Kinas
Režisieriaus Vytauto Dambrausko „Bilietas“ (2023) prieš keletą metų atsidūrė kažkur paribyje ir nemažos dalies žiūrovų liko nepastebėtas, pati jį pamačiau tik tada, kai buvo nominuotas „Sidabrinei gervei“. Galbūt atbaidė „filmas apie krepšinį“ (dar vienas?), gal pritrūko sklaidos. Gaila, filmas puikus, apie tą keistą laiką pasakantis gerokai daugiau nei apie krepšinį ar krepšininkus.
Šiais metais pasirodęs antrasis režisieriaus dokumentinis filmas „Viena koja aukščiau“ (Lietuva, 2026) su pavieniais seansais keistu laiku irgi nepelnytai pasimetė ir taip gana skylėtame reguliariajame repertuare. Šį kartą režisieriaus akiratyje atsidūrė Rapolas Micevičius, sportininkas, į šių metų žiemos paralimpines žaidynes Lietuvos vardą sugražinęs pirmą kartą nuo 1994 metų. Filmas, žinoma, skiriasi nuo „Bilieto“, pasakojama istorija galėjusio suteikti laiko perspektyvą, turėjusio daugiau galimybių pasinaudoti nostalgija ir archyviniais kadrais. „Viena koja aukščiau“ – tradicinis biografinis filmas, pasakojantis vieno žmogaus ketverių metų istoriją, kai didžioji dalis veiksmo vyksta čia ir dabar. Net dalis į filmą patekusių scenų nufilmuotos vos šių metų kovą, todėl turbūt tapo nemažu iššūkiu montuojant galutinį variantą.
Paties Micevičiaus istorija labai patiktų Holivudui. Jaunas, aktyvus ir gyvenimu besimėgaujantis vyras atlieka sudėtingą triuką vandenyje ir susižeidžia koją. Po nesėkmingo gydymo ją tenka amputuoti. Tačiau vyras, užuot pasidavęs, neleidžia kojos protezui jo sustabdyti, išmoksta judėti ir be didelių finansų ar gausaus būrio rėmėjų atkakliai ima siekti savo tikslo. Kol galų gale viską vainikuoja pergalė (net jei ir be medalio).
Vis dėlto režisierius pradeda ne nuo nelaimės. Atsiduriame kemperyje, jame kurį laiką pagyvenęs filmo herojus kartu su mylimąja jau ruošiasi pakuotis daiktus ir išvykti. Rodomi buitiški vaizdai ir dialogai, tarp jų – mylimosios pasakojimas apie pažintį, telefoninis pokalbis su mama, pasidalinimas apie skausmą, kuris, nors žiūrėdamas į personažą taip nepagalvotum, nuolat jaučiamas. Tik gerokai vėliau tampa aišku, kad tokį dramaturginį sprendimą – pradėti nuo kasdienio susitikimo – režisierius pasirinko ne dėl intrigos ar kankinančio klausimo „o kas iš tiesų įvyko?“. Micevičius – personažas, kuriam nereikia užuojautos, gailesčio ar tragedijos, kuri jį apibrėžtų. Atrodo, kad režisierius tai ir bando pasakyti žiūrovui.
Todėl filmo epicentre atsiduria personažas, kuris, nepaisant visko, niekada nesustoja. Pirmoje dalyje jis jau su kojos protezu ir, išmokęs su juo gyventi, ruošiasi paralimpinėms žaidynėms. Pasakoja apie bendruomenę, meilę sportui ir pirmuosius žingsnius jame, po truputį gausėjančius rėmėjus ir atsivėrusias galimybes treniruotis, kurias pasiekė tik dėl savo atkaklumo.
Operatoriaus Vytauto Katkaus kamera jaukinasi personažą. Ji lydi jį visur – kalnų trasose, kemperyje ir ankštame automobilyje. Kamerai jis atsiveria po truputį, nuo susikaustymo iki atvirumo, galų gale – pasakojimo ne svetimam, o draugui. Taip Micevičiaus asmenybė tampa ir filmo šerdimi, ir varomąją jėga. Jis nesiskundžia niekuo, ar tai būtų koja, ar finansavimas, nestokoja pavydėtino optimizmo ir mintyse visada yra viena koja priekyje (arba aukščiau, kaip siūlo filmo pavadinimas). Dar geriau, nei pasakodamas kamerai, jis atsiskleidžia aplinkoje su kitais: per dialogus, buvimą kartu su kolegomis paralimpiečiais italais – jų tarpusavio bendrystė (juk visi yra konkurentai) stebina labiausiai.
Viduryje, personažui jau pasiekus paralimpines žaidynes, sugrįžtama iki nelaimės, iki gyvenimo „prieš“ ir traumą lydėjusio laukimo. Čia svarbia medžiaga tampa paties Micevičiaus filmuoti vaizdo įrašai – toji yda net greitosios pagalbos automobilyje iš rankų nepaleisti telefono vis dėlto praverčia. Režisierius tvarkingai dėlioja pasakojimą ir dokumentinę medžiagą, vietomis įterpdamas ir inscenizacijas, kurios savo ruožtu iškrinta iš bendros filmo stilistikos. Matome personažo ašaras, tiesa, tik senuose įrašuose, kaip ir suprantame tai, kad net ir dabar kalbėti šia tema nėra lengva. Vis dėlto žinojimas, kuo viskas baigsis ir kaip į tai žiūrės pats filmo herojus, šiam pasakojimui suteikia jau kiek kitą atspalvį.
Režisierius kuria pilnakraujį personažo portretą. Dėlioja jį iš skirtingų epizodų, skirtingais kampais, per ilgai neužsibūdamas nė ties viena scena. Dambrauskas leidžia jam skleistis, tačiau nekuria mito, legendos ar idealo. Ir nors filmo „Viena koja aukščiau“ dramaturgija kartais kelia klausimų, pamatytas personažas nė akimirkos neverčia juo suabejoti.
Istorija simboliškai baigiasi šių metų paralimpinėmis žaidynėmis. Niekas nekalba apie laimėjimus ar užimtas vietas, nes tai ne šio filmo tema. Ir nors filmo herojaus neabejotinai dar laukia laimėjimai, pergalė yra visas jo gyvenimas.
