Daugiau temų

Malonus ir mandagus, vienišas ir išsiskyręs Laris Kraunas buvo geras darbuotojas, bet įmonė nusprendė jį atleisti, mat Laris yra nebaigęs koledžo. Žinoma, tai tik pretekstas, nes krizė reikalauja mažinti etatus. Atsidūręs gyvenimo šalikelėje ir bijodamas prarasti namą, Laris susirengia į koledžą. Ten jis suranda draugų, netrukus pradeda dirbti virėju ir įsimyli nelaimingą, bet gražią kaip Julia Roberts mokytoją. Tomo Hankso režisuotas filmas „Laris Kraunas“ (TV1, 6 d. 21 val.) ne vienam padės suprasti, kas yra Amerika. Užuot kaltinęs visą pasaulį, pradėjęs lošti (nebūtinai iš žmonių gyvybių), gerti, valkatauti arba emigravęs, tapęs alfonsu, Laris, kurį suvaidino pats Hanksas, paprasčiausiai nusprendžia viską pradėti iš naujo.

Hanksą, be abejo, įkvėpė Franko Capros kinas. Amerikiečių kino klasikas Didžiosios depresijos sužlugdytiems tautiečiams kūrė filmus, įkvepiančius viltį ir norą gyventi. Hanksas taip pat nori pasakyti, kad nusiminti neverta: negali važinėti prabangiu automobiliu – nusipirk motorolerį, neturi diplomo – eik mokytis, joks darbas nėra gėdingas, svarbu būti doram. Tik gaila, kad filmo režisierius viską pernelyg nusaldino ir pavojingai priartėjo prie, kad ją kur galas, romantinės komedijos. Kita vertus, optimizmo jam galima tik pavydėti.

Skaityti toliau >>

Nr. 34 (1095), 2014-10-03 | Kinas | Rodo TV

Paulina Pukytė

Vertimas kaip kenkimas

Kalbėsiu ne apie literatūros, o apie įvairių kultūrinių ir informacinių tekstų bei filmų vertimus ir kaip jie veikia originalių lietuviškų kūrinių kalbą. Manyčiau, kad pagrindinė vertimo savybė yra ši: vertimą labai sunku patikrinti. Reikia ne tik suvokti to poreikį, ne tik papildomų resursų, kurių niekas nenori skirti, bet ir užtikrinto dvikalbio tikrintojo. O kas gali tokį garantuoti? Galbūt ir tą tikrintoją reikėtų tikrinti? Ir taip iki begalybės. Nepatikrinamas reikalas. O kenkimas – tai naudojimasis šia vertimo silpnybe.

Kenkimas vertimu gali būti labai įvairus. Bent vienu atveju jis gali būti netgi teigiamas – tai švelnus ir beveik nepastebimas kokio nors retrogradiško (pvz., mizoginiško) dalyko tekste pavertimas pažangiu. Kur tai galėtų būti taikoma? Pavyzdžiui, verčiant filmus ar knygas vaikams.

Skaityti toliau >>

Nr. 34 (1095), 2014-09-30 | Tarp disciplinų | Pastebėjimai

Jonas Ūbis

Kas atneša laimę

Krėsle prie televizoriaus

Nemėgstu primityviųjų lietuvių liberalų. Ne tik todėl, kad dėl valdžios jie pasirengę atsigulti po bet kuo. Liberalams vertybės – tik konkrečios, todėl įvairiuose televizijos šou, regis, nuolat diskutuojama apie valstybę, bet pamirštama, kad iki konkrečių buitinių funkcijų tenkinimo redukuotas tokios valstybės piliečio suvokimas veda į visuomenės liumpenizavimą (kurį, beje, stebime ne tik televizijoje). Todėl politikai laidose dažniausiai diskutuoja apie tai, kas geriau valdo valstybę, „žvaigždės“ įprastai „dvasingai“ postringauja apie savo antrą galą. Kiekvienam savo. Vienintelis juos jungiantis dalykas, regis, yra saviveikla. Ji dabar – lietuvių televizijų pagrindas: kiekviename kanale kas nors šoka, dainuoja, čiuožia, žaidžia proto žaidimus ir verda.

Kažkurį savaitgalį pabandžiau išgyventi be interneto ir pagaliau pažiūrėti televizorių. Prisipažinsiu, buvau sukrėstas. Ryte „perbėgau“ savo kabelinės televizijos kanalus. Beveik visi rodė kulinarines laidas. Maistą gamino visi, kas tik netingi, – lietuviai, rusai, europiečiai ir kitų žemynų gyventojai. Menininkai ir „popsininkai“, virėjai ir apsišaukėliai. Toks įspūdis, kad pasaulis ilgai badavo ir dabar negali atsigrožėti maistu, įvairiausiomis jo variacijomis ir kombinacijomis. Maisto gaminimas ir pas mus jau tapo aukščiausia saviraiškos forma, menu, privalomu provincialios „žvaigždės“ atributu. Nustebino tik viena – kodėl Andrius Mamontovas savaitgalio rytą dar nestovi prie plytos, nors ir jis sugeba užduoti kulinarinį klausimą: „Virti ar kepti?“

Skaityti toliau >>

Nr. 33 (1094), 2014-09-26 | Kinas | Rodo TV

„Nepaprastai garsiai ir neįtikėtinai arti“

Loreta Glebavičiūtė

Legendinis Vilniaus daktaras

Prisimenant Cemacho Šabado gyvenimą

Nuo rugsėjo pradžios iki spalio Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje veikia paroda „Lietuvos visuomenė Pirmojo pasaulinio karo pradžioje: įvykiai, draugijos, asmenybės“. Parodoje siekiama atidžiau pažvelgti į išskirtines to meto asmenybes ir iškelti naujų klausimų. Pavyzdžiui, ar gerai žinome Vilniuje, Mėsinių g., gyvenusį žydų visuomenės veikėją, daktarą Cemachą Šabadą. Jis buvo ne tik garsus gydytojas, bet ir švietėjas, humanistas, žydų bendruomenės lyderis, tapęs miesto legenda ir net Kornejaus Čiukovskio pasakos „Daktaras Aiskauda“ personažo prototipu. Šiemet pažymimas labdaringo daktaro 150-ies metų jubiliejus.

Cemachas Šabadas gimė 1864 m. vasario 5 d. Vilniuje, smulkaus prekybininko šeimoje. Gydytojo specialybę įgijo Maskvos universiteto medicinos fakultete, baigęs universitetą kartu su kitais gydytojais išvyko kovoti su Pavolgyje, Urale ir Vakarų Sibire siautėjančiomis dėmėtosios šiltinės ir choleros epidemijomis. Dalyvavo likviduojant prasidėjusios choleros epidemiją Švenčionyse. Už mokslinį ir praktinį darbą, skirtą cukraligės tyrimams, Maskvos universitete 1894 m. Šabadui buvo suteiktas mokslų daktaro laipsnis. Jis buvo beveik atradęs insuliną. Šioje srityje jo pavardė rašoma šalia gydytojo Josepho von Meringo ir kitų. Tais pačiais metais jaunas gydytojas grįžo į Vilnių, dirbo miesto žydų ligoninėje. Jo namai stovėjo tuometinėje Pohuliankos gatvėje (dabartinėje J. Basanavičiaus).

Skaityti toliau >>

Nr. 33 (1094), 2014-09-23 | Istorija | Kultūra

Vilnius, Pilies gatvė. XX a. pr. Iš LMAVB archyvo

Paminklas Cemachui Šabadui vaikų sanatorijos kieme (skulptorius S. Šmurla)

Knygos „Daktaras Aiskauda“ (aut. Kornejus Čiukovskis) viršelis. 1957 m.

Romualdas Kvintas, paminklas Cemachui Šabadui. 2007 m.

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Jau kurį laiką kino ekranuose nesimatė Timo Burtono pavardės – režisierius buvo pareiškęs, kad nori pailsėti. Šiomis dienomis internete pasirodė naujo Burtono filmo „Didelės akys“ („Big Eyes“), kuris bus išleistas į ekranus prieš pat Kalėdas, anonsas: http://www.youtube.com/watch?v=2xD9uTlh5hI

Tai biografinis filmas apie menininkę Margaret Keane, kuri 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiais išgarsėjo piešdama didžiaakių vaikų portretus. Tai buvo vienas pirmųjų sėkmingo meno įsigalėjimo masinėje rinkoje pavyzdžių. Tačiau šlovę prisiėmė tapytojos vyras Walteris – taip pat dailininkas. Filme bus rodoma, kaip feministinio judėjimo fone bręsta Margaret pasitikėjimas savimi, kuris galiausiai atves ją į teismo procesą prieš vyrą, pareiškusi savo teises į Margaret darbus. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Amy Adams ir Christophas Waltzas.

Skaityti toliau >>

Nr. 33 (1094), 2014-09-22 | Kinas | Trumpai

Kadras iš filmo „Pasivaikščiojimas tarp kapų“

Luiso Buñuelio filmo „Kambarinės dienoraštis“ (1964) plakatas

Jonas Ūbis

Didvyrių žemei stinga Borato

Krėsle prie televizoriaus

Tiesioginę iš pasaulio čempionato grįžusių lietuvių krepšininkų pasitiktuvių transliaciją pirmadienį TV3 reklamavo kaip didžiausią įvykį. Blaiviai mąstančiam žmogui dvi tiesioginio eterio valandos – neįtikėtina prabanga, bet su krepšiniu mąstymas, matyt, nesietinas. Klausydamasis reklamos, kažkodėl prisiminiau iš Kryžiaus žygio grįžusių riterių sutiktuves ar kitokius viduramžių liaudies meilės pasireiškimus įtartiniems didvyriams. Žinoma, ir tarpukario Lietuvą, kurios patriotizmo ritualai gana monstriškais pavidalais atgyja paskutiniais metais. Atgyja ir tampa mažos tautos nevisavertiškumo komplekso įrodymais, juk neatsitiktinai šio komplekso himnu tapo pirmiausia su krepšiniu siejama daina „Trys milijonai“.

Nesu jokio sporto sirgalius, bet ne todėl krepšininkų nelaikau didvyriais. Jie dirba savo darbą, už kurį, tikiu, gauna padorų atlygį. TV3 netransliuoja iš gaisro grįžusių gaisrininkų (ypač jei gaisro nepavyko užgesinti) ar sudėtingą operaciją atlikusių chirurgų pasitiktuvių. Pagaliau ji nepasitinka net iš kongresų Vatikane grįžusių vyskupų, nors lietuviams krepšinis esą taip pat religija. Visa tai paaiškinti gana paprasta – sportininkai tapo neatsiejama geometrine progresija besidauginančios lietuviškos masinės kultūros (puikiai rimuojasi su pamirštu žodžiu „chaltūra“) dalimi, beje, kaip ir „Eurovizija“. Tai akivaizdu, tik nesuprantu, kodėl masinės kultūros personažai pas mus automatiškai tampa dar ir tautos didvyriais. Gal tokių nebeturime, tik vienas žvaigždes? Nors tautą, kuri tokiais ritualais ir didvyriais tiki, valdyti juk lengviau?

Skaityti toliau >>

Nr. 32 (1093), 2014-09-19 | Kinas | Rodo TV

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Nuo 2007-ųjų Quentinas Tarantino globojo vieną seniausių, dar 3-iajame dešimtmetyje pastatytų Los Andželo kino teatrų „New Beverly cinema“ ir finansiškai rėmė jo savininką. Tada režisierius sakė: „Kol esu gyvas ir kol esu turtingas, kino teatras bus čia, jis rodys filmus iš 35 mm juostos.“ Tačiau nuo 2012 m. kino teatro veikla buvo sustabdyta. Rugsėjį leidinys „Deadline“ pranešė, kad Tarantino nusipirko „New Beverly Cinema“ ir pats rengiasi tapti jo programų sudarytoju. Tarantino pakeitė skaitmeninį projektorių juostiniu, įrengė modernią garso aparatūrą. Kino teatre bus rodomi tik 35 mm filmai, dalis jų – iš asmeninės Tarantino kolekcijos. Seansas susidės iš dviejų pilno metražo filmų. Taip filmai buvo rodomi JAV nuo pat 3-iojo dešimtmečio.

Tarantino ir pats nesirengia atsisveikinti su kino juosta. Jo naujausias filmas bus kuriamas 65 mm juostoje. Beje, jį palaiko ir kiti garsūs kino režisieriai: septintąją „Žvaigždžių karų“ dalį kino juostoje kuriantis J.J. Abramsas bei Christopheris Nolanas, Juddas Apatow.

Skaityti toliau >>

Nr. 32 (1093), 2014-09-15 | Kinas | Trumpai

Boguslawas Linda Krzysztofo Kieslowskio filme „Atsitiktinumas“ (1981)

Kadras iš būsimo Guso van Santo filmo „Medžių jūra“

Margot Robbie filme „Volstryto vilkas“ (rež. Martin Scorsese, 2013)

Jonas Ūbis

Daugiau tamsos

Krėsle prie televizoriaus

Matyt, nepastebėjau, bet prieš savaitę LRT pradėtas rodyti vokiečių serialas „Mūsų motinos, mūsų tėvai“ (3 serija – 18 d. 22.05), regis, lietuvių žiniasklaidoje nesulaukė didesnio dėmesio. Prisiminęs, kokios audringos diskusijos kilo serialo tėvynėje Vokietijoje, taip pat Lenkijoje, D. Britanijoje ar JAV, nustebau, kad serialas bus rodomas Lietuvoje. Apsirikau. Ko gero, šalyje, kur dabartiniai politikai ir buvę komjaunuoliai energingai reikalauja nugriauti Žaliojo tilto statulas, diskutuoti apie neseną istoriją, kuri ne visada atitinka mitą apie nekaltą kankinę lietuvių tautą, tiesiog nepriimta. Geriau apsimesti, kad to istorijos tarpsnio apskritai nebuvo.

Kad ir koks numanomas būtų vokiečių serialas, verta jį pažiūrėti, nes filmo autoriai iš tiesų kelia klausimus, su kuriais anksčiau ar vėliau teks susidurti ir lietuviams, kursiantiems panašius serialus ar tiesiog bandysiantiems suprasti, kas LTSR vyko po 1940-ųjų. Angliškai serialo pavadinimas skamba „Karo karta“ („Generation War“), šis pavadinimas daug tiesmukesnis, bet ir tiksliai nusako pagrindinę mirtį. Iškart pridursiu, kad filme stengiamasi kuo kruopščiau atkurti epochos materiją ir dvasią, politkorektiški akcentai sudėlioti tiksliai, jauni aktoriai patrauklūs.

Skaityti toliau >>

Nr. 31 (1092), 2014-09-12 | Kinas | Rodo TV

Živilė Pipinytė

Donatas Banionis (1924–2014)

Donato Banionio mirtis privertė atsigręžti ne tik į jo kūrybą, bet ir į prieštaringą epochą, kurios dalis jis buvo. Tą laiką sunku suprasti ir sudėlioti į lentynėles, nes distancija tarp dabarties ir to, kas Banionio gyvenime ir filmuose jau virto naujausia istorija, neišsikristalizavo. Tačiau Lietuvos istorijos po 1940-ųjų tarpsnį, į kurį tilpo ilgas aktoriaus gyvenimas, prieš kelerius metus 76-toje „Istorinių kronikų“ serijoje pabandęs paaiškinti Nikolajus Svanidzė pasakojo pasitelkęs būtent Banionio likimą. Serija pavadinta „Donatas Banionis“.

Paskutiniais metais istorikai vis dažniau kreipiasi ne į liudininkų prisiminimus, bet į herojus, su kuriais susitapatindavo vienos ar kitos šalies kino žiūrovai. Filmai aiškina tautos mentalitetą, padeda suprasti slaptas problemas. Žmonės visada nori jaustis geresni ir protingesni, nei yra iš tikrųjų. Kino aktorius leidžia bent trumpam, kol žiūri filmą, pasijusti beveik idealiam.

Skaityti toliau >>

Nr. 31 (1092), 2014-09-10 | Kinas | In memoriam

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Mažame Sokolovsko kaimelyje netoli Valbžycho Krzysztofas Kieślowskis praleido kelerius vaikystės metus, ten pirmąkart žiūrėjo filmus sename kino teatre. Nuo 2011 m. būtent Sokolovske vyksta režisieriaus vardo festivalis. Šiemet jis surengtas rugsėjo 5–7 dienomis. Tai tarpdisciplininis renginys: vyksta filmų peržiūros, diskusijos, kūrybinės dirbtuvės, spektakliai, parodos ir koncertai. Šiemet festivalio tema – „Sumontuotas pasaulis“, ašis, aplink kurią sukosi diskusijos, – filmas „Kino mėgėjas“. Šis 1979 m. sukurtas Kieślowskio filmas, jau tapęs Moralinio nerimo kino judėjimo kanono dalimi, neseniai buvo restauruotas. Specialiuoju festivalio svečiu tapo pagrindinį vaidmenį filme sukūręs Jerzy Stuhras. Festivalyje rodyti filmai buvo suskirstyti į teminius blokus: „Pretekstas: „Kino mėgėjas“, „Dokumentinis filmas: tikrovės fiksavimas ar kūryba“, „Kelionės dokumentai“, „Susitikimas su čekų dokumentiniu kinu“, „Kieślowskio dokumentiniai filmai“ ir kt.

Skaityti toliau >>

Nr. 31 (1092), 2014-09-08 | Kinas | Trumpai

Namas Sokolovske, kuriame gyveno Krzysztofas Kieslowskis

Daugiau temų

Norai pildosi

Vertimas kaip kenkimas

Kas atneša laimę

Legendinis Vilniaus daktaras

Kino naujienos trumpai

Didvyrių žemei stinga Borato

Kino naujienos trumpai

Daugiau tamsos

Donatas Banionis (1924–2014)

Kino naujienos trumpai