Kinas
Iškvėpus paskutinį atodūsį, atplėšus paskutinį, septintąjį antspaudą, pasaulis išnyksta. Mirtis pergali gyvenimą, kurį įgalino. Tai nestebina, nes tarę „juoda“ mintyse tuoj išvysime „balta“ ar, kaip būtų taręs belgų scenaristas bei eseistas Maurice’as Maeterlinckas: „Mirties ir tik mirties turėtume klausti, norėdami ką nors sužinoti apie gyvenimą.“ Tad nekeista, kad vienas iškiliausių režisierių kino istorijoje Ingmaras Bergmanas gerai žinomame filme „Septintasis antspaudas“ („Det sjunde inseglet“, 1957), neseniai rodytame kino teatre „Skalvija“, ieškodamas prasmės, tikslo, Dievo, kreipiasi į niekad nenuviliančią ir visad šalimais žmogaus sliūkinančią palydovę.
Mirtis (Bengt Ekerot) filmo herojų, riterį Antonijų Bloką (Max von Sydow), pasitinka vos išlipusį krantan, pirmoje scenoje. Ir kodėl neturėtų? Vos gimęs žmogus pakankamai senas, kad mirtų. Tačiau nenusiveda su savimi, o lukteli, sutikusi sužaisti šachmatais, nes žino laimėsianti. Kryžiaus žygių nukamuotas ir jų metu tikėjimą praradęs karžygys jaučiasi toks pat užtikrintas, nes pralaimėti negali ar bent jau sakosi negalįs, nes prieš praskleisdamas transcendencijos skraistę nori sužinoti, ar kitoje pusėje jo lauks Dievas. Baimingai taria: „Tokiu atveju (jei Dievo nėra) gyvenimas yra neaprėpiamas siaubas. Niekas negali gyventi mirties akivaizdoje, žinodamas, kad visa tėra niekis.“
Desperatiškasis Antonijus – egzistencinis herojus, kamuojamas abejonės, kurią kadaise gvildeno danų filosofas Sørenas Kierkegaardas, savo minčiai išskleisti panaudojęs prarajos metaforą. Tarsi prarają priėjęs nelaimėlis, tikintysis negali tiesiog šokti apačion įsitikinęs, kad dieviškoji galia jį perneš į kitą pusę, nes tokiu atveju jis nebe tikėtų, o žinotų. Kita vertus, beviltiškai metęsis pražūtin jis irgi nemanytų Dievą esant. Paradoksalus tikėjimo aktas, pasak Kierkegaardo, tarpsta tarp nevilties ir užtikrintumo, todėl yra neprieinamas tiems, kurie mąsto, abejoja. Dievas protu nepažįstamas, o riteris būtent to ir trokšta – žinoti. Tai suteikia šiam personažui bendražmogiško tragizmo.
Deja, kiti filmo veikėjai ne ką laimingesni. Namo traukiančio riterio ginklanešys Jonsas (Gunnar Björnstrand), nukamuotas ilgo karo siaubų ir galutinai praradęs viltį, pirma pasirodo tarytum šaltas cinikas. Išgelbėjęs skriaudžiamą nebylią merginą (Gunnel Lindblom), tuoj prašo, kad ši atsilygintų, o ir kitus gerus darbus atlieka, atrodytų, atsainiai, apimtas viską nugalinčios apatijos. Tačiau iš tiesų yra beprasmybės išvargintas kankinys, radęs joje šiokią tokią paguodą, savo neprakalbančią palydovę, o ir save tikinantis: „Tai beprasmiška, tenuramina tai tave.“ Jo nihilizmas absoliutus, todėl prieštaringas. Juk niekuo netikintis žmogus turėtų netikėti ir savo netikėjimu. Žmogus, teigiantis, kad visa stokoja reikšmės, turėtų pripažinti, kad ir jo stovėsena tokia pat bereikšmė. Bet, kad ir ką sakytum, nelaimėlis bent jau išlieka nuoseklus, todėl yra visa galva aukščiau kitų ir gan teisėtai paikystėmis užsiimančius kvailius komiškai lygina su beždžionėmis.
Filme išties netrūksta bukaprotystės, veidmainystės, bailumo, žiaurumo. Ypač atgrasūs užeigos lankytojai, neva dievobaimingi žmogeliai, visą gyvenimą tetroškę duonos ir reginių, juoko dėlei pasišovę kankinti niekuo neprasikaltusį, nors ir naivoką aktorių Jofą (Nils Poppe). Nežiba ir karštakošis kalvis (Åke Fridell), jo palaida žmona (Inga Gill) bei toks pat palaidas aktorių trupės vadovas (Erik Strandmark). Dar atgrasesnis vienuolis (Anders Ek), užsispyręs sudeginti nekaltą merginą (Maud Hansson), išvadinęs ją ragana, bei jam talkinantys kareiviai, aklai vykdantys nurodymus. Tačiau pats nykiausias – siaučiančio maro persigandęs klierikas Ravalas (Bertil Anderberg), kadaise įkalbėjęs Antonijų keliauti Šventojon žemėn, virtęs vagišiumi, prievartautoju bei sadistu, savą baimę malšinantis kankindamas kitus, toks pat nihilistas kaip Jonsas, tačiau galutinai praradęs etinę pajautą.
Visus šiuos iš pirmo žvilgsnio skirtingus, gal net padrikus personažus sieja viena paralelė. Juos galima apibūdinti vokiečių filosofo Martino Heideggerio sunkokai iš vokiečių kalbos verčiamu terminu Das Man – „Jie“, kuris apibūdina neautentišką žmogaus būtį. Jie, neautentiški žmonės, slepia nuo savęs, kad mirtis yra neišvengiama ir galima bet kurią akimirką. Todėl ieško kaltų, kuriuos galėtų paaukoti, neva išpirkdami kaltę; ieško silpnesnių už save, kuriuos skriausdami trumpam užmirštų nuolatinį nerimą; kuria kasdienes dramas, kuriose galėtų pasimesti ir užsimiršti, kad tik priešakyje nustotų regėję neišvengiamą baigtį. Neretas jų mirtį prisimena vien ją pašiepdamas, kaip aktorių trupės vadovas, kuris net paskutinę gyvenimo akimirką nesupranta, su kuo kalba, bando buitiškai derėtis, lyg kalbėtų su turgaus prekeiva, o ne giltine. Neautentiško būvio kohortai priskirtinas ir ką tik minėtas nihilistas Jonsas, kuris sau įprasta maniera taip ir nesutinka praregėti. Nors vis dėlto išdrįsta stoti savo baigtinumo akivaizdon. Stebėdamas ant laužo deginamą merginą, taria jos akyse regįs nuosavą baimę, tačiau paskutinio žingsnio taip ir nežengia.
Savo ruožtu flagelantai, religiniai viduramžių fanatikai, plakantys save rykštėmis, gana vaizdžiai žengiantys į kadrą filmui įpusėjus, mirtį ne tik suvokia, bet ir skelbia jos neišvengiamybę, tikina prasidėjus pasaulio pabaigą. Tačiau ir jie neištrūksta iš neautentiškumo gniaužtų, nes mirtyje neregi prasmės prošvaistės, vien bausmę, junta vien baimę, kuri jiems yra virtusi Dievu. Apakinti amžinosios pragaro liepsnos, nelaimėliai nemato horizonto priešakyje, tuo labiau nejaučia beribės meilės, kurią, kaip tikintieji, turėtų garbinti.
Nuo filme tokio gajaus egzistencinio aklumo, o gal net siaubo, apsaugota vien aktorių pora Jofas ir Mia (Bibi Andersson), auginantys mažylį Mikaelį. Jie naivoki, tačiau dori, mylintys vienas kitą bei nepraradę gebos regėti grožį. Įsimylėjėliai mėgaujasi rytmečiu, vienas kitu, savo vaiku, savo darbu, jie svajokliai, gyvenantys ateitimi. Jų tikėjimas tyras, jų širdys šviesios. Užeigoje pietaujantis Jofas nejunta pavojaus, nesupranta jį ištikusio blogio priežasties. Mia priima prašalaitį Antonijų tarytum artimą, vaišina jį braškėmis ir pienu. Jų laikyseną apibrėžia pats Bergmanas, kadaise taręs: „Dievas yra meilė, kas apsuptas meilės, tas apsuptas Dievo.“ Ir nors meilė netobula, ką filme gan šmaikščiai pabrėžia niūrusis ginklanešys, ji tobuliausia netobulybė, kuri vis dėlto yra įmanoma.
Būtent tyra dviejų prašalaičių meilė padeda desperatiškai atsakymo ieškančiam riteriui. Mėgaudamasis miela aktorių kompanija jis vėl pajunta gyvenimo grožį, tačiau, kaip egzistencinis herojus, kamuojamas nuolatinio prieštaravimo ir abejonės, čia pat atsitraukia, žengia šalin, žvelgdamas į idilišką sceną tarytum iš šono ar užribio, lyg dabartinę akimirką vertintų nelyg seniai praėjusią. O ir prie šachmatų lentos tuoj sėda paragintas mirties, kuri savitu būdu suteikia regėtai palaimai tinkamą toną, net reikšmę, nors ir niūroką. Mirtis džiaugiasi trumpa žavinga akimirka, nes žino turinti ką iš įžūlaus lošėjo atimti. Juk anksčiau Antonijus nieko neturėjo, o dabar įgijęs išsigąsta prarasti.
Tačiau visažinė giltinė šįkart prašauna, iš pergalės gniaužtų išplėšdama pralaimėjimą. Prisiminęs nuosavą prarastą laimę, kiek vėliau, atkakęs į miško tankmę ir vėl sėdęs prie žaidimų lentos, riteris pasiaukoja, leisdamas meiliai aktorių porai pasprukti, savoje aukoje gana krikščioniška maniera įžvelgdamas taip ilgai ieškotą prasmę. Stovėdamas šalia egzistencinės prarajos Antonijus Blokas jaučia nerimą, tačiau ši nerimastis juntama nuosavos laisvės akivaizdoje. Anksčiau, klausykloje išpažindamas savas nuodėmes, vis dar švęsdamas numanomą pergalę šachmatų partijoje, jis klausė: „Kaip man tikėti Dievą, jei netikiu savimi?“, o pralaimėjimo akivaizdoje jis pagaliau įtiki ir atranda laisvę rinktis.
Ir neturėtų stebinti, jog tai vyksta mirties akivaizdoje, kurios girioje paklaustas: „Ar atidėjimas tau padėjo?“ herojus užtikrintai atsako: „Taip.“ Nes būtent mirtis žmogui atskleidžia jo galimybes, jos akivaizdoje žmogus atmeta trivialius siekius ir pasilieka vien išties sakralius, tad nelengva akistata autentišką asmenį ne pavergia, o išlaisvina. Tačiau žmogus privalo jos nebijoti, nesislėpti, kaip nesislepia Antonijus, pasiaukojimu nusikratęs baimės, o su ja ir neautentiško būvio domeno. Todėl jis ir nesibijo mirties, žvelgia į ją pagarbiai, nebando neigti, nesislapsto, nepašiepia ir jokiu būdu nesistengia užsimiršti, todėl įprasmindamas savo kelią iš pralaimėjimo gniaužtų išplėšia nors ir menką, bet vis dėlto pergalę.
Gal todėl filme riteris traukia namo it myriop, nes taip ir traukia. Bet gimtąjį slenkstį mina ne kaip Jonsas, visiškai abejingas, ne kaip nukankinta nebylė mergina, ne kaip paikas kalvis ir jo žmonelė. Paklaustas tokios pat dvasiškai subrendusios žmonos, taria, kad kelio nesigaili, tiesiog jaučiasi pavargęs, nes suprato gyvenimą teikiant tik tiek prasmės, kiek jos pats jam suteiki. Todėl ir mirtį įsileidžia neprotestuodamas, tarsi ilgai lauktą svečią.
Bergmanui tikėjimo, gyvenimo, mirties tema nesvetima – juolab kad žymusis režisierius gimė pastoriaus šeimoje. Todėl filme jis ir pateikia tokią gausą skirtingų būdų, neva išties įprasminančių nežinomybę. Mylinčiajam Dievu bei tikslu tampa meilė; fanatikui egzistuoja vien baimė; nihilistui nėra nei Dievo, nei mirties, vien neviltis; nieko neregi ir savoje rutinoje pasimetę žmonės ar nekaltuosius aukojantys tironai, negalintys įtikėti nuosava pražūtimi; nelaimėliams, kaip nebylė mergina, pasitinkanti nebūtį džiaugsmingai, Dievu tampa pati mirtis; na, o abejojantiems lieka laisvė rinktis. Žinoma, kad ir kokie skirtingi būtų filmo veikėjai, mirties šokdinami šoka visi. Išsigelbėja vien Jofas su Mia, tapdami tarytum Ievos ir Adomo ar Marijos ir Juozapo provaizdžiu.
Pabaigoje telieka tarti, kad dalgei sušvytavus, žmogui paskutinį kartą užmerkus akis, nebyliai užgesus dar vienai visatai, galingieji, kaip ir patys silpniausieji, tampa lygūs. Tik ne visi paskutines akimirkas pasitinka it nevaldomos apokalipsės siausmą ar gniuždomi negailestingos apatijos. Tie, kurie nugyveno gyvenimą nešvaistydami laiko tuštiems plepalams, turėjusiems išblaškyti ir užmaršinti, su būtimi atsisveikina vildamiesi, kad po savęs paliko pasaulį truputį sodresnį, pilnesnį, prasmingesnį ar bent jau suteikė būsimoms kartoms peno apmąstymams.
