Kinas
Lygiai prieš 20 metų Endė (Anne Hathaway) norėjo būti rimta žurnalistė, tačiau iš reikalo įsidarbino mados žurnale ir bandė įtikinti savo reiklią, valdingą bosę Mirandą (Meryl Streep), kad yra šio to verta. Nuo tada praėjo daug laiko, dabar Endė yra rimta žurnalistė – bet iš reikalo įsidarbina mados žurnale ir bando įtikti savo reikliai, valdingai bosei Mirandai.
„Ir velnias dėvi Prada 2“ („The Devil Wears Prada 2“, rež. David Frankel, JAV) yra skirtas pirmojo „Velnio“ gerbėjams, ir niekam daugiau, istorija glaudžiai seka pirmojo schema ir kartais netgi atrodo kaip pakadrinis perdirbinys: štai scena, kai Endė gauna nusiaubti redakcijos spintą; štai kulminacija Europos mados sostinėje (su ta pačia Madonnos daina garso takelyje, tik šįkart ne Paryžiuje, o Milane); o štai ir tas trumpas Mirandos šypsnys, išduodantis, kad ji vis dėlto nėra bejausmis velnias, kokia ją visi laiko. Pirmojo filmo fanai tikrai nudžiugs atpažinę žaismingai išbarstytas nuorodas į pirmojo „Velnio“ elementus, pavyzdžiui, du „labai skirtingus“ diržus arba ikoniškąjį Endės megztinį, išprovokavusį „tai ne tiesiog mėlyna, ne turkio spalva, tai iš tikrųjų žydra“ monologą.
Tačiau pirmajame filme visa tai stovėjo ant tvirto gerai sukonstruoto siužeto pagrindo, o čia istorija tėra kaip plona vielinė pakaba, vos nulaikanti krūvą dizainerių aksesuarų, kad šie nesuvirstų į savitikslę chaotišką krūvą. Pakaba atlaiko – tiek, kad galėtume į ją nekreipti dėmesio ir susitelkti į visa kita: Meryl Streep, kurios antroje dalyje daugiau, juokingas trumpas frazes, gražius drabužius ir save pačias vaidinančias įžymybes (ar filmui tikrai reikėjo scenos su Lady Gaga? Taip, taip ir dar kartą taip!).
Taigi Endė, pirmojo „Velnio“ gale metusi Mirandos asistentės darbą ir išdalinusi visus savo „Chanel“ drabužius, tapo rimta žurnaliste, dvidešimt metų keliavo po pasaulį ir rašė apie jo problemas. Vėl ją pamatome per žurnalistikos apdovanojimus, kur ji laimi prizą už straipsnių ciklą, tačiau prieš pat lipdama ant scenos sužino, kad visa jos redakcija lekia lauk iš darbo, nes žiniasklaida išgyvena krizę ir rimtos žurnalistikos niekam nebereikia.
Tuo metu Miranda toliau terorizuoja savo pavaldinius (naujoji karta, regis, daug mažiau jos bijo) ir vadovauja žurnalui „Podiumas“, kuris irgi kenčia nuo leidybos industriją ardančių tendencijų: mažėjančių tiražų, interneto ir nepastovių savininkų bei reklamos užsakovų įgeidžių. Lyg to negana, žurnalą ištinka mirtina piaro krizė, kai paaiškėja, kad viename savo numerių išgyrė neetiškus darbo metodus taikantį prekės ženklą („SpeedFash“ – tai kaip pavadinti naftos bendrovę „Mes žudome ruoniukus“).
Tad Endei reikia darbo, „Podiumui“ – principingumo, ir žurnalo savininkas Irvas (Tibor Feldman) nusprendžia, kad tokia proga verta pasinaudoti. Jis nusamdo Endę vadovauti „Podiumo“ straipsnių skyriui, bet kadangi padaro tai be Mirandos žinios, Endė turi iš naujo pelnyti jos pagarbą (Miranda apsimeta jos neprisimenanti). Matome ir kitus pažįstamus personažus: ištikimąjį Naidželą (Stanley Tucci) ir kitą buvusią Mirandos asistentę Emilę (Emily Blunt), kuri dabar dirba „Dior“, svarbiam „Podiumo“ reklamos užsakovui, ir mėgaujasi galimybe pašokdinti savo buvusią bosę.
Piaro krizė suvaldoma, bet rimtesni permainų vėjai – kaip ir pirmajame filme – grasina nuversti Mirandą nuo mados diktatorės sosto. Čia gal labiausiai ir matyti, kas pasikeitė per pastaruosius dvidešimt metų. 2006-aisiais Mirandos pergalė prieš pokyčius tebuvo ciniškas ir savitikslis triumfas, pasiektas nesiskaitant su priemonėmis, aukojant draugus ir deklaruojamus principus. Nuo to, kad ją galėjo pakeisti jaunesnė ir efektyvesnė konkurentė (tik tiek, kad užsienietė), savaime žurnalui nebūtų buvę nei geriau, nei blogiau. Dabar „Ir velnias dėvi Prada 2“ permainas „Podiume“ – ir visoje mados bei leidybos industrijoje – traktuoja kaip vienareikšmį praradimą, meno ir meistrystės naikinimą nesustabdomu verslo logikos buldozeriu. Filmas netgi lygina Mirandos įkūnijamą meistrystę su Renesanso meistrų pasiekimais, kurių naujieji Silicio slėnio magnatai nei supranta, nei vertina. Nebėra tikėjimo, kad progresas, nors ir juda greitai bei laužo nusistovėjusius dalykus, veda prie kažko geresnio. Nors filmo gale deus ex machina išgelbėja „Podiumą“ ir galimybes Endei užsiimti rimta (palyginti) žurnalistika, Miranda taikliai pastebi, kad tai tėra pliauska prie skęstančio „Titaniko“, ant kurios kol kas užteks vietos joms abiem.
Jei vertinsime antrąjį „Velnią“ tiesiog kaip begėdišką bandymą pasipelnyti iš nostalgijos pirmajam filmui (koks jis ir yra) – rezultatas neturėtų nuvilti. Jis nepalieka cringe jausmo kaip kai kurie kiti panašūs bandymai (prisiminkime – o gal geriau ne – vienas už kitą blogesnius „Sekso ir miesto“ tęsinius) ir nesuteršia originaliojo „Velnio“ atminimo. Kartais netgi primena, kodėl jis mums taip patiko.
