacija, kurią vaidinu taip, kaip joje elgtųsi žydas. Juk tą pačią istoriją galima papasakoti ir su gruzinišku, su ukrainietišku ir, beje, su lietuvišku akcentu. Kaip nori galima. Svarbu tik gerai papasakoti anekdotą. Juk ir kiekvieną spektaklį galima suvaidinti kaip anekdotą – labai trumpai. Ir tuo viskas išsakyta. Kodėl Chloinė-Genechas važiuoja į Vilnių? Lipa. Krenta. Vėl lipa – pagaliau įsiropščia. Kam jam ta kelionė? Nežinau. Beje, kodėl mes gyvename? Kodėl čia vaikštome? Kodėl mes, aktoriai, kiekvieną dieną

7MD

Pagal užsienio žiniasklaidą

Festivalį atidarys australų režisieriaus Bazo Luhrmanno filmas „Didysis Getsbis“ (filmą gegužę planuojama rodyti ir Lietuvoje). Franciso Scotto Fitzgeraldo romano gerbėjų, regis, laukia ne viena staigmena. Pagrindinius vaidmenis šioje jau ne pirmoje ekranizacijoje sukūrė Leonardo DiCaprio, Tobey Maguire’as ir Carey Mulligan. Prieš 24 metus Kanuose „Auksine palmės šakele“ už „Seksą, melą ir vaizdo juostas“ apdovanotas Stevenas Soderberghas parodys filmą, kuris, pasak autoriaus, bus paskutinis jo kino karjeroje. Tai „Behind the Candelabra“, pasakojantis apie

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Negaliu prisiversti žiūrėti lietuviškų serialų, gyvenimo būdo laidų ar realybės šou. Tiesiog nuo pirmų sekundžių suprantu, kad tai skirta ne man. Laidų kūrėjai ar vedėjai tiesiai šviesiai leidžia suprasti, kad privalai būti nelabai protingas paskalų ir spalvotų žurnalų gerbėjas, nuoširdžiai tikėti, kad Lietuvoje yra elitas (nors rodo tik piniguočius) ir žvaigždės, neturėti elementaraus skonio ir nieko neišmanyti apie meną ar politiką, bet turi kažkodėl žavėtis krepšiniu.
 

Daug rafinuočiau visą tą patį pateikia Seimo televizija. Ji taip pat neslepia savo požiūrio į žiūrovą, bet užtat nesivargina įvyniodama šį realybės šou į margus popieriukus. Čia nebus ryškių spalvų (išskyrus parlamentarių kosmetiką ir kostiumus), sudėtingų rakursų, judančių kamerų, iškalbingų detalių ar įmantraus montažo. Tik bespalvis, dažniausiai statiškas, visai nesukomponuotas kadras, natūralūs triukšmai ir realus to kadro laikas. Kartais transliuotojai išjungia veiksmo pauzių garsą, o kartais