7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Visi kičo atspalviai

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 22 (1036), 2013-05-31
Kinas Rodo TV
„Meilėje ir kare“
„Meilėje ir kare“

Negaliu nesižavėti televizijų programų sudarytojų fantazija ir išradingumu. TV1 turi „Snobo kiną“, „LRT kultūra“ – „Elito kiną“, ateinančią savaitę ten atsiras ir nauja „Liaudies kino“ rubrika. Sekant ta logika, galima rodyti filmus įvairiems socialiniams sluoksniams, kad niekas nesijaustų įžeistas. Pavyzdžiui, aš mielai tapčiau „Liaudies priešų kino“ žiūrovu. Kol kas turime „Liaudies kiną“, kuris trečiadienį („LTR kultūra“, birželio 5 d. 20.15) primins vieną rečiausiai rodomų ir prisimenamų lietuviškų filmų – 1957 m. Lietuvos kino studijoje Julijaus Fogelmano ir Vytauto Žalakevičiaus sukurtą komediją „Kol nevėlu...“. Šis filmas seka tada kine jau nelabai privalomais socialistinio realizmo principais, kurie dabar greičiausiai sukels tarantiniško kino įspūdį.
 

Filmo herojai Nijolė ir jos jaunikis Aloyzas pavėlavo į savo jungtuves bažnyčioje, nes sugedo kateris. Reikės laukti dar savaitę, o per ją įsimylėjėliai spės susipykti, nes Aloyzas nenori, kad Nijolė dirbtų jo brigadoje. Ir gerai, kad vestuvės neįvyko, nes pagaliau Nijolė pamatys, kad Aloyzas yra girtuoklis tinginys, ir supras, kad doro žvejo Viliaus meilė tikresnė, juolab jis nesipriešina, kad mergina dirbtų jo brigadoje.
 
Visą tą absurdą galima paaiškinti nebent tuo, kad Michailo Antonenkovo scenarijus buvo rašytas Odesos kino studijai, kur vadinamieji gamybiniai filmai buvo įprasti. Lietuvoje toks siužetas, suprantama, neprigijo, bet pasižiūrėti filmą siūlau dėl daugybės priežasčių. Tai – pirmasis pilnametražis Vytauto Žalakevičiaus filmas; jis filmuotas Kuršių nerijoje, kuri, bijau, per tuos penkis dešimtmečius pasikeitė neatpažįstamai; filme vaidina pirmosios lietuvių kino žvaigždės – gražuoliai Irena Leonavičiūtė (1930–2011) ir Kęstutis Genys (1928–1996) bei daug nacionalinio teatro istorijoje prisimenamų aktorių – Vanda Lietuvaitytė, Napoleonas Bernotas, Stefa Nosevičiūtė, Petras Žindulis, Jonas Čepaitis, Elena Gaigalaitė, Emilija Platušaitė; filme ryškus ir vienas tuomet lietuvių kine populiariausių – antireliginis motyvas.
 
Trumpai tariant, „LTR kultūra“ liaudžiai siūlo tirštą sovietinio kino klišių ekstraktą, kurį, manau, su malonumu pasižiūrės ne vienas postmodernistinių polinkių žiūrovas. Esu didelis laiko patinos padengto kičo gerbėjas. Senuose filmuose kičas neerzina, greičiau atvirkščiai – sukelia net nostalgiją. Gal po keliasdešimties metų panašų įspūdį žadins koks nors „Valentinas vienas“ ar Emilio Vėlyvio opusai?
 
Tik nenorėčiau, kad filmo paraštėse liktų Žalakevičiaus bendraautoris – filmo režisierius ir operatorius Julijus Fogelmanas (1905–1970). Nuo 1927 m. Fogelmanas dirbo operatoriaus asistentu ir padėjėju garsiose kino studijose „Kulturfilm“ ir „Mežrabpomfilm“, 1933 m. Vokietijoje filmavo klasiko Vsevolodo Pudovkino „Dezertyrą“, vėliau Igorio Savčenkos filmus, tarp kurių ir vienu poetinio kino etalonų laikoma „Armonika“ (1934). Po Stalino inicijuotos „antikosmopolitinės“ kampanijos likimas Fogelmaną vis nublokšdavo į įvairias sovietų provincijos studijas – „Belarusfilmą“, „Talinfilmą“, „Azerbaidžanfilmą“, Lietuvos kino studiją. Fogelmanas išugdė nemažai mokinių. Garsiausias iš jų – Sergejus Urusevskis, nufilmavęs klasikinius kūrinius „Skrenda gervės“ ir „Aš – Kuba“.
 
Britų kino klasiko Richardo Attenborough 1996 m. filmas „Meilėje ir kare“ (LNK, 2 d. 13.50) – taip pat apie meilės išbandymus. Filmo herojus – jaunas amerikietis Ernestas Hemingway’us (Chris O’Donnell), kuris Pirmojo pasaulinio karo fronte Italijoje buvo sužeistas, pateko į ligoninę ir čia sutiko savo pirmąją didžiąją meilę Agnes von Kurowsky (Sandra Bullock). Filmą mačiau seniai, tada jis darė gerokai morališkai pasenusio kino įspūdį, bet paskutiniais metais kilo tokia galinga senamadiškų biografinių filmų banga, kad „Meilėje ir kare“ gali sulaukti naujų žiūrovų.
 
Kartais pasvarstau, kodėl televizijos, ypač savaitgaliais, taip mėgsta kruvinus reginius. Jų ir šį savaitgalį nepristigs, nors tautiečiai masiškai bėga maratonus, lanko folkloro ir jūros šventes, aktyviai dalyvauja ir kitose, vasarą politikų itin mėgstamose „duonos ir žaidimų“ akcijose. Regis, turėtų atsipalaiduoti. Bet ne, trokšta kraujo. Tokiems ištroškusiems galiu rekomenduoti ne vieną filmą. Jake’o Westo „Šuniškos dienos“ (BTV, 1 d. 23 val.) tiks besirengiantiems atostogauti. Keli filmo personažai kaip tik keliaudami per atostogas užklydo į kaimą, kur gyvena tik moterys. Jos vienintelės sugebėjo išgyventi po to, kai virš namų buvo purkšti eksperimentiniai toksinai. Po to įvyko mutacija ir moterys tapo kanibalėmis, jos nekenčia vyrų. Terry Ingramo filme „Mirtinos lenktynės“ (LRT, 1 d. 23 val.) po septyniolikos metų iš kapo pakyla tragiškai lenktynėse žuvęs Kateris. Jis sėda prie savo mašinos vairo, kad atsiskaitytų su buvusia mergina ir konkurentu. Paulo W.S. Andersono „Mirties lenktynių“ (LNK, šįvakar, 31 d. 22 val.) herojus taip pat lenktynininkas, bet jis pateko į kalėjimą už žmogžudystę, kurios neįvykdė. Žiaurių prižiūrėtojų verčiamas jis dalyvaus siaubingame ralyje automatais ir granatsvaidžiais apginkluotu automobiliu. Galima rinktis ir mažesnę kičo dozę žadančią Jono Avneto „Teisę žudyti“ (BTV, 1 d. 21 val.), kur du policininkai veteranai gaudo serijinį žudiką ir patys tampa įtariamaisiais. Policininkus suvaidino Robertas De Niro ir Alas Pacino.
 
Richardo Kelly filmo „Dėžė“ (LNK, 5 d. 22.35) herojai – jauna pora, kuri turi finansinių bėdų. Netikėtai jie gauna siuntinį – dėžę su mygtuku. Nuspaudę mygtuką, jie gaus milijoną dolerių, tik kaip tik tą akimirką mirs kažkoks nepažįstamasis. Hunterio Richardso 2006 m. filmo „London“ (LNK, 2 d. 00.30) herojei, kurią suvaidino Jessica Biel, nekyla tokio pobūdžio moralinių dilemų. Vieną dieną ji supranta, kad meilė Sidui baigėsi, ir išeina. Sidas bando malšinti London praradimą narkotikais ir alkoholiu, bet jam tai nepavyksta. Tada jis nusprendžia pamatyti merginą ir įkalbėti ją grįžti. Tam jis turi vieną dieną.

Besimėgaudamas visais penkiasdešimt kičo atspalvių vos nepamiršau, kad penktadienį TV1 ir Pirmasis Baltijos kanalas skiria snobams ir intelektualams. Mike’o Binderio 2007 m. „Meilė stipresnė už mane“ (TV1, 31 d. 22.50) pasakoja apie du draugus – Čarlį ir Alaną, kurie kadaise kartu mokėsi koledže ir gyveno viename bendrabučio kambaryje. Po daugelio metų jie vėl susitinka. Čarlis (Adam Sandler) Rugsėjo 11-ąją prarado žmoną, vaikus ir mano, kad jo gyvenimas baigėsi. Alanas (Don Cheadle) tapo geru stomatologu ir pavyzdingu vyru bei tėvu. Abu susitinka tą akimirką, kai supranta, jog trokšta ištikimo draugo, kuriuo galėtų visiškai pasitikėti. Aišku, filme bus ir psichoterapijos motyvas, ir kiti privalomi snobo kino atributai.
 
Jei toks politiškai korektiškas snobizmas Jūsų netenkina, siūlau sulaukti nakties (Pirmasis Baltijos kanalas, 31 d. 0.55) ir pasižiūrėti garsaus rusų teatro režisieriaus Vladimiro Mirzojevo filmą „Borisas Godunovas“ (2011). Režisierius išsaugojo kanonišką Aleksandro Puškino tekstą, bet veiksmą perkėlė į mūsų laikus. Svarbiausia Mirzojevui – sąžinės problema, egzistencinį pasirinkimą jis sieja su šalies istorija. Filme vaidina daug gerų aktorių ir populiarių žvaigždžių (pavyzdžiui, Agnija Ditkovskytė), bet visą svorį ant pečių laiko carą Godunovą suvaidinęs Maksimas Suchanovas.
 
2011 m. pasirodęs filmas sulaukė prieštaringų vertinimų. Bet kritikas Valerijus Kičinas tiksliai pasakė, kad Mirzojevui pavyko padaryti tai, kas neįmanoma: priversti visa jėga suskambėti Puškino eiles tarp limuzinų, kompiuterių ir baseinų.
Besidomintys naujausia Rusijos istorija, be abejo, pastebės filme daug užuominų į dabartinę valdžią. Interviu „Radio svoboda“ režisierius kalbėjo: „Šioje istorijoje pamačiau galimybę ne sukurti satyrą ir parodyti valdžiai špygą kišenėje. Man buvo įdomu susimąstyti apie istorijos bėgius, kuriais mes riedame, regis, jie net ne spiralės, o žiedo formos. (...) Šioje visiškai chimeriškoje istorijoje man buvo smalsu pasižiūrėti, kaip sutaps laikai ir ar jie sutaps. Godunovo laikai, laikai Puškino, kuriam, kaip ir jo draugams dekabristams, buvo aktuali vienvaldystės, patvaldystės tema, ir mūsų laikai, kai aktuali ta pati tema. Milžiniška šalis priklauso nuo vieno ar kelių žmonių valios. Keistoka, tiesa?“
 
Jūsų –
Jonas Ūbis

 

„Meilėje ir kare“
„Meilėje ir kare“
„Meilė stipresnė už mane“
„Meilė stipresnė už mane“
„Borisas Godunovas“
„Borisas Godunovas“