Krėsle prie televizoriaus
Net baisu pagalvoti: prieš trisdešimt metų įvyko Quentino Tarantino filmo „Bulvarinis skaitalas“ premjera ir apie tai jau kelintą savaitę primena žiniasklaida, nors atrodo, kad tai buvo visai neseniai. Per tuos trisdešimt metų pasikeitė kinas, jo žvaigždės ir kūrėjai. Net postmodernizmas tapo démodé, nors dauguma svarbiausių 10-ojo dešimtmečio filmų be jo neapsiėjo. Tų svarbiausiųjų sąraše ir Peterio Weiro satyra „Trumano šou“ (BTV, gegužės 1 d. 16.25).
Krėsle prie televizoriaus
Williamas Faulkneris dirbo vienos didžiausių Holivudo kino studijų MGM scenarijų skyriuje, bet imdavosi ir papildomų darbų. 1929-aisiais įsidarbino Misisipės universiteto elektrinėje – tapo naktinės pamainos vadovu. Dvylikos valandų pamainą jis suplanavo taip, kad tarp vidurnakčio ir ketvirtos ryto, kai darbo mažiausiai, turėtų laiko rašyti. Improvizuotu darbo stalu buvo paverstas skardinis karutis. Vis naujus skyrius Faulkneris rašė švariai, netaisydamas.
Krėsle prie televizoriaus
Jei įsiminėte švedų režisieriaus Tariko Saleho filmus „Nutikimas Nilo Hiltono viešbutyje“ ir „Kairo sąmokslas“, manau, nepraleisite 2022 m. jo filmo „Samdomas karys“ (TV3, 14 d. 21.40). Tai pasakojimas apie Džeimsą Harperį (Chris Pine), kuris dėl sveikatos būklės priverstas trauktis iš specialiųjų JAV pajėgų ir neturi iš ko gyventi, nes liko be pensijos, kai jo kraujyje buvo aptikta „neteisingų“ nuskausminamųjų. Kitaip nei daugumos panašių filmų herojų, Džeimso nekankina traumos, košmarai ir kaltės jausmas. Jis tikrai trokšta ramaus gyvenimo ir nenori pakartoti tėvo, kuris pasijuto „nurašytas“ ir tiesiog dingo, likimo. Kad išlaikytų šeimą ir sumokėtų skolas, Džeimsas prisideda prie privačios karinės organizacijos ir kartu su grupe vyksta į Berlyną tirti paslaptingo viruso.
Krėsle prie televizoriaus
Raymondą Chandlerį skaičiau, kai didžioji dalis inteligentų gėdijosi prisipažinti mėgstantys detektyvus. Lenkai leido seriją, ant kurios viršelių puikavosi taksiukas, ir „Draugystės“ knygyne tuometiniame Lenino prospekte detektyvai būdavo išperkami greitai. Su 4-ojo dešimtmečio pabaigoje išpopuliarėjusiu pagrindiniu Chandlerio personažu detektyvu Filipu Marlou nebuvo sunku susitapatinti. Privatus detektyvas Marlou negali pasigirti komercine sėkme, tirdamas bylas jis susiduria su visokiu blogiu ir žiaurumu, su pasauliu, kuriame auka gali būti tokia pat bloga kaip ir nusikaltėlis. Marlou nevengia sekso, cigarečių bei alkoholio, jo elgesys ne visada atitinka teisės reikalavimus, o santykiai su korumpuotais policininkais nesusiklostė.
Krėsle prie televizoriaus
Kai ryte stinga priežasčių atsikelti iš lovos, kai atrodo, kad gyvenimas stovi vietoje, o pasaulis ritasi bedugnėn, prasmės gali suteikti nebent pusryčiai. Žinoma, prancūziški ir, šiukštu, „nepagardinti“ vulgarių virėjų iš LRT apylinkių. Terapinio poveikio man visada turėjo ir Noros Ephron feljetonai, ir jos filmai, todėl iškart rekomenduoju 2009-aisiais pasirodžiusią režisierės komediją „Julie ir Julia“ (TV3, 23 d. 13.10). Ji apdainuoja prancūzų virtuvės žavesį, bet Ephron įkvėpė dvi tikros istorijos. Julia Child (Meryl Streep) pokario Prancūzijoje pradėjo mokytis gaminti, nes, regis, niekuo nesugebėjo užsiimti rimtai. Dabar ji laikoma kulinarijos meno guru. Daug vėliau Julie Powell (Amy Adams) norėjo tapti rašytoja, bet dėl kulinarinių sugebėjimų įgijo šlovę internete, išleido knygą, ir jos nuotykiai galiausiai buvo ekranizuoti.
Krėsle prie televizoriaus
Leos Caraxo filmai tarsi antrina jo gyvenimui. Gebėjimas jungti gyvenimą ir meną, realybę ir mitą tapo sudėtine režisieriaus kūrybos dalimi. Regis, kiekviename filme jis rodo asmeniškus jausmus – prancūzų kino enfant terrible būseną, kartėlį, džiaugsmą, nuostabą, susižavėjimą, meilę Juliette Binoche ir Katerinai Golubevai, be kurių nebūtų „Pont Neuf meilužių“ ar „Polos X“. Filmo „Anetė“ (LRT Plius, 14 d. 21.33) siužetas formaliai priklauso muzikos autoriams, grupei „Sparks“, bet veikėjų likimuose sunku nepamatyti Caraxo gyvenimo atgarsių – po tragiškos Golubevos mirties jis vienas augino dukterį. Kartais sudėtinga suprasti, kur baigiasi filmas ir prasideda gyvenimas. Gal todėl „Anetė“ toks demonstratyviai pažeidžiamas. Kaip pažeidžiamas filme yra roko operos, miuziklo žanras, kiču dvelkiantis siužetas ir kūdikis, kurį vaidina marionetė.
Krėsle prie televizoriaus
2000-aisiais pasirodęs Rogerio Donaldsono trileris „Trylika lemtingų dienų“ (LNK, 4 d. 22.30) pasakoja apie politinę krizę, kai vos pavyko išvengti JAV ir SSRS karo. Tai nutiko 1962-aisiais. Spalio šešioliktą amerikiečių lėktuvas nufotografavo sovietų balistines raketas Kuboje. Jos per penkias minutes galėjo pasiekti ir sunaikinti bet kurį JAV miestą. Amerikiečiai nusprendė nelaukti, kol raketos bus paruoštos. Sprendimui priimti jie turėjo maždaug dvi savaites. „Trylika lemtingų dienų“ pasakoja apie šį laiko tarpsnį, skirtingų požiūrių susidūrimą Baltuosiuose rūmuose ir apie žmones, nuo kurių priklausė pasaulio ateitis.
Krėsle prie televizoriaus
Prieš dvejus metus Rusija užpuolė Ukrainą. Nuo tada karo vaizdai kasdien mirga televizoriaus ekrane, bet iki šiol prisimenu užplūdusį siaubą, stebint rusų tankų judėjimą link Kijivo, griūvančius namus, Charkivo ir Kijivo metro pasislėpusius žmones ir Svyatoslavą Vakarchuką iš „Okean Elzy“, dainuojantį bombarduojamo Mariupolio gatvėse. Nežinau, ar jo daina pateko į Mstyslavo Chernovo filmą „20 dienų Mariupolyje“ (TV3, 24 d. 22 val.), bet filmo laukiu. Ne tik todėl, kad jis jau apdovanotas Amerikos režisierių gildijos premija, Britų kino ir televizijos meno akademijos premija BAFTA, nominuotas „Oskarui“ ir tapo žiūrimiausiu dokumentiniu filmu Ukrainos istorijoje.
Krėsle prie televizoriaus
Prancūzas Bruno Dumont’as – vienas svarbiausių Europos kino autorių. Režisieriaus filmas „Jos vardas Prancūzija“ (LRT Plius, 22 d. 21.33) – tai pikta šių dienų medijų pasaulio, politikos viršūnių satyra, kurios heroje tapo televizijos žurnalistė Frans. Originalų filmo pavadinimą „France“ galima perskaityti ir kaip šalies pavadinimą, ir kaip herojės vardą. Tai tik pabrėžia Dumont’o balansavimą tarp satyros ir tragikomiškos istorijos, juolab kad aristokratiška Frans pavardė „de Meurs“ taip pat sukelia asociacijų, priklausomai nuo to, kaip ją ištarsi. Vienu atveju bus galima traktuoti kaip „lieka“, kitu – kaip „miršta“, dar kitu – prisiminti posakį apie laikus ir papročius. Toks visą filmą trunkantis dviprasmiškas žodžių, vaizdų ir prasmių žaidimas Dumont’ui yra būdas išreikšti savo požiūrį į šiuolaikinę Prancūziją. Režisierius rodo absurdišką, nes gyvenančią pagal medijų ir socialinių tinklų taisykles, realybę ir net nebando slėpti, kad jos neapkenčia.
Krėsle prie televizoriaus
Lietuviškų televizijų naujienos kartais primena reportažus iš kreivų veidrodžių karalystės. Štai socialdemokratų partijos vadovė kviečia balsuoti už dešiniųjų pažiūrų prezidentą, o liberalas Artūras Zuokas rinkimuose žada palaikyti radikalų nacionalistą. Štai dar kartą keičiasi nacionalinio stadiono Vilniuje koncepcija, nes už statybas atsakingos bendrovės darbuotojas kazino pralošė apie trisdešimt milijonų eurų, o naujasis Vilniaus savivaldybės gelbėtojas statybų magnatas akivaizdžiai mėgaujasi savo didvyriškumu. Tarnybinės etikos taisykles pažeidęs šalies vadovas aiškina, kad jis nieko nepažeidė ir visada buvo artimas kultūrai. Pastarosios sąvoka, regis, nelabai aiški net tą kultūrą valdantiems ar skleidžiantiems, nes vis mažiau jos vartotojų ir gamintojų geba atskirti pramogą nuo kultūros.