7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Sūnus už tėvą

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 21 (1035), 2013-05-24
Kinas Rodo TV
„Kontroliuojamos ribos“
„Kontroliuojamos ribos“

...Paslaptingas vienišius svetimoje šalyje. Jis niekuo nepasitiki, gyvena už įstatymo ribų. Vienintelis vyro tikslas – įvykdyti misiją, kurios prasmė taip ir liks neaiški. Jo kelionė po Ispaniją primena sapną, nors maršrutas visai konkretus. Bet kelionė – tai ir būdas pasinerti į save.
 

Jimo Jarmuscho filmas „Kontroliuojamos ribos“ (BTV, 29 d. 21.25) prasideda eilėmis – Arthuro Rimbaud „Girtas laivas“ sužadina daugybę prisiminimų, kurie gal ir visai ne mano. Bet juk ir Jarmuscho filmai veikia taip pat – jie kaip svetimi prisiminimai, kurie laikui bėgant tampa asmeniškos, intymios biografijos dalimi. Toks kinas dabar traukiasi kaip šagrenės oda. Nors įvairūs 3D ir kitokių technologijų blizgučiai ir dvelkia dideliais pinigais, jie tik patvirtina visuotinį gyvenimo nususimą ir skurdą. Gyvenimas tapo pigus, nes yra ne gyvenamas, o vartojamas.
 
Jarmuschas padeda nesusitaikyti su tuo visuotiniu nususimu, ir ne tik kine. Žinau, kad 2009-aisiais pasirodžiusios „Kontroliuojamos ribos“ nuvylė ne vieną ištikimą režisieriaus gerbėją, nežinia, kaip bus sutiktas ir šiųmetinių Kanų programoje atsidūręs Jarmuscho filmas apie vampyrus, bet tai net nesvarbu. Kupinas sinefiliškų iliuzijų, filmas dar kartą primena, kad iš tikrovės visada galima grįžti į kino prisiminimus. „Kontroliuojamose ribose“ jų labai daug ir pačių įvairiausių. Pats Jarmuschas kartą prisipažino, kad jo pasąmonėje nuolat yra Michelangelo Antonioni, bet šio filmo išeities taškas esą buvo 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių europietiški detektyvai.
 
Dar vienas svarbus „Kontroliuojamų ribų“ motyvas – žvilgsnis. Jarmuschas yra sakęs, kad išėję iš kino salės žiūrovai turi kitaip pažvelgti į pačius banaliausius dalykus – ant stalo padėtą kavos puodelį, šviesos spindulį tamsiame kambaryje, kur jie gyvena. Jarmuschas mano, kad sugebėjimas fantazuoti, subjektyvus žvilgsnis padeda mums nepaklusti taisyklėms, kontrolei, svetimoms vertybėms.
 
Tais pačiais 2009 m. pasirodė ir kito sinefilo – italo Giuseppe Tornatore filmas „Barija“ (LRT Kultūra, 29 d. 22.55). Kaip ir filmuose „Paradiso“ kino teatras“ ar „Malena“, režisierius sugrįžta į savo vaikystės miestelį Sicilijoje, kurį vietiniai vadina Barija. Tai trijų kartų šeimos saga, kurios veiksmas apima nuo 4-ojo iki 9-ojo dešimtmečio. Matome herojų aistras, svajones, nusivylimus. Tornatore supina juoką ir nostalgiją, jam mažos siciliečių bendruomenės mikrokosmosas yra ta vieta, kur vyksta universali žmogiškoji komedija.
 
Paradoksas, bet „Barija“ yra vienas brangiausių paskutinių metų italų filmų, kainavęs per 25 milijonus eurų, o vienas jo prodiuserių buvo Silvio Berlusconi. Kitą rytą po „Barijos“ premjeros Venecijos kino festivalyje visa šalis sužinojo, kad premjeras pavadino filmą šedevru.
 
Sergejaus Bodrovo, Ivano Passerio ir Talgato Temenovo „Klajoklis“ (LRT, 25 d. 23 val.) – brangiausias visų laikų kazachų filmas. Idėja jį sukurti gimė šalies prezidentui Nursultanui Nazarbajevui, tad pinigų „Klajokliui“ negailėta. Filmas pasakoja apie kazachų valstybės pradžią XVIII a., kai skirtingas kazachų gentis suvienijo pasipriešinimas užkariautojams. Filmo herojai – istorinės asmenybės, nors „Klajoklis“ visiškai atitinka Holivudo standartus. Jis buvo baigtas dar 2004 metais, bet prodiuseriai nusprendė jį papildyti batalinėmis scenomis ir išplėsti meilės liniją. „Klajoklis“ buvo kuriamas ne tik Kazachstane, bet ir JAV, Rusijoje.
 
Neabejoju, kad ir mūsų patriotai pasiilgsta panašių kino reginių, bet net nežinau, laimei ar nelaimei, esame neturtinga šalis, todėl lietuvių patriotizmą žadina kitokio pobūdžio reginiai – „Tadas Blinda. Pradžia“, „Valentinas vienas“, „Eurovizija“. Jau ritualinėmis tapo raudos gegužę, pasibaigus „Eurovizijai“. Vėl Europa mūsų nepastebėjo, neįvertino, nepamilo. Bet juk taip ir turėjo būti. Gal esu naivus, bet nejau visi tie muzikos ekspertai, kuriems LRT skyrė daug brangių įvairių (net pretenduojančių į intelektualių statusą) laidų eterio valandų, nesuprato, kad Lietuvos kandidatas neturi jokių šansų? Kad jis toks, su kokiu gali susitapatinti dauguma save mylinčių lietuvių, bet kodėl europiečiams turi imponuoti toks vidutinis lietuvis? Raudos po „Eurovizijos“ tik įrodo, kad turime daugiau bendra su buvusiomis SSSR šalimis nei su senąja Europa ar net Lenkija, kuri šiemet nusprendė nešvaistyti pinigų ir konkurse nedalyvauti. Lenkai, matyt, mano, kad „Eurovizijos“ reikia tiems, kurie turi nevisavertiškumo kompleksų ir būtinai nori patikti pasauliui. Bet tikiuosi, kad nepulsime investuoti milijonų į gražias ir balsingas merginas ar vaikinus, kaip tai daro Azerbaidžanas ar Baltarusija, o Užsienio reikalų ministerija, atsižvelgdama į oro uoste išsakytas lietuvio konkursanto pastabas, nesteigs specialiojo ambasadoriaus darbui su blogai balsuojančiais kaimynais etato.
 
Amerikiečių istoriją ir mitologiją kūrė vesternai. 1994 m. Lawrence’o Kasdano „Vaitas Erpas“ (TV1, 29 d. 21 val.) primins vieną garsiausių Laukinių Vakarų didvyrių – šerifą Wyattą Earpą (1848–1929). Kartu su savo broliais jis nuožmiai kovojo prieš nusikaltėlius. Erpą suvaidino Kevinas Costneris. „Vaito Erpo“ kūrėjai stengėsi likti ištikimi istorijai ir realiems personažams. Dėl šios priežasties filmas finansiškai žlugo – žiūrovai labiau nori matyti legendas.
 
Tiems, kurie tiki budisto, kovotojo už žmonių teises ir gražuolio Richardo Gere’o legenda, patiks ir pernai sukurtas Nicholaso Jarecki psichologinis trileris „Apgaulinga aistra“ (TV3, 25 d. 21 val.). Gere’as šiame senamadiškame filme vaidina charizmatišką aferistą ir genialų meilužį. Bent jau tokiu save laiko Gere’o personažas Robertas Mileris, panašus į finansininkus, kurie dažnai atsiduria „Forbes“ viršelyje. Mileris nesėkmingai investavo į Rusijos anglį ir dabar bando nuslėpti bankrotą nuo savo partnerių, auditorių ir klientų. Jis nori parduoti verslą bankui, kol paaiškės jo machinacijos. Robertui svarbiausia yra pinigai. Tuo jis bus artimas ir daliai žiūrovų. Manau, kad ir sugebėjimu šaltakraujiškai meluoti – ir labdara susižavėjusiai žmonai (Susan Sarandon), ir bohemiškai meilužei (gražioji prancūzė Laetitia Casta), ir net ironiškam tyrėjui (Tim Roth).
 
Įtariu, kad ir filmo režisierius simpatizuoja amoraliam kapitalistiniam rykliui, juolab kad jo tėvas Henry George’as Jarecki – psichiatras, finansininkas, milijardierius, teatro ir kino prodiuseris bei filantropas. Nors gerai prisimenu, kad „sūnus už tėvą neatsako“, kaip kad sakė vienas diktatorius ir uolus kino mėgėjas.
 
Jūsų
– Jonas Ūbis

 

 

„Kontroliuojamos ribos“
„Kontroliuojamos ribos“
„Barija“
„Barija“
„Vaitas Erpas“
„Vaitas Erpas“