Daugiau temų

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

LDID

Viešas pareiškimas

Vyriausiojo archyvaro tarnyba 2014 m. liepos 24-ąją pranešė, kad „liepos 2 dienos nutarimu Nr. 621 „Dėl sutikimo reorganizuoti valstybės archyvus“ Vyriausybė pritarė valstybės archyvų pertvarkai, įgyvendinant Viešojo valdymo tobulinimo 2012–2020 m. programoje numatytą siekį didinti vykdomosios valdžios sistemos įstaigų efektyvumą, mažinti įstaigų, kuriose dirba mažiau kaip 20 darbuotojų, skaičių“. Į reorganizuojamųjų sąrašą pateko ir Lietuvos literatūros ir meno archyvas (toliau LLMA), kuriame šiuo metu yra 19 darbuotojų (žr. www.archyvai.lt). Sprendimą nulėmė akla statistika: mažiau nei 20 darbuotojų, būtina inkorporuoti į didesnę struktūrą. Tačiau formalių valdžios nurodymų vykdymui aukojami daug svarbesni dalykai: laiko patikrintas būdas telkti ir pritaikyti vartotojų poreikiams reikšmingą nacionalinio kultūros paveldo dalį – kultūros įstaigų, organizacijų ir atskirų veikėjų archyvus. Visiškai nepaisoma, kad LLMA yra geriausiai Lietuvoje tvarkomas valstybinės reikšmės archyvas, turintis savo specifiką ir reikalingus aukštos kvalifikacijos specialistus – archyvarus, kurie yra ir kultūros darbuotojai, puikiai išmano XIX a. pab. – XXI a. pr. Lietuvos kultūros situaciją, meno procesus, nuolat domisi rašytojų, poetų, dramarturgų, muzikų, dailininkų, fotomeninkų, choreografų, šokėjų, scenografų, aktorių, režisierių ar architektų kūryba.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Rusai bijo kiekvieno rugpjūčio, nes paprastai vis kas nors atsitinka – perversmas, defoltas, milžiniški gaisrai... Šiemet ir laukti nereikia – kelių šimtų Malaizijos oro linijų lėktuvo keleivių žūtis virš rusų remiamos apsišaukėlių „respublikos“ jau savaitę yra svarbiausia naujiena. Sukrečiantys aukų kadrai tik pabrėžia politikų neryžtingumą, jokiais veiksmais neparemtą jų demagogiją. To pakanka, kad „žmonės iš gatvės“ (taip politikai vadina savo rinkėjus) pagaliau suprastų, kad politika išsigimė, ypač kai girdi, kad ES savo vadovus renka ne pagal profesinius sugebėjimus, o pagal lytinius ir partinius požymius. Man patiko Lenkijos premjero replika, esą vienas iš kandidatų į ES užsienio politikos vadovus Radosławas Sikorskis turi du didelius trūkumus – yra ne moteris ir ne socialistas. Bet demagogija labai galinga, taigi, bijau, niekas nepasikeis, kad ir kaip viltųsi pikti, bet naivūs mūsiškiai politikos komentatoriai.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Iš „Twitter“ susirašinėjimo paaiškėjo, kad būsimo filmo apie detektyvą Kolombą scenaristas Gary Whitta kultinio personažo vaidmeniui siūlo Marką Ruffalo. Aktorius atsakė Whitta’i mielai sutiksiąs. Kol kas neaišku, ar „Universal“ planuoja filmą, ar serialą, tačiau Kolambo gerbėjai jau pradėjo atakuoti studiją, kad būtų kuriamas pilnametražis filmas. Kol nauji Kolambo tyrimai dar tik planuojami, TV1 penktadieniais (21 val.) siūlo prisiminti serialą, kuriame Peteris Falkas suvaidino savo garsiausią vaidmenį.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Vasarą tik ir žiūrėti serialus, nes laikas lyg teka lėčiau, o mintys – tingesnės. Nors serialų gerbėjai, ypač tie, kurių netenkina šiuolaikinis kinas, mano kitaip. Tačiau jų mėgstamus HBO serialus pas mus rodo retai. Dominuoja kiti. Pagal tai, kokius serialus žiūri vienos ar kitos šalies žiūrovai, matyt, galima spręsti ir apie šalį. Lietuviški kanalai rodo daug pigių rusiškų serialų, nors jų su kaupu prigrūsti ir kabeliniai. Kodėl rusiški serialai tokie populiarūs, nežinau. Gal norime geriau pažinti iš naujo atrastus priešus? Galiu tik įtarti, kodėl padaugėjo turkiškų serialų – esame tokia pat patriarchališka ir konservatyvi tauta, juk net Prezidentės inauguraciją Seime pradėjo kunigas, lyg valstybė dar praėjusiame amžiuje nebūtų atskirta nuo Bažnyčios. Be to, mėgstame tai, ką masinė kultūra vadina „egzotika“.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Eglė Juocevičiūtė

Dainiaus Liškevičiaus knyga „Muziejus“

 

Turiu prisipažinti, kad Dainiaus Liškevičiaus instaliaciją „Muziejus“, rodytą Nacionalinėje dailės galerijoje ir Šiuolaikinio meno centre 2012 m. balandį ir gegužę, apžiūrėjau skubiu ir pasyviu žvilgsniu. Gyvenau magistro baigiamojo darbo rašymo nuotaikomis ir mano pasaulis sukosi aplink mane. Manau, dėl šio fakto tapau puikia, o gal net tiksline knygos „Muziejus“, parengtos šių metų pradžioje ir pristatytos prieš porą mėnesių, skaitytoja.

Knygos sudarytojai – projekto autorius Dainius Liškevičius ir menotyrininkė Agnė Narušytė, dizainą kūrė Laura Grigaliūnaitė, leidėjas – „Kitos knygos“. Kaip spaudos pranešime gyrėsi sudarytojai, 400 kg „Muziejaus“ projekto sudėta į 1,4 kg sveriantį oranžinį knygos kvadratą. Pradėjus skaityti, pirmiausia pasidarė keista, kad knygoje nė žodeliu neužsimenama apie ją pačią, apie jos atsiradimo priežastis ir tikslą, apie tai, kokiu principu 400 kg buvo redukuoti į 1,4 kg.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

 Periodiškai mane apninka vienas įkyrus klausimas, į kurį niekaip nerandu atsakymo. Kodėl žmonės žiūri filmus su Tomu Cruise’u? Jis yra Holivudo žvaigždė, vadinasi, finansai visada bus svarbesni už aktorinius sugebėjimus. Kad pastarieji vidutiniai, man regis, savaime suprantama. Tada kaip su charizma? Man ji tokia pat abejotina, ypač kai prisimenu aktoriaus ūgį ir nelemtus ryšius su scientologais. Dar keistesnį įspūdį sukelia erotinės scenos, kuriose Cruise’as aiškiai jaučiasi ne savo kailyje. Tada pradedu ieškoti aktoriaus interviu – gal jis įdomus pašnekovas? Nieko panašaus. Interviu galima perskaityti tiek banalybių, kad iškart kyla įtarimas, ar tik aktoriaus viešųjų ryšių specialistai ne pro pirštus žiūri į savo pareigas. Kiek galima tais pačiais žodžiais kalbėti apie sunkų darbą, meilę artimiesiems ir profesionalumą? Regis, Cruise’as geriausiai jaučiasi vaidindamas dviprasmiškus personažus. Šią savaitę bus proga tuo įsitikinti: TV1 (15 d. 21 val.) parodys Michaelo Manno „Nakties įkaitą“ (2004), kuriame Cruise’as suvaidino samdomą žudiką. Jo Vincentas – mandagus, elegantiškas ponas, naktį įsėdęs į taksi. Tačiau netrukus taksistas Maksas (Jamie Foxx) pradeda suprasti, kad tapo įkaitu ir vežioja žudiką iš vienos nusikaltimo vietos į kitą.

Gražina Mareckaitė

Apie Antano Vengrio iškilius darbus teatrologijos ir ypač teatro istorijos srityje nemažai rašyta. Jo nuveiktų darbų sąrašas įspūdingas jau vien tik savo kiekybe, bet kaskart toje netrumpoje įvairių teatrinės tematikos kūrinių virtinėje atrandi vis naujų privalumų. Vienas iš elementariausių – tai laiko argumentas: pradėjęs savo kūrybinę-mokslinę veiklą dar prieškario Lietuvoje, gyvenęs ir kūręs kartu su seniai jau legendomis tapusiomis asmenybėmis, Vengris buvo neįkainojama gyva jungtis tarp „anos“ ir „šios“ Lietuvos, tiltas per tarpeklį, kurį, pasirodo, vėlesnėms kartoms ne taip paprasta peršokti... Sunku patikėti, kad mūsų bendradarbis, bičiulis, kolega buvo pažįstamas, tarkime, su „carinių laikų“ artistu Konstantinu Glinskiu, kad girdėjo jo gyvą žodį ir balsą, kad pažinojo „priešistorinį“ režisierių Juozą Vaičkų, Andrių Oleką-Žilinską ir bendravo, netgi polemizavo su Baliu Sruoga, lankė jo teatro seminarą. Legendos, legendos, legendos... Teatro sferoje, kur visas menas paremtas gyvo žmogaus buvimu, jos ypač gajos ir svarbios. Bet ir pats Antanas Vengris jau buvo perėjęs į „legendų“ pasaulį – bent jau taip turbūt atrodė jaunajai Lietuvos teatralų kartai. Kas kita, kai minime kokio nors kultūros žmogaus šimtmetį – studijuojami jo raštai, sena spauda, ieškoma naujų faktų, džiaugiamasi, kai pavyksta atrasti ką nors nauja... Tačiau „gyvas“ šimtmečio minėjimas atrodo labai neįprastai, beveik neįtikėtinai: juk galėtum aplankyti, pasikalbėti, priminti, sužinoti... Kiek tokių neišnaudotų „deimantų“ dar turime savo aplinkoje, jau ir patys po truputį jais virsdami...