Kino anonsai

Aistė Račaitytė

Pokalbis su režisieriumi Rostislavu Kirpičenko

Šiemet Kanų kino festivalio programoje, tarp specialiųjų seansų, pristatytas ir lietuvių, prancūzų bei estų bendros gamybos Rostislavo Kirpičenko debiutinis ilgametražis vaidybinis filmas „Pavasaris“ („Vesna“). Jame pasakojama apie Rusijos okupuotą Ukrainos miestelį, kuriame kunigas Andrejus (Kęstutis Cicėnas) bažnyčią turi paversti laikinu nužudytų civilių morgu. Slapta grąžindamas kūnus šeimoms, kad mirusieji būtų oriai palaidoti ir karo nusikaltimai nebūtų nuslėpti, jis kasdien rizikuoja savo ir artimųjų gyvybe.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Paulo Feigo „Nedidelė paslauga“ (TV3, 31 d. 21.40) – lyg atsakas praėjusią savaitę rekomenduotai Davido Fincherio „Dingusiai“, mat filmo herojė Emili (Blake Lively), vadovaujanti didelės firmos viešiesiems ryšiams, atrodanti verta milijono dolerių ir sugebanti išgerti kibirą martinio, dingsta, o jos ieškoti imasi geriausia draugė Stefani (Anna Kendrick), kiekvienam kompleksą galinti įvaryti tobula, bet kartu neurotiška namų šeimininkė, mama ir žmona – beveik lietuvių konservatorių idealas.

Mantė Valiūnaitė

79-asis Kanų kino festivalis

Glamūriškiausias ir vienas svarbiausių Europos kino renginių – Kanų kino festivalis – dažnai linksniuojamas kaip toks, kuriame galima rasti įvairiausio kino. Ten savo programų pagrindą sudaro ir Lietuvos kino festivaliai, o tai reiškia, kad daugelio filmų teks ilgokai palaukti. Vis dėlto pagrindinis konkursas, taip pat trumpametražių filmų ir „Ypatingo žvilgsnio“ konkursinės programos kasmet darosi vis konservatyvesnės formos atžvilgiu. Jau kuris laikas į šias programas nebepatenka dokumentiniai filmai, o, regis, jau prieš kelis dešimtmečius buvo pralaužti ledai. Pagrindiniame konkurse vėl gausu tradicinių prancūziškų dramų, daugelis jų galėtų sėkmingai keliauti tiesiai į kino teatrų repertuarą. Galėčiau daryti išvadą, kad Kanai grįžta prie konservatyvaus žvilgsnio į kiną, praranda drąsą, tačiau šiais metais konkurse kaip niekad daug neheteronormatyvių meilės istorijų. Tad net jei ir pasigedau drąsesnės formos filmų, atvirumo kitoms rūšims nei vaidybinis kinas turinio aspektu Kanai, regis, kaip niekad laisvi. Taip pat džiugina pastangos rodyti filmus iš tolimų šalių, kurių filmai nebuvo rodomi niekada arba labai retai.

Jonas Gusevičius

Apie Ingmaro Bergmano „Septintąjį antspaudą“

Iškvėpus paskutinį atodūsį, atplėšus paskutinį, septintąjį antspaudą, pasaulis išnyksta. Mirtis pergali gyvenimą, kurį įgalino. Tai nestebina, nes tarę „juoda“ mintyse tuoj išvysime „balta“ ar, kaip būtų taręs belgų scenaristas bei eseistas Maurice’as Maeterlinckas: „Mirties ir tik mirties turėtume klausti, norėdami ką nors sužinoti apie gyvenimą.“ Tad nekeista, kad vienas iškiliausių režisierių kino istorijoje Ingmaras Bergmanas gerai žinomame filme „Septintasis antspaudas“ („Det sjunde inseglet“, 1957), neseniai rodytame kino teatre „Skalvija“, ieškodamas prasmės, tikslo, Dievo, kreipiasi į niekad nenuviliančią ir visad šalimais žmogaus sliūkinančią palydovę.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kai buvau vaikas, ledo ritulys buvo svarbus sovietų propagandos ginklas. Pasaulio čempionatų finaluose dažnai susirungdavo SSRS ir Čekoslovakijos komandos. Mes su seneliu sirgdavome už čekoslovakus. Tai buvo seniai, bet ledo ritulys man iki šiol asocijuojasi su sovietų valdžia ir jos požiūriu į sportą kaip į svarbiausią patriotizmo ugdymo ir skatinimo instrumentą. Vėliau už mane užaugę žmonės tokių asociacijų neturi ir per LRT Plius jau antrą savaitę žiūri kiekvieną vakarą transliuojamas pasaulio čempionato rungtynes.

Mantė Valiūnaitė

Prasidėjo 79-asis Kanų kino festivalis

Kelerius metus iš eilės vienas laukiamiausių kino renginių – Kanų kino festivalis – atidarytas prancūzišku vaidybiniu filmu. Pernai moters režisierės debiutas bent turėjo politinio gesto atspalvį, šįsyk Kanai tiesiog akivaizdžiai padeda „Elektrinei Venerai“ („La Vénus électrique“, rež. Pierre Salvadori) įžengti į vietinius kino teatrus skambesniu žingsniu. Neverta plėtotis, pasakysiu tiesmukai ir subjektyviai – Kanų atidarymo filmai vis blogėja. Gera žinia, kad jie toli gražu neatspindi visos festivalio programos.

Net Jamesas Cameronas filmuoja Billie Eilish

Daugiau nei 13 mėnesių trukęs Billie Eilish koncertinis turas, skirtas albumui „Hit Me Hard and Soft“ reklamuoti, baigėsi praėjusių metų lapkritį, tačiau didžiuosiuose ekranuose jis sulaukė antrojo, nors ir gerokai trumpesnio, gyvenimo. Gegužės 8 d. įvyko koncertinio filmo „Hit Me Hard and Soft: The Tour (Live in 3D)“ (JAV) premjera. Jį per keturis praėjusių metų pasirodymus Mančesterio „Co-op Live“ arenoje nufilmavo ne kas kitas, o pats Jamesas Cameronas.

Elena Jasiūnaitė

Nauji filmai – „Viena koja aukščiau“

Režisieriaus Vytauto Dambrausko „Bilietas“ (2023) prieš keletą metų atsidūrė kažkur paribyje ir nemažos dalies žiūrovų liko nepastebėtas, pati jį pamačiau tik tada, kai buvo nominuotas „Sidabrinei gervei“. Galbūt atbaidė „filmas apie krepšinį“ (dar vienas?), gal pritrūko sklaidos. Gaila, filmas puikus, apie tą keistą laiką pasakantis gerokai daugiau nei apie krepšinį ar krepšininkus.

Justinas Šuliokas

Nauji filmai – „Ir velnias dėvi Prada 2“

Lygiai prieš 20 metų Endė (Anne Hathaway) norėjo būti rimta žurnalistė, tačiau iš reikalo įsidarbino mados žurnale ir bandė įtikinti savo reiklią, valdingą bosę Mirandą (Meryl Streep), kad yra šio to verta. Nuo tada praėjo daug laiko, dabar Endė yra rimta žurnalistė – bet iš reikalo įsidarbina mados žurnale ir bando įtikti savo reikliai, valdingai bosei Mirandai.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Nuo tada, kai pamačiau dar Honkonge 1989 m. Johno Woo kurtą filmą „Samdomas žudikas“, esu didis režisieriaus gerbėjas. Pastaraisiais metais jo šlovė išblėso, mat po JAV sukurtų filmų, kad ir garsiųjų „Dviveidžio“ ar „Kalbančių vėjui“, Woo buvo pakviestas išmokyti jaunų Kinijos režisierių dirbti kaip Holivude. Tada gimė ir lankomumo rekordus viršijusi jo „Raudonoji uola“. Į amerikiečių kiną Woo po ilgokos pertraukos grįžo 2023 m. filmu „Tyli naktis“ (BTV, 21 d. 21 val.).