7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Trumpi, bet įsimenantys

Apie Naujojo Baltijos kino konkursą

Nr. 37 (1358), 2020-10-30
Kinas
„Prisiminimai“
„Prisiminimai“

Šių metų „Scanoramos“ Naujojo Baltijos kino konkurso filmus peržiūrėjo atrankos komisija, kurią sudarė kino režisierius Karolis Kaupinis, „Skalvijos“ programų sudarytoja Eglė Maceinaitė bei prodiuserė Giedrė Burokaitė, konkursinę programą koordinavo Brigita Kulbytė-Bielskė. Jų paprašėme pristatyti filmus, kurie įsiminė labiausiai.

 

Karolis Kaupinis

 

Prieš kelerius metus Taline dalyvaudamas scenaristų dirbtuvėse susipažinau su matematiku iš Sankt Peterburgo. Rašė filmą – alegorinę istoriją, persmelktą būties filosofijos. Nuėjome kartu pasižiūrėti tuomet pasirodžiusio Jurijaus Bykovo filmo „Kvailys“ („Durak“). Pagrindinis veikėjas jame bando gelbėti dėl korumpuoto abejingumo galinčio griūti bendrabučio Rusijos provincijoje gyventojus, bet filmo pabaigoje guli sumuštas tų, kuriuos gelbėjo. Po peržiūros naujojo pažįstamo paklausiau, ar tai Rusija, kurioje jis gyvena. Jis atsakė pasakojimu apie rinkimų stebėjimą gimtajame Sankt Peterburgo rajone. Apylinkėje, kurioje dirbo stebėtoju, prezidentas Vladimiras Putinas ir verslininkas Michailas Prochorovas gavo vienodai balsų. Tačiau į protokolą Putinui buvo užrašyta beveik aštuoniasdešimt procentų. Mano bičiulio pastabos nejaudino nei apylinkėje buvusios milicijos, nei rinkimų komisijos narių – visi demonstratyviai nereagavo ir netiesiogiai patarė nereaguoti ir jam. Protokoluota klastotė buvo išsiųsta į centrą, o matematikas septintą ryto buvo sumuštas šalia savo baigtos vidurinės mokyklos, kurioje ir buvo apylinkė. Grįžęs namo, atsisėdo ant lovos miegamajame ir pravirko iš beviltiškumo. Mama (gyveno su ja) išklausė, kas nutiko, bet pasakė tik tiek: „Durak ty.“ Kvailys tu. Mano pažįstamas ir buvo tas kvailys iš Bykovo filmo. Tuomet jis paklausė manęs, ką jam patarčiau daryti, nes „šitaip nebeįmanoma“. Sakė matąs du pasirinkimus – išvažiuoti arba užsičiaupti. Reikšti nepasitenkinimą ir sulaukti už tai neadekvačios bausmės nebenorėjo.

 

Po poros metų, per kuriuos nebendravome, jau po Krymo aneksijos, mano bičiulis keliaudamas iš Vakarų Europos vienam vakarui sustojo Vilniuje. Po pirmų sakinių apie skrydį ir orą išgirdau kaltinimą, kad mes „skleidžiame tą Europos Sąjungos propagandą“. Likusį vakarą jis gyrė gerokai išaugusią savo doktorantūros stipendiją ir stuburą ištiesusią tėvynę. Susikalbėti nebegalėjome.

 

„Šitaip nebeįmanoma“ iš savo amžiaus rusų girdžiu nuolatos. Kas tas „šitaip“? Abejingumas. Neteisybė. Žiaurumas. Atjautos stoka. Nuobodulys. Prasmės trūkumas. Bet tai per daug literatūriški apibūdinimai, rašomi žmogaus, kuris to paties neišgyvena ir turi kantrybės ieškoti kultūringo apibendrinimo. Žmogus, kuris nuo to dūsta, įvardija aiškiau, kaip reperiai Face („Iz okna“ ) arba Hasky („Sedmoye Oktyabrya“). Jų žodžiai dažniausiai šiurkštūs ir nesubtilūs, bet tikslūs. Pavyzdžiui, „Šikna“. Baibulato Batulino filme „Pasirodė“ pagrindiniam veikėjui pasirodanti ir užimanti visą kiemą, visą kadrą, visą gyvenimą šikna. Tokia gigantiška ir visa apimanti, kad reikia kažką daryti, jos nebeįmanoma apeiti ar ignoruoti.

 

Iš man peržiūrėti kliuvusių festivaliui pateiktų filmų beveik trečdalį sudarė filmai iš Rusijos ir beveik kas antras iš jų kalbėjo tą patį, ką sako Batulinas. Jo filmas toli gražu ne pats subtiliausias ar meniškiausias iš matytų. Netgi galima suabejoti, ar pakankamai skoningas, kad būtų festivalyje, kuris vertina ne manifestacijas, bet meno kūrinius. Tačiau Batulinas turbūt tiksliausiai pasako, kas dominuoja bent pusės iš tų trijų dešimčių matytų režisierių galvose, o tai jau tendencija, ir būtų gaila jos neparodyti – „šitaip nebeįmanoma“. Skiriasi tik atsakymai į klausimą, ką daryti. Kai kurie renkasi pabėgti – nebūtinai fiziškai. Į meną kaip į alternatyvų, tik savo kuriamą pasaulį. Į „meilė išgelbės pasaulį“. Mano pažįstamas matematikas pasirinko užsičiaupti. Batulinas rėkia. Arba tik juokiasi, kad turėtų galimybę grįžti prie kitų pasirinkimų. Bet tai matysime jau vėliau.

 

Eglė Maceinaitė

 

Kiekvienam atrankos nariui buvo skirta peržiūrėti apie 60 debiutinių trumpametražių filmų iš devynių šalių, supančių Baltijos jūrą. Kandidatams galioja svarbi taisyklė – jie neturi būti sukūrę ilgametražio filmo, o jų pasiūlytas darbas turi būti dar nerodytas Lietuvoje.

 

Teko galimybė pamatyti, kuo gyvena pradedantys kino režisieriai, kokios temos aktualios skirtingose šalyse. Galiausiai mano pasiūlytoje programoje atsidūrė paveikūs ir nuoširdūs, apgalvotos formos filmai. Įsiminė Lindos-Schiwos Klinkhammer filmas „Mamanam“ – mocumentary su gražia netikra archyvine medžiaga – ir režisierės Kristin Johannessen dokumentinis filmas „Prisiminimai“ apie savo kovą su obsesiniu kompulsiniu sutrikimu.

 

Vis dėlto įdomiausia žiūrėti lietuvių kandidatų filmus. Išsiskyrė Viliaus Lukošiaus trumpametražis „Tesla“, laviruojantis tarp žanrų, pasižymintis gera idėja ir atmosfera. Režisierius pasakojo norėjęs sukurti savo kartos portretą, bet „Tesloje“ atsiskleidžia ir neryžtingumas, bejėgiškumas, maskuojamas maroziškais „bajeriais“.

 

Jorūnės Greičiūtės „Viskas gerai“ pasakoja apie situaciją, kada kaip tik viskas negerai, – stebime pirmąjį dviejų žmonių pasimatymą. Situacija nepatogi, nejauki, pokalbiai nei šiokie, nei tokie. Nerangieji personažai, kuriems „viskas gerai“, leidžia laiką saulėtoje, žalioje, vasariškoje ir truputėlį sapniškoje aplinkoje – jiems viskas tiesiog nedera. 

 

Brigita Kulbytė

 

Du filmai. Dvi istorijos. Dvi niekada nesibaigiančios pabaigos. Tai Kianos Naghshineh filmas „Akies mirksnis“ ir juosta iš Švedijos „Prisiminimai“ (rež. Kristin Johannessen).

 

„Akies mirksnis“ – jo pakanka, kad kasdienybė pasikeistų 360 laipsnių kampu ir, švelniai tariant, niekas nebebūtų taip, kaip buvo prieš akimirką. Animatorė Kiana Naghshineh nuo pirmų filmo kadrų užduoda toną – niūniavimas ir nelyg priebalsio „mmmm“ skambėjimas fone primena gerai žinomo Fritzo Lango filmo „M“ žudiko motyvą. Istorija – nenauja, tačiau vis dar labai aktuali, reikšminga, ir būtina apie ją kalbėti garsiai. Prievarta ir žaizdos, su kuriomis tenka gyventi patyrusiems smurtą, negyja lengvai ir greitai, apie tai sunku kalbėti, o ir pasakyti dažnai nėra kam – visi mato, tačiau prabilti nedrįsta. Emociškai sunkus, bet dėmesio labai vertas jaunos kūrėjos filmas, filmo trukmė ribota, tačiau žiūrovo mintyse vaizdai lieka ryškūs, o balsas viduje dar ilgai neduoda ramybės.

 

Kristin Johannessen trumpametražis filmas „Prisiminimai“ ekrane užgęsta pasibaigus titrams, bet ir toliau sukasi galvoje. Iš pirmo žvilgsnio infantili mergina lyg bando filmuoti, lyg žaidžia, lyg vaidina... Ir nesupranti, ar tai fikcija, ar dokumentika, tačiau smalsu, todėl leidiesi į pažintį su filmo heroje. Tik priėmęs žaidimo taisykles pasineri į klausimų sau terapiją: kas tie prisiminimai, kaip jie veikia? Kurie iš jų tikri, kurie sukurti? Kada tai buvo? Kas pasikeitė? O gal nepasikeitė? Toks ir lieki po filmo – su savo prisiminimais, su išgyvenimais ir patirtimi. Nes galų gale tik sau ir terūpi.

 

Parengė Brigita Kulbytė

„Prisiminimai“
„Prisiminimai“
„Pasirodė“
„Pasirodė“