Scenos meno kritikų asociacija kartu su Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcija, Lietuvos muzikų sąjunga ir Kinematografininkų sąjungos Kino kritikų gildija kreipiasi į kultūrinės žiniasklaidos redakcijas ir joms finansavimą skiriančias bei už jį atsakingas institucijas norėdamos atkreipti dėmesį į meno kritiko profesiją ir jos vertinimą.
Profesionalūs meno vertintojai, nepriklausomi meno žinovai, sugebantys kompetentingai apibrėžti meninę kūrinio vertę, yra svarbi atsvara viešųjų ryšių informacijai. Informacinės visuomenės amžiuje, kai nuolat pabrėžiama kritinio mąstymo svarba, savo darbu profesionalus meno kritikas ne tik įvertina meninę kūrinio vertę ir lavina visuomenės skonį, bet ir suteikia vertinimo kriterijus kitiems meno lauko dalyviams: patiems menininkams, kultūros vadybininkams, humanitarinio sektoriaus akademikams, valstybės finansavimą skirstantiems ekspertams, taryboms ir kt. Be to, iš dabartinių kritikų tekstų ateityje bus suprantama ir vertinama šio laikotarpio menininko ir meno situacija.
Tačiau šiuo metu kritiko darbas yra ženkliai nuvertinamas. Daugelį metų už kritinius, analitinius tekstus iš valstybės finansuojamų leidinių gaunantys vos 20-30 eurų kritikai yra priversti ieškotis kitų pragyvenimo šaltinių ir savo profesiją paversti hobiu. Situacija nesikeičia nei didėjant minimaliam darbo užmokesčiui, nei kylant pragyvenimo lygiui. Todėl kultūrinėje erdvėje vis labiau pastebimas kritinių straipsnių ir kritinės minties stygius. Esama situacija demotyvuoja ne tik šiame lauke jau dirbančius profesionalus, bet ir neįkvepia jaunosios kartos rinktis kultūros ir meno raidai svarbias menotyros specialybes. Todėl netikrų žinių sklaidos laikais suvokdami kritinio mąstymo svarbą ir mūsų profesijos indėlį į visuomenės švietimą, kultūros ir meno raidą bei siekdami išsaugoti meno kritikos profesionalumą ir profesiją apskritai, prašome atkreipti kultūros leidinių, kultūros redakcijų ir valstybės institucijų dėmesį į susidariusią situaciją, ir užtikrinti adekvatų ir orų finansavimą kritinėms refleksijoms.
Tuo pačiu kreipiamės į kolegas, profesionalius meno vertintojus, ir kviečiame gerbti save, savo profesiją bei darbą ir atsakingai įvertinus savo indėlį bei kaštus, nuo 2020 metų pradžios nebesutikti rengti recenzijų ir straipsnių už neadekvatų atlygį.
Scenos meno kritikų asociacija
Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcija
Lietuvos muzikų sąjunga
Kinematografininkų sąjungos Kino kritikų gildija
Daugiau informacijos: [email protected]
Parodos tekstas
Šių metų liepos 12–rugsėjo 16 d. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veikia paroda „(Ne)matomas Vilnius: tarpukario Vilniaus dailės ir architektūros pavidalai“. Ekspozicijos kuratorės dr. Algė Andriulytė, dr. Rasa Butvilaitė (Vilniaus dailės akademijos dailėtyros institutas) bei I. Mažeikienė (Lietuvos dailės muziejus) siekė pristatyti spalvingo daugiataučio tarpukario Vilniaus dailės bei architektūros palikimo dalį, pasiekusią mus iš 1919–1939 metų.
Lyčių lygiateisiškumo idėja Lietuvoje deklaruota dar 1905 metų Didžiajame Vilniaus Seime, kuris ragino „reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo“. Tačiau 1918 metų vasario 16-ąją Nepriklausomybės aktą pasirašė tik vyrai. Vyriškoji Lietuvos Taryba išrinkta Vilniaus konferencijoje, į kurią moterys nepakviestos.
Lietuvos Respublikos Prezidentei
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui
Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui
Lietuvos Respublikos Kultūros ministrei
Vilniaus miesto Merui
Už laisvą Lukiškių aikštę!
Lietuvai nereikia stabų, esame prieš skubotą isterišką paminklizmą. Mums reikia gyvybingų, iš tikro gyvenimo kylančių programų, mūsų valstybės kūrimo ir stiprinimo idėjų, kurios sutelktų Lietuvos visuomenę ir stiprintų viltį.
Atmename, kai tūkstantinės minios akivaizdoje tuometinėje Lenino aikštėje buvo demontuotas paminklas sovietinės imperijos stabui Leninui. Tuomet aikštės centre atsivėrė švari erdvė – tikras laisvės ženklas, kurį kiekvienas pripildėme savo gyvenimo turiniu ir tikėjimu Lietuva, bendro gėrio kūrimu. Švari erdvė iki dabar buvo išsaugota, joks naujas stabas joje nebuvo pastatytas.
Nūnai ne paminklų statymo metas, o naujų idėjų, kurios mus atnaujintų, laikas. Lietuvai, įžengusiai į valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejaus metus, labiausiai reikia vilties turinio, o ne sustabarėjusių konstruktų.
Lietuvos spaudai, Vilniaus merui, Vilniaus vicemerui, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai LR, Kultūros ministrui, LR Kultūros viceministrui Kultūros paveldo departamentui
Vilniaus rotušės Kamerinėje salėje vyksta konkurso, skirto paminklo Jonui Basanavičiui Vilniuje, projektų paroda. Meno ekspertų organizacijos – Tarptautinės dailės kritikų asociacijos Lietuvos sekcija, Lietuvos dailės istorikų draugija, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Modernaus meno centras – kviečia Jono Basanavičiaus įamžinimo konkurso organizatorius ir žiuri pripažinti, kad meniniu požiūriu konkursas nepavyko.
Siūlome neskirti jokios premijos, nes 2017 m. iki vasario 16 d. viešai vertinimui pristatyti darbai yra nepakankamo arba žemo meninio lygio ir tinkamai neįprasmina patriarcho asmenybės bei veiklos. Kai kurių pateiktų projektų realizavimas taptų veikiau Jono Basanavičiaus atminimo paniekinimu, o ne įamžinimu.
Lietuvos kino centro prie Lietuvos kultūros ministerijos direktoriui p. Rolandui Kvietkauskui
Lietuvos kinematografininkų sąjungos
Dokumentinio kino kūrėjų gildijos
PAREIŠKIMAS
Dėl 2013 metų paraiškų svarstymo rezultatų
2013 m. gegužės 10 d.
Vilnius
Dokumentinio kino kūrėjų gildija reiškia susirūpinimą tuo, kad šiais metais dėl ydingos projektų vertinimo tvarkos neleistinai nukentėjo dokumentinis kinas.
Skirtingos kino rūšys buvo vertinamos vienoje lentelėje, todėl dokumentinis kinas buvo priverstas stoti į nelygią konkurenciją su vaidybiniu kinu, kur, pavyzdžiui, scenarijaus svarba ar koprodukcijos galimybės ir poreikiai yra visiškai skirtingi ir negali būti vertinami tais pačiais kriterijais.
Kino projektai ligi šiol konkuruodavo ne visi su visais, o tik tarpusavyje. Pavyzdžiui, trumpametražiniai dokumentiniai – su trumpametražiniais dokumentiniais, pilnametražiniai vaidybiniai – su pilnametražiniais vaidybiniais, animacija – su animacija ir t.t.
Nuo šiemetinės, mūsų manymu, neteisingos tvarkos nukentėjo ne tik atskiri kino projektai, bet ir visa dokumentikos sritis. Juolab kad šiemet, pradėjus tiek daug vaidybinių filmų ar suteikus paramą jų vystymui, labai tikėtina, kad kitąmet vėl neliks lėšų naujiems dokumentiniams filmams. Neracionalu ir visiškai nepateisinama yra ir tai, kad skaičiumi remiamų vaidybinių filmų yra kelis kartus daugiau nei dešimteriopai mažesnio biudžeto dokumentinių filmų. Taip ne tik yra stabdomas natūralus dokumentikos vystymosi procesas, bet nyksta kino kalbos paieškos ir idėjos, dešimtys talentingų kūrėjų priversti negrįžtamai prarasti kvalifikaciją ar net keisti profesijas.
Visa tai gresia lietuviškos dokumentikos išnykimu ir praradimu, nepaisant susiformavusios nacionalinio kino tradicijos, kuri pripažįstama pasauliniu mastu kaip unikalus kino reiškinys ir įvardinama kaip „lietuviška poetinė dokumentikos mokykla“, laiminti prestižiškiausius prizus tarptautiniuose festivaliuose ir rodoma visame pasaulyje.
Taip pat tokie sprendimai užkerta galimybes dokumentinių filmų koprodukcijai ir lėšų pritraukimui iš užsienio šalių ar Europos šalių fondų.
Kategoriškai pareiškiame, kad visos kino rūšys privalo būti svarstomos ir vertinamos atskirai, kaip tai buvo daroma iki šiol, pagal aiškiai nustatytas kvotas kiekvienai kino rūšiai.
Nidos architektūra
„Architektūros [fotografijų] fondas“ – architektūros studentų ir architektų suburta iniciatyva, kurios pagrindinis tikslas, pasitelkiant meninę ir dokumentinę fotografiją, atkreipti visuomenės ir architektų dėmesį į Lietuvos miestų erdvėse nykstančias, gyvuojančias arba besikuriančias architektūrines aktualijas.
Šios iniciatyvos savanorių fotografijose fiksuojama ir aktualizuojama, kaip miestų erdvėse, veikiant laiko ir visuomenės kaitai, keičiasi – nyksta, prisitaiko arba kuriasi – architektūra. Daug dėmesio teikiama architektūros ir žmogaus santykiui, keliant klausimus, kaip žmogus prisitaiko prie architektūros arba kaip pritaiko, modifikuoja architektūrą savo poreikiams.