Autorius: Greta Vilnelė
Greta Vilnelė
Ponas Flagmanas ir jo problemos
„Bydermanas ir padegėjai“ Valstybiniame Šiaulių dramos teatre
„AIZENRINGAS: Tačiau visada geriausia ir tikriausia maskuotė, manau, – tai tikrų tikriausia teisybė. Komiškas būdas. Teisybe niekas netiki.“ (Maxas Frischas, „Bydermanas ir padegėjai“)
Greta Vilnelė
Monospektaklio ABC
„Dar vienas Džokeris“ ir „Motinos pienas“
Didžioji dalis kultūrinėje spaudoje publikuojamų recenzijų aptaria pagrindinių šalies valstybinių teatrų spektaklius, rečiau pasirodo tekstų apie nevyriausybinio sektoriaus kūrinius. Vis dėlto jie sudaro svarią dalį Lietuvos teatro kultūros. Remiantis „Bilietai.lt“ duomenimis, 2023 m. populiariausias pagal žiūrovų skaičių tapo nepriklausomo improvizacijų teatro „Kitas kampas“ spektaklis „Nuostabūs dalykai“ (rež. Kirilas Glušajevas, 2018). Tačiau šį konkretų spektaklį, matyt, reikėtų laikyti išimtimi, o ne taisykle, nes kitas devynias iš dešimties pozicijų lankomiausiųjų sąraše užima valstybinių teatrų kūriniai.
Greta Vilnelė
At(s)itik(t)i(nu)mai
Apie spektaklius „Aš miegosiu prie sienos“ ir „Pasistengiau“ Vilniuje
Esame taip įpratę prie režisierių ar meno vadovų prieš premjerą sakomų monologų, kad kartais jų neišgirstame. Šiuose trumpuose ir iš pažiūros šabloniškuose pristatymuose galima ne tik apčiuopti tai, kaip teatras prisistato publikai, bet ir išgirsti intriguojančių prieštaravimų apie netrukus scenoje prasidėsiantį kūrinį. Štai prieš šokio spektaklio „Aš miegosiu prie sienos“ rodymą Vilniaus „Menų spaustuvėje“ vasario 21 d. Kauno šokio teatro „Aura“ meno vadovė Birutė Letukaitė žiūrovams pasakė kalbą, norėdama atsieti naujausią teatro pasirodymą nuo savo vardo ir net paties teatro. Letukaitė akcentavo, kad spektaklį kūrė ne ji, o kviestinis vengrų choreografas Ferencas Fehéris, patikino, jog scenoje nebus „Aurai“ būdingos estetikos, ir paragino vien iš šio spektaklio nesusidaryti nuomonės apie teatrą ir ateiti į kitą premjerą pasižiūrėti tikrosios „Auros“.
Greta Vilnelė
Pasenusi pora
Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektaklis „Pupos“
Atrodo, kad praėjusio sezono šlovė (du „Auksiniai scenos kryžiai“) Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrui (JMDT) kol kas liks vienkartiniu pasirodymu šalia pagrindinių didesnių miestų teatrų. Tokių stiprių spektaklių kaip „Laukys“ (rež. Olga Lapina), „Sala, kurios nėra“ (rež. Aleksandras Špilevojus) ir „Jona“ (rež. Špilevojus) kontekste šį sezoną teatras į sceną grįžo su nuslopusia kūrybine energija. Žiūrint „Feromonus“ (rež. Jo Strømgrenas) ir „Pupas“ (rež. Špilevojus) pastebimas regresas, pirmuoju atveju turinio, antruoju – formos atžvilgiu. Be to, dėl techninio pastato atnaujinimo Miltinio teatras kurį laiką priverstas gastroliuoti. Tad naujo teatro spektaklio „Pupos“ premjera vasario 17 d. įvyko Panevėžio teatre „Menas“.
Greta Vilnelė
Siekiai ištrūkti
Du šokio spektakliai
Susijungus dviem kūrybingoms jaunų menininkų komandoms – „Menų spaustuvės“ programoje „Atvira erdvė ’22“ dokumentinį pasivaikščiojimą „Iš|m(i)estas“ sukūrusioms merginoms ir ten pat šiuolaikinio cirko pasirodymą „7 minutės“ pristačiusiems vaikinams – gimė neverbalinio dainavimo ir judesio spektaklis su cirko elementais. Taip į vizualiuosius menus linkstantį ir estetinę dermę išaukštinantį kūrinį „Kai rėkiu, niekas manęs negirdi“ (2023) įvardijo patys autoriai. Vyksmo epicentre – grupelė jaunuolių, gyvenančių gatvėje be namų, šeimos ar buitinių patogumų.
Greta Vilnelė
Kasdienybės šurmulys
„Vieno garso istorija II“ Jaunimo teatre
Jaunimo teatre naujo Arturo Bumšteino kūrinio „Vieno garso istorija II“ premjera įvyko visapusiško visuomenės išsiblaškymo laikotarpiu – prieš pat didžiąsias metų šventes, kai teatro pasaulio epicentre puikavosi Lietuvos nacionalinio dramos teatro didžiosios salės atidarymas, po kurio vyko prikeltų kultinių spektaklių „Tartiufas“ (rež. Oskaras Koršunovas) ir „Lokis“ (rež. Łukaszas Twarkowskis) rodymai. Šiuo nepatogiu premjerai metu kamerinė Jaunimo teatro „Salė 99“ atskleidė savo potencialą, tapdama idealia vieta eksperimentiniam garso vyksmui (Bumšteino kūrinys peržengia spektaklio sampratos ribas).
Greta Vilnelė
Pamiršto genocido aidai
Nauji filmai – „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“
Dokumentikos šedevrai neretai peržengia konvencinius, „stebimosios“ kino kalbos rėmus. Ar tai būtų danų režisierės Lea Glob filmas „Apolonija, Apolonija“ (2022), pasakojantis jaunos menininkės istoriją ir savotiškai tampantis pačios autorės bei jos draugystės su pagrindine filmo heroje refleksija, ar animacinės dokumentikos žanras, suteikiantis galimybę istorinius įvykius patirti faktūriškesniais „išgalvotais“ vaizdais. Nors animacinė dokumentika pripažinimo sulaukė jau 2008 m., pasirodžius sukrečiančiam režisieriaus Ari Folmano filmui „Valsas su Baširu“, kuris pasakoja apie buvusio Izraelio armijos kareivio siekį atkurti Libano karo metais kartu su tūkstančiais žmonių gyvybių dingusius prisiminimus, ji mums vis dar menkai pažįstama. Galbūt dėl įsisenėjusio stereotipo, kad animacija skirta tik vaikams. Tačiau neseniai kino teatruose pradėtas rodyti Armėnijos, Lietuvos ir Vokietijos bendros gamybos filmas „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“ („Aurora’s Sunrise“, 2022) žadina viltį, kad netrukus situacija pasikeis.
Greta Vilnelė
Stebėti ir apmąstyti, kas girdima ir regima
Pokalbis su kompozitoriumi Dominyku Digimu
Kompozitorius Dominykas Digimas sukūrė muziką tokiems spektakliams kaip „Match 3“ (choreografė Vilma Pitrinaitė, „Be kompanijos“, 2023), „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“ (choreografės Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė, „Be kompanijos“, 2022), „Puikus naujas pasaulis“ (rež. Gintaras Varnas, Jaunimo teatras, 2021), „Laisvė“ (rež. Dainius Gavenonis, VšĮ „Darbininkai“ ir Oskaro Koršunovo teatras, 2021) ir kt. Jo kūryboje svarbi partnerystė su režisiere Kamile Gudmonaite ir scenografe Barbora Šulniūte, kartu jie sukūrė šiuolaikinę operą „Ledynai“ (Estijos „Vaba Lava“ teatras, 2020) ir spektaklį „Medėja“ (Freiburgo teatras, Vokietija, 2022).
Greta Vilnelė
Dirbtiniu žinojimu neapsimetančios pjesės
Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“
Šiemet Lietuvos nacionalinio dramos teatro organizuojamo šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Versmė“, vykusio lapkričio 7–12 d., dėmesys buvo nukreiptas į vokiečių autorius – Norą Abdel-Maksoud, Falką Richterį, Tobiasą Schusterį ir Ewę Benbenek. Tačiau pjesių skaitymų savaitę savo kūriniu atidarė Žygimantas Kudirka, o jį keitė ukrainiečių autorė Natalija Vorožbit. Šis festivalio programos laisvumas praturtino ją skirtingais kultūriniais kontekstais.
Greta Vilnelė
Daugiasezonių serialų mirtis
Nauji serialai – „Neregimoji šviesa“
Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai tapo puikia aplinkybe rastis vaidybiniams serialams. Šie įvykiai taip nutolę nuo dabarties, kad mažai likę gyvų, galinčių paliudyti, kaip iš tiesų buvo, o istorinė atmintis jau nugulusi storuose memuarų tomuose. Aukos pagerbtos, traumos beveik sugijusios, tad komercinis kinas gali laisvai šokti ant karių kapų, jų istorijas interpretuodamas siužeto naudai dėl kilnių holivudinio kino tradicijos išlaikymo tikslų. Su šiais tamsiais istoriniais laikotarpiais susijusių asmeninių pasakojimų gausa, be abejonės, stulbinanti, tad taps dar ne vienos kartos mėgstamiausių serialų erdve, dėl didėjančios laiko distancijos vis labiau panašėjančia į totalią fikciją.
