„7md“ rekomenduoja „Scanoramos“ filmus
„Scanorama“ šiemet įvyks, ir tai svarbiausia. Būtų gerai, jei bent dalį filmų galėtume pamatyti kino teatre. Didelis ekranas juk turi magiškos galios. Bet su pandemija nepasiginčysi. Gali tekti festivalio filmus žiūrėti namie. Šiųmetė programa didelė ir įvairi. Išrinkome kelis filmus, kurie gali padėti kitaip pamatyti pasaulį ir save.
Krėsle prie televizoriaus
Paulas Thomas Andersonas – iš tų režisierių, kurių kiekvienas filmas tampa įvykiu. Jo „Mokytojas“ (TV1, lapkričio 1 d. 21 val.) pasirodė 2012-aisiais, bet išlieka aktualus ir kino kalbos, ir turinio požiūriu, nors filmo veiksmas nukelia į pokario metus, o jis kurtas 65 mm kino juosta.
Apie Naujojo Baltijos kino konkursą
Šių metų „Scanoramos“ Naujojo Baltijos kino konkurso filmus peržiūrėjo atrankos komisija, kurią sudarė kino režisierius Karolis Kaupinis, „Skalvijos“ programų sudarytoja Eglė Maceinaitė bei prodiuserė Giedrė Burokaitė, konkursinę programą koordinavo Brigita Kulbytė-Bielskė. Jų paprašėme pristatyti filmus, kurie įsiminė labiausiai.
Trumpos kino recenzijos
„Juodasis strazdas“ („Blackbird“), rež. Roger Michell, JAV, Didžioji Britanija
Tai dar vienas įrodymas, kad perdirbiniai (šį kartą danų režisieriaus Christiano Torpe’s „Ramios širdies“) retai būna pavykę, o vidutiniško kūrėjo rankose ir geri aktoriai gali virsti plokščiais. Net nesvarbu, jei režisierius kadaise sukūrė savaip žavingą „Noting Hilą“. Šį kartą, reikia pripažinti, jam nepavyko.
Nauji filmai – „Pavyzdingas elgesys“
Mylimo žmogaus netektis kelia skausmingus prisiminimus ir nežinia, kur ta sielvarto kelionė veda. Taip skelbia filmo „Pavyzdingas elgesys“ (Lietuva, Slovėnija, Bulgarija, Italija, 2019) pradžioje pasirodantis užrašas. Būtent tokia „sielvarto kelionė“ ir yra šis filmas. Valdomas aukščiausios, neįveikiamos paties gyvenimo ir mirties dramaturgijos, o ne tik režisieriaus ir kitų filmo kūrėjų valios. Viena – ši juosta inspiruota filmo režisieriaus Audriaus Mickevičiaus vyresniojo brolio nužudymo istorijos.
Ką pamatė piktos kino kritikės
Šiomis neramiomis dienomis žiūrėti kiną internete tampa norma. Anksčiau daugiau laiko praleisdavome kino salėje, dabar tai – retenybė, juolab kad ir vargšai kino teatrai neturi ko įdomaus pasiūlyti... O ir kino festivaliai jau keliasi į internetines platformas, nes suvokia, kad bent taip gali ir patenkinti didesnę dalį žiūrovų lūkesčių, ir parodyti, ką buvo suplanavę.
Krėsle prie televizoriaus
Dar vienas Agnès Varda retrospektyvos filmas „Jane B. pagal Agnès V.“ („LRT Plius“, šįvakar, 23 d. 21.30) – tai gana chuliganiškas, neįprastas aktorės, dainininkės, modelio, Serge’o Gainsbourgo mylimosios ir Charlotte Gainsbourg mamos Jane Birkin kino portretas.
Iš „Nepatogaus kino“ dienoraščio
„Nepatogus kinas“ – iš tų festivalių, kurie priverčia įsižiūrėti į realybę, primena, kad ji egzistuoja, bet vis labiau virtualėja. Todėl toks svarbus norvegų dokumentininkės Tonje Hessen Schei filmas „iHUMAN“ (Norvegija, Danija, 2019), perspėjantis, kad žmogiškoji realybė tampa vis labiau priklausoma nuo algoritmų, interneto, dirbtinio intelekto ar tiesiog visuotinio sekimo, kai kiekvieną tavo žingsnį fiksuoja ir veidą atpažįsta stebėjimo kameros. Ypač nerimą žadina vieno režisierės pašnekovo išvada, kad netolimoje ateityje žmonės bus ekonomiškai nebenaudingi, nes juos pakeis galingas dirbtinis intelektas. Ar esame tam pasirengę? Taip pat „iHUMAN“ akivaizdžiai įrodo, kad populizmą, visuomenės susiskaldymą, radikalizaciją pastaraisiais metais nemažai lėmė „Facebook“, „Google“ ir kiti naujųjų technologijų produktai. Jų kūrėjai virto galingiausiais ir įtakingiausiais pasaulio žmonėmis.
Nauji filmai – „Stovinčioji ant tilto“
Jei mano namų koridoriuje pasirodytų nepažįstama moteris su filmavimo grupe ir į klausimą, ko jai čia reikia, išdidžiai atsakytų, kad yra dvidešimt dviejų knygų autorė ir signatarė, pasistengčiau kuo greičiau baigti pokalbį. Koridoriams labiau tinka anonimiškumas. Dali Rust filmas „Stovinčioji ant tilto“ (Lietuva, 2020) prasideda epizodu, kai rašytoja Vidmantė Jasukaitytė sėdėdama automobilyje aiškina svajojanti nieko neveikti ir tiesiog gyventi, bet netrukus atsidūrusi buvusiame Vidaus reikalų ministerijos bendrabutyje, kuriame kadaise gyveno, įgyja „valdiškos damos“ pavidalą – iš čia ir žodžiai apie knygas bei signatarystę. Spėju, kad tarp scenos automobilyje ir bendrabučio koridoriaus praėjo nedaug laiko, bet permaina akivaizdi. Rašytoja gana nuoširdžiai stebisi, kad bendrabutyje niekas nepasikeitė, bet greit supranti, jog šis apsilankymas turi pabrėžti filmo herojės trajektoriją – jos skrydį iš gyvenimo paraščių į tautos elitą. Įsitikinimas dėl savo išskirtinumo jos neapleidžia ir susitikimuose su gydytojais onkologais – jų kabinetuose rašytoja jaučiasi beveik šeimininkė. Ji kalba, kad rengiasi gyventi ilgai, dar mažiausiai dešimt metų, nes turi parašyti šešis romanus.
Jaroslavas Kučera: tarp eksperimento ir nostalgijos
Spalio 20–24 d. „Skalvijoje“ bus rodomi trys vieno svarbiausių čekų kino operatorių Jaroslavo Kučeros filmai – Jano Němeco „Nakties deimantai“ („Démanty noci“, 1964), Věros Chytilovos „Mes valgome rojaus medžių vaisius“ („Ovoce stromů rajských jíme“, 1970) ir Vojtěcho Jasný „Mano gerieji kraštiečiai“ („Všichni dobří rodácy“, 1985).