Viena sunkiausių patirčių gyvenime

Šiemet Kanų kino festivalio programoje, tarp specialiųjų seansų, pristatytas ir lietuvių, prancūzų bei estų bendros gamybos Rostislavo Kirpičenko debiutinis ilgametražis vaidybinis filmas „Pavasaris“ („Vesna“). Jame pasakojama apie Rusijos okupuotą Ukrainos miestelį, kuriame kunigas Andrejus (Kęstutis Cicėnas) bažnyčią turi paversti laikinu nužudytų civilių morgu. Slapta grąžindamas kūnus šeimoms, kad mirusieji būtų oriai palaidoti ir karo nusikaltimai nebūtų nuslėpti, jis kasdien rizikuoja savo ir artimųjų gyvybe.

Lietuvoje gimęs, Ukrainoje užaugęs Kirpičenko studijavo literatūrą ir kino režisūrą Paryžiaus „La Fémis“ mokykloje. Jo kūryboje nuolat grįžtama prie tapatybės, atminties ir karo poveikio žmogui temų. Prieš „Pavasarį“ režisierius sukūrė kelis trumpametražius vaidybinius ir vieną dokumentinį filmą.

Su Rostislavu Kirpičenko kalbamės apie nacionalinį identitetą, karo temos neišvengiamumą, dokumentikos ir vaidybinio kino ribas vaizduojant karą bei atmintį, kaip vieną svarbiausių pasipriešinimo formų. Taip pat apie darbą su lietuvių aktoriais ir kūrybine komanda, filmavimą Lietuvoje, ieškant Ukrainos peizažų atspindžių, bei vidinį prieštaravimą tarp tarptautinio filmo pripažinimo ir suvokimo, kad pats filmas egzistuoja tik todėl, jog vyksta karas.

Kanų kino festivalio programoje esate pristatomas kaip Lietuvos kūrėjas, tad natūraliai norisi pradėti nuo jūsų kilmės. Papasakokite apie savo šaknis, ryšį su Lietuva ir filme vaizduojama Ukraina.

Nacionalinio identiteto klausimas man anksčiau buvo labai svarbus, bandant suprasti savo tapatybę, bet tam tikru momentu tiesiog nustojau apie tai galvoti. Kurį laiką gyvenau Čekijoje ir Vokietijoje, dabar jau dešimt metų gyvenu Prancūzijoje, bet gimiau Lietuvoje, Visagine. Čia užaugo ir mano tėtis, nes mano senelis į Lietuvą iš Ukrainos atvyko 1979 m. dirbti Ignalinos atominėje elektrinėje. Mano tėvas susipažino su mano mama studijuodamas Ukrainoje, o tada jie persikėlė į Lietuvą, kur gimiau aš, tačiau kai man buvo šešeri, mes dar kartą persikėlėme – atgal į Ukrainą. Tai pamenu kaip didelę tragediją, nes Lietuvoje palikome daug to, kas man buvo labai brangu, o Ukrainoje gyvenimas buvo sunkus. Mano šeimos istorijoje nuolat vyko judėjimas. Dabar tėvai gyvena Suomijoje, seneliai tebėra Lietuvoje. Kartais sunku suprasti, kaip visos tos kultūros, su kuriomis esu susijęs, susijungia. Identitetas man visad buvo tarsi iki galo neišspręstas klausimas, tačiau taip gal net geriau – jaučiuosi privilegijuotas, kad yra kelios vietos, kurias galiu laikyti namais, kelios artimos kultūros.

Visi mano prisiminimai apie gyvenimą Ukrainoje labai sąmoningi. Nors ją palikau 2014 m., kasmet grįždavau aplankyti šeimos. 2023 m. Lietuvoje filmuotas trumpametražis „Ungurys“ man buvo savotiškas būdas atnaujinti santykį su šalimi ir savo praeitimi. Jaučiu stiprų emocinį ryšį su Lietuva, pažįstu kraštovaizdžius, žmonių veidus. Dėl to čia filmuojant „Pavasarį“ atkurti Ukrainą nebuvo sunku – galėjau remtis tuo, ką labai gerai jaučiu. Pavykdavo atrasti labai daug panašumų su Ukrainos peizažais, miestais, nuotaika. Iš esmės grįžau namo sukurti filmo apie kitus namus.

Ar buvo lengva įsilieti į Lietuvos kino industriją?

Visada jaučiau šimtaprocentinį palaikymą. Manau, iš dalies tai susiję ir su filmo tema. Lietuvoje, kuri yra patyrusi sovietų okupaciją, iš karto gavome paramą. O Prancūzijoje daug kam kilo klausimas, ar kas nors norės matyti tai ekrane...

Kiną kurti ėmėte, kai Ukrainoje prasidėjo karo eskalacija. Ir visi filmai vienaip ar kitaip susiję su šia tema. „Ungurys“ yra apie karo herojus ir dezertyrus, o studentiškame 2022 m. trumpametražiame filme „Netalentingųjų žemė“, rodos, kritikuojamas beribis prancūzų žavėjimasis rusų kultūra. Ar būnant ukrainiečiu apskritai įmanoma atsitraukti nuo karo temos?

„Netalentingųjų žemę“ turėjome baigti montuoti karo išvakarėse, tad karo tema atsirado nesąmoningai. Prancūzijoje, ypač kultūroje, rusiška „dūšia“ tikrai romantizuojama. Nors ir pats esu gana nostalgiškas žmogus, pasinaudojau tuo, kas jau priklauso tam tikrai kolektyvinei pasąmonei.

Tačiau filme labiausiai norėjau kalbėti apie ligą, sugriaunančią šeimos gyvenimą. Tai mano šeimos tragedijos įkvėpta istorija – mano teta labai jauna mirė nuo vėžio, mačiau, kaip mirtis pakeitė artimųjų gyvenimą. Tačiau filme liga visai kitokia – tai nostalgija šaliai, kurioje veikėja net nėra buvusi. Filmas yra apie bandymą ieškoti prasmės ten, kur jos jau nebėra, – apie seniai išnykusių dalykų garbinimą, tampantį nuodu. Vienintelis žmogus, bandantis išlaikyti šeimą kartu, yra tas, kuriam pavyksta gyventi dabartyje.

Ar prasidėjęs karas pakeitė požiūrį į kiną, jo prasmę?

Kurį laiką apskritai negalėjau judėti pirmyn. Buvo toks šokas, kad net nenorėjau užbaigti filmo. Atrodė, tarsi būtų atsivėrusi sena žaizda. Nemanau, kad turiu teisę būti Ukrainos balsu ar reprezentuoti ukrainiečių kultūrą, nes prasidėjus invazijai negrįžau ten. Yra daug talentingų kino kūrėjų, kurie tai gali daryti geriau už mane. Bet kartu, gyvendamas Prancūzijoje, turėdamas galimybę kurti ir suprasdamas, kaip veikia kino industrija, neįsivaizduoju, kaip galėčiau tylėti. Nes matau ir tai, kad visi pamažu ima pamiršti karą Ukrainoje, ypač po to, kas vyko ir vyksta Artimuosiuose Rytuose. Šis karas liečia ne tik ukrainiečius – jis liečia visą Europą ir tęsiasi jau kelis dešimtmečius. Manau, kad žmonės iki galo nesuvokia, kokio jis masto. Todėl, turėdamas resursų kurti kiną, jaučiu pareigą apie tai kalbėti. Jei mano filmas gali kažkam atverti akis ir padėti suprasti, kas vyksta okupuotose teritorijose, turiu tai daryti.

Ar kinas gali tai perteikti?

Kalbant apie karą svarbu kalbėti ne tik apie politiką ir realius karo veiksmus – tai tik kontekstas. Mane labiau jaudina žmonės, kurie netenka artimųjų be jokios priežasties. Niekas nesupranta, kodėl rusai okupavo, kankino, prievartavo ir žudė nekaltus žmones. Okupuotose teritorijose žmonės buvo priversti sugyventi su jų artimųjų žudikais. Naujame pasaulyje, kurį įsteigė rusai, būti geram neįmanoma. Karo metu suyra patys žmogiškumo pagrindai. Vienam iš „Pavasario“ personažų tenka rinktis – ar palaidoti nužudytą žmoną, ar saugoti dukrą, kuri buvo išprievartauta... Nenorėčiau būti priverstas daryti tokius pasirinkimus. Man atrodo, tai žmogui nepakeliama – puolama pati žmogiškumo esmė. Filmuose, kuriuos iki šiol sukūriau, nesiekiama daryti politinių pareiškimų, kas teisus ir kas kaltas, – tai jau visiems aišku. Jie yra apie žmones, turinčius kasdien gyventi su skausmu.

Ar tiesa, kad filme netiesiogiai kalbama apie Bučą?

Taip, Bučoje labai aiškiai pamatėme, kaip atrodo rusų okupacija. Tai, kas ten vyko, sunku suvokti ir nusakyti. Atrodė, kad žiaurumas nuolat peržengia naujas ribas, tarsi žmogiškumas būtų sistemingai slopinamas vis naujais nusikaltimais. Pamenu istoriją apie mergaitę, kurią pagrobė rusų kariai. Ji buvo išprievartauta, nužudyta, jos kūnas perpjautas pusiau ir pritvirtintas prie sienos. Šalia buvo parašyta: „Mes sugrįšime.“ Toks žiaurumas sunkiai suvokiamas, nors vyksta kasdien. Palyginti su realybe, mano filmas yra švelnus.

O pats scenarijaus rašymo procesas buvo paremtas tyrimu, liudijimais? Ar to net nereikėjo, nes viskas tiesiog tvyrojo ore?

Pagrindinė siužeto linija ir personažai gimė labai intuityviai, bet vėliau, norėdamas įsitikinti, kad niekur neklystu, atlikau platų tyrimą. Nuolat sekiau naujienas, žiūrėjau įvairius interviu – tą darau iki šiol. Daug medžiagos gavome iš ukrainiečių koprodiuserių, ten buvo net duobkasio iš Bučos interviu. Bet, aišku, visuose personažuose yra dalis to, ką galiu emociškai suprasti, – iki tam tikros charakterio vystymo stadijos jie yra dalis manęs.

Žiūrėjau ir daug interviu su rusų karo belaisviais – norėjau suprasti rusų personažus, kurie yra iš visai kito, nesuvokiamo pasaulio. Girdėjau vieną vyrą sakant, kad jis nuo pat pradžių žinojo, jog tai neteisinga, jam net žmona sakiusi, kad išsiskirs, jei jis važiuos kariauti, bet, jausdamas kariškio pareigą, jis vis tiek išvyko. Dar kitas lygmuo, kai gerai suvokdami neteisybę žmonės renkasi tai daryti. Jaunas kariškis filmo pabaigoje bijo žudyti, bet dar labiau bijo to, kaip su juo pasielgs sistema, jei pasipriešins. Liudijimai tapo pagrindu personažams, kurių būtų neįmanoma išgalvoti. Rusai ne psichopatai – būtų per lengva juos pavadinti ligoniais, nes tokie žmonės neatsako už savo veiksmus. Tai žmonės, kurie sąmoningai vykdo tokius žiaurumus.

Prieš „Pavasarį“ sukūrėte dokumentinį filmą „Angarskaja g. 1“ (2025) apie savo kelionę į Ukrainą. Koks jūsų santykis su dokumentika ir fikcija, ar yra kino rūšis, kuri gali tinkamiau perteikti tai, kas dabar vyksta Ukrainoje?

Dokumentinis kinas galbūt yra tinkamesnis būdas – ten yra daugybė istorijų, nereikia nieko prikurti, tereikia užfiksuoti tiesą, išlaikant pagarbą aukoms ir gyviesiems. Be to, karas vis dar vyksta, ir nereikia apsimetinėti, kad tavo, kaip kūrėjo, vaizduotė ir struktūrinis mąstymas gali pranokti realybę ir tikrą skausmą.

Pasirinkau vaidybinį kiną, nes iš okupuotų teritorijų neturime daug vaizdinės medžiagos ir negalime pamatyti, ką iš tikrųjų reiškia gyventi okupacijoje šalia žmonių, kurie tave žudo. Vaidybinis kinas leidžia atkurti tai, kas nematoma. Nesiekiau sukurti karo reginio, norėjau pavaizduoti kasdienybę žiaurumų fone. Ji leidžia priartėti prie vidinių būsenų ir slegiančių moralinių pasirinkimų, kai tenka užgniaužti savo žmogiškumą. Ukrainos pusėje visi žmonės kaunasi dėl to paties, kitoje pusėje tu esi priklausomas nuo labai galingo priešo. Vienas svarbiausių klausimų filme, kas lieka iš žmogaus, kai jis nebegali rinktis, kai nebekontroliuoja net savo paties gyvenimo. Kartu norėjosi parodyti ir priešą, ir tai, kad ši sistema naikina ne tik ukrainiečius, bet ir savus, kurie galiausiai tampa patrankų mėsa. Net ir tie, kurie okupacijos metu jaučiasi turintys valdžią, galiausiai baigs kaip ir visi kiti. Tam fikcija man pasirodė būtina.

Kitas įsimenantis filmo aspektas, kad jame veikia ir lemtingus vaidmenis turi vaikai – ypač raudonplaukis Saša. Kodėl tai buvo svarbu?

Siekiau pavaizduoti kiek įmanoma platesnį personažų spektrą – senus, jaunus, kolaborantus ir rezistentus... Svarbus klausimas buvo, kaip atrodo vaikystė karo metu. Vaikai man tapo būdu pasakoti apie karą pasitelkiant labai mažą, nesudėtingą istoriją. Iš pradžių Sašos (Bartas Ždanovičius) drama paprasta, net banali – karo metu sunku gauti paprasčiausių dalykų, tokių kaip batai. Pamenu, kai buvau vaikas, gyvenome skurdžiai ir man teko avėti mamos batus, dėl to labai gėdijausi ir džiaugiausi, kai jie galų gale suplyšo.

Saša yra vienintelis personažas, kalbantis visiškai atvirai, be jokio atsargumo – jis dar nesupranta, su kuo kalba, kokį pavojų gali kelti žmonės. Saša yra karo sunaikintos nekaltybės simbolis. Jam su tuo teks gyventi visą gyvenimą. Vienintelė kompensacija, kurią jis gauna po visų patirtų baisybių, – nauji batai. Jis džiaugiasi, bet man tai absoliutus žiaurumas.

Taip pat Saša yra atskaitos taškas kitiems veikėjams – jo tėvui, mamai, kunigui, iš dalies ir rusų majorui. Jis leidžia atskleisti ir tam tikrą rezistencijos dialektiką – veda visus kitus veikėjus link supratimo, kad viena svarbiausių pasipriešinimo formų yra atmintis. Kai blogis jau įvykdytas, ne viską galima atitaisyti, todėl svarbu išsaugoti įrodymus, kad tai vyko. Net jei kaltieji nebus nubausti, kančios nedings be pėdsakų.

Filme pasirodė ryškus komentaras (ne)kolaboravimo tema. Bendradarbiavimas iš esmės neveikia – vos tik Valentino Novopolskio personažas sutinka kolaboruoti, jis iš karto nušaunamas. Kaip ukrainiečiui, šis klausimas turbūt asmeniškai labai skaudus?

Man labai gaila ir Sašos tėvo, kuris stengiasi įtikti priešui, kad apsaugotų šeimą, nesuvokdamas, jog kolaboruoja neturėdamas pasirinkimo. Tokiomis aplinkybėmis, kai vienintelis būdas reaguoti į situaciją yra smurtas arba tyla, žmoguje atsiveria kažkas gyvuliška. Galiausiai jis negali apsaugoti sūnaus ir jam tenka gyventi su savo veiksmų našta. Vėliau su tuo turės gyventi ir jo sūnus. Tai bus ir visos ateinančios kartos našta. Tai istorija apie kelias kartas sugniuždytų žmonių, kuriems teks kažkaip toliau gyventi tuose sugriautuose miestuose, visuose mariupoliuose, šalia subombarduotų teatrų ir vaikų darželių.

Kęstutį Cicėną, vaidinusį jūsų debiutiniame filme „Ungurys“, pakvietėte ir į naująjį filmą. Papasakokite apie aktorių pasirinkimą ir darbą lietuviškoje filmavimo aikštelėje.

Su Kęstučiu esame pažįstami jau beveik ketverius metus, tarp mūsų užsimezgė stiprus kūrybinis ryšys. Jis nepaprastai dosnus ir talentingas aktorius. Penkis mėnesius mokėsi ukrainiečių kalbos, atėjo visiškai pasiruošęs, mokėjo tekstą mintinai. Nors visada įsiklauso ir daro ko prašomas, net jei mano, kad tai blogai, randa ir būdą parodyti, kaip būtų geriau. Be to, jis labai intelektualus žmogus – apie daug ką diskutavome, nuo krikščioniško misticizmo iki jo vaidmens. Valentinas Novopolskis dar kitoks – didelis aktorius, gebantis mažomis detalėmis išreikšti labai daug. Filmavimo metu su daugeliu aktorių užsimezgė itin glaudus ryšys, turėjome daug įdomių pokalbių, kurie „maitino“ jų personažus.

Sunkiausia buvo rasti aktorius pagrindiniams okupantų vaidmenims. Tokio pobūdžio filme neišvengiamai tenka giliai pasinerti į personažą, kad suvoktum jo veikimo motyvus. Tai palieka pėdsaką, todėl suprantu, kodėl niekas nenorėjo to imtis. Įdomiausia, kad filmavimo aikštelėje atrodė, jog vieninteliai du žmonės, kurie liko visiškai netraumuoti, buvo rusų karininką vaidinantis Daumantas Ciunis ir Bartas Ždanovičius. Jie išsaugojo sveiką santykį su tema ir siužetu, suprato, kad tai vis dėlto yra žaidimas, tai kinas. Aikštelėje visada turėjome ir psichologą, kuris dirbo su vaikais.

Apskritai negalėjau tikėtis geresnės komandos, ypač kad tai pirmas filmas ir tokia jautri tema. Visą laiką jaučiau stiprų palaikymą visais lygmenimis. Niekas nesiskundė, kad sunku, nors penkias naktis iš eilės filmavome lauke esant -20 šalčio.

Ar ketinate ir toliau kurti filmus Lietuvoje?

Neseniai gavome finansavimą naujam trumpametražiam filmui, kurį kursime Lietuvoje. Jis irgi susijęs su karu Ukrainoje – apie moterį, po karo grįžtančią į savo  kaimą ir bandančią susigrąžinti gyvenimą, kurio ten jau nebėra. Bet labai norėčiau sukurti filmą Prancūzijoje – čia praleidau daugiausia savo brandaus gyvenimo metų, čia pradėjau ieškoti atsakymų į klausimus, kas esu, kokia mano vieta visuomenėje ir kaip noriu komunikuoti su pasauliu. Tai esminiai klausimai prancūzų kultūroje ir kine, kurie mane formavo. Norėčiau sukurti filmą, kuriame labiau susijungčiau ir su savo dabartimi.

Kartais abejoju, ar esu pakankamai išmintingas, talentingas, kad galėčiau pasakyti kažką visiškai naujo, kartais jaučiu, jog artėju prie savo ribos. Bet visoje šitoje tamsoje vis tiek ieškau meilės, remiuosi poreikiu mylėti, kurti, o ne naikinti. Kai filmavau Ukrainoje, pamenu karo pabėgėlius pasienyje su Lenkija – žiemą jie valandų valandas laukė automobiliuose, neturėdami pakankamai benzino šildytis. Mačiau, kiek ten buvo žmogiškumo: jei kažkam kažko reikėjo, visi suremdavo pečius, padėdavo vieni kitiems. Dar pamenu vieną pokalbį su jauna mergina apie neapykantą rusams. Ji man sakė neapykantos nejaučianti, nes jos vyras kovoja už laisvę, ir kai jis grįš, ji norės susilaukti vaikų, tačiau kad šie gyventų supami ne neapykantos, o meilės. Tikiu, kad kai viskas bus pasibaigę, meilė bus tai, kas lieka ir visus suvienija.

Ką jums reiškia pakliūti į Kanų kino festivalį su debiutiniu filmu? Ar to tikėjotės?

Tai niekada nebuvo tikslas savaime, svarbiau perteikti idėjas platesnei publikai. Nuo pat pradžių buvau apsuptas puikių prodiuserių, kurie tikėjo projektu. Dirbu su savo grupioke iš „La Fémis“ Helena Pokorny, vėliau prisijungė Jeanas Bréhat, Bruno Dumont’o prodiuseris, Stasys Baltakis iš Lietuvos ir kitų šalių atstovai. Turėjome labai stiprius platintojus, kurie tikėjo filmu ir tuo, kad galime pakliūti į Kanų kino festivalį. Tai svajonių platforma premjerai, esu laimingas.

Bet kartu sunku tuo džiaugtis, nes iš tikrųjų norėčiau, kad šio filmo nereikėtų. Jis egzistuoja tik todėl, kad vyksta karas ir kažkas siaubingai kenčia. Tačiau svarbu ir tai, kad būtų įvertintas visos kūrybinės komandos darbas. Kanai mums visiems yra didelis pripažinimas. Premjera čia reiškia, kad filmą gali parodyti daugiau kino teatrų ir festivalių, jį išvys daugiau žiūrovų. Kita vertus, yra tiek istorijų, kurias reikia parodyti ir išgirsti... Mano viduje daug prieštaravimų. Šio filmo kūrimas buvo viena sunkiausių patirčių gyvenime, ir sunku tuo džiaugtis.