Vedlių laikai

Paulas Thomas Andersonas – iš tų režisierių, kurių kiekvienas filmas tampa įvykiu. Jo „Mokytojas“ (TV1, lapkričio 1 d. 21 val.) pasirodė 2012-aisiais, bet išlieka aktualus ir kino kalbos, ir turinio požiūriu, nors filmo veiksmas nukelia į pokario metus, o jis kurtas 65 mm kino juosta. Pagrindinis veikėjas Fredis (Joaquin Phoenix) – demobilizuotas jūreivis, nerandantis vietos pokario Amerikoje. Atsitiktinai susipažinęs su charizmatišku rašytoju, filosofu ir naujo religinio kulto kūrėju Dodu (Philip Seymour Hoffman), Fredis tampa jo padėjėju. Religija įgyja vis daugiau sekėjų, bet Fredis vis dažniau susimąsto, kuo iš tikrųjų jis tiki ir kas iš tikrųjų yra jo mokytojas.

Kasdien vis akivaizdžiau, kad jau įžengėme į Umberto Eco išpranašautus naujuosius viduramžius, todėl toks aktualus klausimas, kurį Dodas užduoda Fredžiui: „Jei rasi būdą gyventi be mokytojo, visai be jokio mokytojo, išmokyk ir mus, gerai? Juk tu būsi pirmasis žmogus pasaulyje, kuriam tai pavyks.“ Dodo prototipas atpažįstamas: tai scientologijos įkūrėjas Ronas Hubbardas, kurio sekėjus galima pavadinti sekta, bažnyčia, sukčių bendrija ar totalitarine komuna, – esmė nepasikeis. Bet panašius klausimus vis dažniau užduoda politikai populistai, sociopatai, manipuliuotojai, ir tai realybė, kurioje tenka gyventi.

Bet grįžkime į tikruosius viduramžius – 1327 metus. Į nuošalų benediktinų vienuolyną dalyvauti teologų diskusijoje tarp Liudviko Bavariečio ir popiežiaus Jono XXII atstovų vyksta įtakingas pranciškonas Viljamas ir jaunas vienuolis Adso. Naktį prieš jiems atvykstant mįslingai miršta vienas geriausių knygų iliustratorių brolis Adelma. Abato prašymu Viljamas pradeda tyrimą... Taip, tai Umberto Eco „Rožės vardo“ siužetas, o pagal jį pernai sukurtą Giacomo Battiato serialą, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Johnas Turturro, pradeda rodyti LRT (4 d. 23 val.). Apie „Rožės vardą“ sakoma, kad tai „žmogiško veido postmodernizmas“. Eco pavyko suderinti filosofinę gelmę, pasakojimą apie viduramžių kultūrą su detektyvinio romano įtampa. Nauja romano formulė sulaukė daugybės sekėjų. Bet Eco protą, enciklopedines žinias, gebėjimą derinti citatas, iš istorinių nuorodų išskelti aliuzijas apie dabartį, žaisti jomis pačiais įvairiausiais lygmenimis – nuo herojų vardų iki didžiųjų idėjų ir vienuolyno bibliotekos metaforos, išsimokslinimo simbolio, kurį sunaikina fanatizmas, – kiti autoriai gali tik imituoti. Trumpai tariant, „Rožės varde“ vienas ras detektyvą, kitas – filosofinį traktatą, trečias – viduramžių gyvenimo enciklopediją, o dar kitas – intelektualų literatūrinį žaidimą. Nors kinui ar televizijai tai vis dar nelabai įkandama, serialas gali paskatinti vėl prisiminti knygą. To ir linkiu šiais niūriais pandemijos ir populizmo laikais.

TV3 šįvakar (30 d. 21.40) parodys svarbų šiuolaikinės masinės kultūros reiškinį – Ryano Cooglerio filmą „Juodoji pantera“ (2018). Tai populiaraus komikso ekranizacija, o kartu afroamerikiečių kultūros manifestas bei postmodernistinis epas apie įsivaizduotos Afrikos šalies Vakandos karalių, kuris kovoja su blogiu. „Juodoji pantera“ – pirmasis filmas apie juodaodį superdidvyrį, jį kūrė juodaodis režisierius ir vaidino juodaodžiai aktoriai. Baltieji filme tik du – vienas vaidina blogą, kitas gerą personažą. Kartu filmas pristato giliai afroamerikiečių kultūroje įsišaknijusią afrofuturizmo srovę – mokslinę fantastiką, sujungiančią afrikietiškas tradicijas ir utopinius ateities vaizdus bei socialinį komentarą rasių tema. „Juodoji pantera“ – savaip radikalus filmas, kuriam ilgai nesiryžo didžiosios Holivudo studijos, nors komiksai apie Juodąją panterą pasirodė jau 7-ojo dešimtmečio viduryje. 

Jei nemėgstate spalvingų pasakų, „Elito kinas“ („LRT Plius“, 5 d. 21.33) pristato Antonio Camposo tikrais faktais grįstą „Kristin“ (2016). Filmo herojė – žurnalistė Christine Chubbuck, kuri 1974 m. liepos 15 d. sukrėtė televizijos pasaulį. Pagaliau gavusi galimybę vesti laidą „žiūrimiausiu“ laiku, žinių vedėja perskaitė pranešimą apie bandymą nusižudyti tiesioginiame eteryje, išsitraukė revolverį ir iššovė sau į galvą. Camposas kuria trapios merginos portretą – Kristin vaidina Rebecca Hall.

Žurnalistės karjera prasidėjo Floridoje, kur Kristin rengė kriminalines naujienas, o vadovybė reikalavo, kad žurnalistė laikytųsi principo „If it bleeds, it leads“. Mat televizijų galvos yra įsitikinusios, kad kiekvieno žiūrovo viduje tūno žudikas ir sadistas, trokštantis ekrane kuo daugiau kraujo. Kristin niekas nesupranta, net mama, todėl ji jaučiasi vieniša, darbe ją diskrimuoja, bet ji bando žiūrėti į pasaulį pro rožinius akinius. Tai ir nuves Kristin prie tragiškos atomazgos.

Kitokį požiūrį į save atskleidžia Agnès Varda 2008 m. filmas „Agnes paplūdimiai“ („LRT Plius“, šįvakar, 30 d. 21.0). Tai autobiografinis filmas. Režisierė pasakoja apie save, vaikystę, šeimą, įkvėpimo šaltinius. Inscenizuotos scenos susipina su senų projektų fragmentais, o pasakojimo pretekstu tampa tikri ir įsivaizduoti režisierės lankytų paplūdimių vaizdai. Už kadro komentuodama vaizdus, Varda kviečia žiūrovus kelionėn į savo vidų – nuo vaikystės Belgijoje iki feministinio atgimimo ir ryšio su režisieriumi Jacques’u Demy. Sunku patikėti, kad šiai sąmojingai ir žaviai moteriai jau aštuoniasdešimt metų. 

Iš autentiškos istorijos atsirado ir Saulo Dibbo filmas „Prancūziška siuita“ (LRT, 31 d. 23.10). Tai Irène Némirovsky knygos ekranizacija. Apie romaną niekas nežinojo daugiau nei šešiasdešimt metų, nes jo autorė 1942-aisiais buvo suimta ir išvežta į Aušvicą, kur netrukus žuvo dujų kameroje. Rankraštį atsitiktinai rado rašytojos dukterys. Romanas pasirodė 2004 metais. Jo centre – jaunos prancūzės, kuri gyvena kartu su anyta nacių okupuotoje šalyje, meilės istorija. Nemylimas vyras išėjo į karą, o herojė įsimyli vokiečių karininką. Ekranizacija nesulaukė gerų vertinimų, bet „Prancūziška siuita“ žada susitikimą su gerais aktoriais Matthiasu Schoenaertsu, Kristin Scott Thomas, Michelle Williams, Margot Robbie, Tomu Schillingu. Kartais to užtenka.

Tik ne politikoje. Rinkimai baigėsi. Politikos švytuoklė suveikė ir šį kartą. Nors Gargždai ir toliau lieka visiška lietuviška anomalija. Valdantieji keičiasi, bet tai nereiškia, kad Seime nebematysime diletantų, demagogų ar abejotinos reputacijos žmonių, norinčių būti mūsų mokytojais, vedliais ir dažnai primenančių Helovino vaiduoklius. Todėl siūlau internete susirasti filmą, kurį Quentinas Tarantino rekomendavo šiam Helovinui. Tai 1974-aisiais pasirodęs „People Toys“ (rež. Sean MacGregor, David Sheldon) apie penkis vaikus, pabėgusius iš psichiatrinės gydyklos, kurie pradeda žudyti vieną suaugusįjį po kito.

Jūsų – Jonas Ūbis