Ar koncertai išgelbės kino teatrus?

Daugiau nei 13 mėnesių trukęs Billie Eilish koncertinis turas, skirtas albumui „Hit Me Hard and Soft“ reklamuoti, baigėsi praėjusių metų lapkritį, tačiau didžiuosiuose ekranuose jis sulaukė antrojo, nors ir gerokai trumpesnio, gyvenimo. Gegužės 8 d. įvyko koncertinio filmo „Hit Me Hard and Soft: The Tour (Live in 3D)“ (JAV) premjera. Jį per keturis praėjusių metų pasirodymus Mančesterio „Co-op Live“ arenoje nufilmavo ne kas kitas, o pats Jamesas Cameronas. Būtent jam kilo mintis užfiksuoti koncertą ir įtikinti Eilish rodyti jo trimatę versiją. „Eilish nusprendė, kad tai gera idėja, todėl pasiūliau kartu režisuoti filmą, nes ji yra šio reginio architektė. O pats šou – išskirtinė, graži, fantastiška platforma jos talentui“, – viename iš interviu sakė „Įsikūnijimo“ ir „Titaniko“ režisierius.

Reikia paminėti, kad bilietai į patį koncertą buvo palyginti nebrangūs, nors, aišku, paaugliams, kurie ir yra didžiausia Eilish auditorija, 70 eurų nėra tokia maža suma. O dar kelionės išlaidos. Tad apsilankymas kino teatre kur kas prieinamesnis.

Patirties pakaitalas

Koncertinių filmų istorija (jos nereikėtų painioti su dokumentiniais filmais, skirtais konkretiems atlikėjams ar muzikos scenos reiškiniams) siekia dar praėjusio amžiaus 5-ąjį dešimtmetį. Vienu pirmųjų laikomas Reginaldo Le Borgo, Ernsto Matray ir S.K. Winstono režisuotas filmas „Muzikos nuotykis“ („Adventure in Music“, 1944), kuriame užfiksuoti kelių populiarių muzikantų koncertai, grojant, be kita ko, Liszto ir Chopino kūrinius. Ekrane pasirodė to meto žvaigždės, tarp jų – ispanų pianistas José Iturbis, daugelį metų bendradarbiavęs su MGM studija, ir arfininkė Mildred Dilling, žinoma, be kita ko, dėl koncertų su Bingu Crosby ir Bobu Hope’u, taip pat dėl to, kad 30 metų šiuo instrumentu mokė groti Harpo Marxą.

Tuo metu „The New York Times“ recenzentas išreiškė prieštaringus jausmus, rašydamas, kad rezultatas buvo „įvairiapusis, įsimintinas ir vertingas koncertas. Tačiau kaip filmas jis primena šeimos nuotraukų albumą. Kadangi akivaizdu, kad čia siekiama perteikti koncerto atmosferą, vaizdas savo užduotį atlieka.“ Ir nors laikui bėgant filmuojami pasirodymai tapo vis mažiau statiški, „Muzikos nuotykio“ nustatyta kryptis išliko nepakitusi: svarbiausia yra suteikti žiūrovams bent dalelę koncerto patirties.

Tai nereiškia, kad tarp koncertinių filmų nebuvo išskirtinių kūrinių. Kartais šis „pakaitalas“ įeidavo į istoriją, ypač jei kūrėjams pavykdavo užfiksuoti svarbių akimirkų. Geriausi iš jų visada buvo kažkas daugiau nei tiesiog gyvo pasirodymo įrašas. Michaelo Wadleigho filmas „Vudstokas“ („Woodstock“, 1970) dokumentavo garsiausią festivalį roko muzikos istorijoje. Martino Scorsese’s „Paskutinis valsas“ („The Last Waltz“, 1978) – grupės „The Band“ paskutinio koncerto (su svečiais, tarp kurių buvo Bobas Dylanas, Joni Mitchell ir Neilas Youngas) įrašas, o kartu ir įtraukiantis pasakojimas apie šios grupės fenomeną. Questlove’as „Oskarui“ nominuotoje „Soulo vasaroje“ („Summer of Soul“, 2021) pasitelkė archyvinius įrašus iš 1969 m. Harlemo kultūros festivalio, kad sukurtų energingą pasakojimą iš nesenos praeities, kartu atgaivindamas primirštą afroamerikiečių istorijos fragmentą.

Kai kurie koncertiniai filmai atrodo kaip paprastas muzikantų, pasiekusių savo geriausią formą, stebėjimas, tačiau neatsitiktinai už jų kūrimą dažnai atsakingi talentingi režisieriai: „Stop Making Sense“ (1984) su fenomenaliu grupės „Talking Heads“ pasirodymu pats režisierius Jonathanas Demme’as vadino greičiau „performatyviu filmu“. „Nuostabioje malonėje“ („Amazing Grace“, nufilmuotas 1972 m., bet galiausiai sumontuotas ir į kino teatrus išleistas 2018 m.) kaip ir nieko neįvyksta – tai fragmentai iš dviejų Arethos Franklin pasirodymų baptistų bažnyčioje Los Andžele, per kuriuos ji įrašinėjo koncertinį albumą. Tačiau režisieriui Sydney Pollackui pavyko užfiksuoti soulo karalienės talentą, perteikti tų dviejų vakarų atmosferą ir dar parodyti, kokį didelį poveikį Franklin turėjo tuometei muzikos kultūrai, – kamera tarp žiūrovų užfiksuoja ne tik legendinę gospelo dainininkę Clarą Ward, bet ir Micką Jaggerį bei Charlie Wattsą.

„Beastie Boys“, kurdami filmą „Awesome; I Fuckin’ Shot That!“ (2006), penkiasdešimčiai gerbėjų išdalino mažas skaitmenines kameras, kad šie nufilmuotų grupės koncertą „Madison Square Garden“ arenoje, – iš šių įrašų buvo sumontuotas filmas. Niujorko trio pralenkė laiką, šiandien beveik kiekvienas koncertas yra filmuojamas mėgėjiškai iš bet kurio kampo, tereikia paieškoti jutube arba pažiūrėti vaizdo įrašus instagrame ar tiktoke. Tačiau prieš 20 metų „Awesome...“ buvo vienas iš nedaugelio filmų, suteikusių autentiškumo jausmą, tarsi žiūrėtum koncertą iš žiūrovų perspektyvos.

Dalyvavimo jausmas

Šie geriausi pavyzdžiai yra tik nedidelė koncertinių filmų dalis. Kasmet sukuriama šimtai filmų, kuriuose profesionaliai įrašomi gyvi koncertai. Pasirinkimas labai platus: nuo klasikinės, roko, popmuzikos iki metalo, hiphopo ar šokių muzikos. Tai, kas anksčiau reikalavo didžiulių pastangų (Scorsese pasamdė septynis patyrusius operatorius, kad nufilmuotų grupės „The Band“ koncertą filmui „Paskutinis valsas“), supaprastėjo tapus prieinamoms vaizdo kameroms, o atėjus skaitmeninėms technologijoms tapo visiškai įprasta. Yra netgi koncertiniams filmams skirtų interneto platformų, kur kiekvienas gali rasti sau ką nors įdomaus; populiariausios savo kataloguose turi kelis tūkstančius pavadinimų. Taip pat vyksta tiesioginės internetinės transliacijos – dėl akivaizdžių priežasčių jos buvo ypač populiarios per kovido pandemiją.

Po pandemijos žmonės sugrįžo į koncertus, tačiau įprotis žiūrėti koncertus didžiuosiuose ir mažuosiuose ekranuose visiškai neišnyko – kino teatruose padaugėjo muzikinių pasiūlymų. „Hit Me Hard and Soft: The Tour“ – tai tik dalis didesnio reiškinio. Panašios produkcijos vis dažniau galima pamatyti didžiuosiuose ekranuose, nors ji nepatenka į įprastą platinimo sistemą: dažnai tai būna specialios peržiūros, pavieniai seansai, kartais – kaip Billie Eilish koncerto atveju – rodomi kelis kartus per visą savaitgalį, tačiau čia galioja tas pats principas kaip ir dėl tikrų koncertų. Svarbu yra įspūdis, kad dalyvauji išskirtiniame renginyje, kuris vyksta čia ir dabar (ir nesvarbu, kad anksčiau ar vėliau jo įrašas pasirodys internete).

Pramogos ir rimtumas

Pastaraisiais metais žiūrovai didžiuosiuose ekranuose galėjo stebėti, be kita ko, Taylor Swift, korėjiečių vaikinų grupių BTS ir „Stray Kids“, japonų grupės „One Ok Rock“ bei metalo grupės „Bring Me the Horizon“ pasirodymus. Tai nereiškia, kad koncertų repertuaras apsiriboja tik tarp jaunesnių žiūrovų populiariais vardais. Šiek tiek vyresni neseniai galėjo pamatyti puikų „EPiC: Elvis Presley in Concert“ (2025), kurį Bazas Luhrmannas sumontavo iš archyvinės medžiagos (atrastos režisieriaus, kai prieš kelerius metus jis dirbo prie savo filmo apie Elvį). Prie to dar galima pridėti retkarčiais pasirodančius „dokumentinius filmus“ – kabutės čia atrodo būtinos, nes tai greičiau filmai, reklamuojantys konkretų albumą (pvz., „Megadeth: Behind the Mask“ ar „Metallica: 72 Seasons“) arba grupę („Iron Maiden: Burning Ambition“), įrašyti griežtai kontroliuojant patiems suinteresuotiesiems.

Iš teatro į stadioną

Kino seansas yra egalitarinis, nors ir nepakeis patirties, kurią suteikia dalyvavimas koncerte, bendrų emocijų išgyvenimas ir jausmas, kad dalyvauji ypatingame renginyje. Tačiau jis suteikia kažką kita: galimybę iš arti pažvelgti į žvaigždę, dirstelėti į užkulisius, geriau pažinti menininką ar menininkę, arba, tiksliau sakant, tai, ką jis ar ji nusprendžia parodyti viešai. Tačiau niekas ir neslepia, kad tokie projektai yra puiki viešųjų ryšių priemonė ir bandymas užsidirbti papildomų pinigų iš to, kas ir taip puikiai parduodama.

Ypač todėl, kad didžiausių žvaigždžių atveju kalbama apie milžiniškas sumas. „Taylor Swift: The Eras Tour“ šiuo metu yra pelningiausias koncertinis filmas istorijoje: jis uždirbo daugiau nei 260 mln. dolerių (pats atlikėjos koncertų turas atnešė apie 2 mlrd. dolerių pajamų). Kiti filmai negali pasigirti tokiais rezultatais, tačiau pajamos iš bilietų, skaičiuojamos dešimtimis milijonų dolerių, vis tiek daro įspūdį. Ypač todėl, kad dauguma koncertinių filmų yra produkcija, skirta ištikimiausiems gerbėjams, premija tiems, kurie nori prisiminti koncerto emocijas, ir paguoda tiems, kurie negalėjo dalyvauti gyvame renginyje.

Koncertiniai filmai įsilieja ir į platesnį kultūrinį reiškinį: kino teatrai, ypač kelių salių, nustoja būti vietomis, kuriose žiūrimi vien tik filmai. Net didieji kino hitais tapę filmai nėra pakankamas traukos veiksnys žiūrovams (atskiras klausimas, kiek tai yra Holivudo kūrinių kokybės kaltė). Namų kino platformos kino vis dar nenužudė – pakanka pažvelgti į finansinę statistiką, tačiau žiūrovų nutekėjimas į internetines peržiūras, kuris įvyko tiesiogiai dėl pandemijos, yra pastebimas. Žmonėms reikia kažko daugiau nei dar vienos dažnai abejotinos kokybės superprodukcijos ir, be to, prieš ją rodomų 20–30 minučių trukmės reklamų. Prieš keletą savaičių „Sony Pictures“ vadovas Tomas Rothmanas įspėjo JAV kino teatrų tinklus dėl pernelyg didelio žiūrovų bombardavimo reklamomis, nurodydamas, kad jų skaičius yra svarbiausia – be didėjančių bilietų kainų – priežastis, dėl kurios mažėja kino žiūrovų.

Nėra jokių požymių, kad Lietuvos kino teatrai ketintų paklausyti Rothmano patarimo, – jie vilioja žmones kitais būdais. Kartais, sekdami studijinių kino teatrų pavyzdžiu, siūlo ambicingų filmų ar kino klasikų peržiūras (kad ir „Pasiklydę ekrane“ iniciatyva), kitą kartą tai bus koncertai ar kitokie renginiai, ne visada susiję su masine kultūra, pavyzdžiui, „Metropolitan Opera“ spektakliai.

Kita stotelė – sporto varžybos?

Parengė I.V.