Net baisu pagalvoti: prieš trisdešimt metų įvyko Quentino Tarantino filmo „Bulvarinis skaitalas“ premjera ir apie tai jau kelintą savaitę primena žiniasklaida, nors atrodo, kad tai buvo visai neseniai. Per tuos trisdešimt metų pasikeitė kinas, jo žvaigždės ir kūrėjai. Net postmodernizmas tapo démodé, nors dauguma svarbiausių 10-ojo dešimtmečio filmų be jo neapsiėjo. Tų svarbiausiųjų sąraše ir Peterio Weiro satyra „Trumano šou“ (BTV, gegužės 1 d. 16.25).
Įsivaizduokite, kad žaviame pajūrio miestelyje gyvenote ramų, paprastą, bet laimingą draudimo agento gyvenimą. Ir staiga pradedate suprasti, kad viskas aplink jus – dekoracijos, žmonės – aktoriai, apsimetantys jūsų draugais, tėvais, bendradarbiais. Kad visur įrengtos kameros stebi kiekvieną jūsų gyvenimo sekundę. Kad jūsų gyvenimas nuo pat pirmos akimirkos – populiarus televizijos serialas, transliuojamas dvidešimt keturias valandas per parą. Taip atsitiko filmo herojui Trumanui Berbankui (svarbus Jimo Carrey vaidmuo). Sužinojęs, kad yra televizijos žvaigždė, kad kiekvieną žingsnį lemia visagalis režisierius Kristofas (Ed Harris) ir jis neturi jokios pasirinkimo laisvės, Trumanas nori pabėgti į realų pasaulį. Bet kas jo ten laukia?
Australų režisierius Weiras sukūrė ne vieną mistika dvelkiantį filmą, iš kurių bene garsiausias „Išvyka prie Kabančios uolos“, bet, ko gero, niekas nesitikėjo, kad „Trumano šou“ siužetas idealiai tinka ir pasakojimui apie egzistencines problemas, religiją, metafilosofiją, ir apie kapitalizmo niuansus, ir apie žiniasklaidos įsigalėjimą. Jis dar nekalba apie internetą ar socialinius tinklus, bet kas paneigs, kad gyvename realybėje, kurią numatė „Trumano šou“? Juolab kad šio tūkstantmečio pradžioje Holivudą užvaldė, sakyčiau, visai filosofinė hipotezė, esą mus supanti realybė yra simuliacija. Kartais nereikia nė Holivudo filosofijų – užtenka pasižiūrėti į Lietuvos piliečius, norinčius persikraustyti prezidentūron.
Bernardo Bertolucci „Dangaus prieglobstis“ (TV1, 28 d. 01.40) pasirodė to lemiamo kinui dešimtmečio pradžioje – 1990 metais. Jis sukurtas pagal Paulo Bowleso romaną ir rašytojas pasirodo filme – jis yra paslaptingas baro lankytojas. Tekste apie filmo genezę „Smėlio sąsiuviniai“ Bertolucci rašė: „Kiek likau ištikimas Paulo Bowleso romanui? Mes su Alberto Moravia dažnai kalbėjomės apie šią problemą: kad liktų ištikimas romano dvasiai, filmas gali, o kartais ir privalo būti neištikimas. Kitaip tariant, ištikimybė kartais atkuriama tik neištikimybe. Kalbant apie „Dangaus prieglobstį“, mano nuomone, likau labai arti pagrindinės romano prasmės. Tai knyga, nusakantį požiūrį į šiuolaikinę porą, nepaisant to, kad ji parašyta 1949 metais, o veiksmas vyksta 1947-aisiais. Knygos centre universali tema – apie porą, kurią sudaro vienas kitą dievinantys, bet po dešimties santuokos metų nesugebantys laimingai išgyventi savo meilę žmonės. Tai, kad jie neįtikėtinai gerai pažįsta vienas kitą, paverčia meilę subtiliu šantažu, amžinojo susiliejimo, bet ne meilės elementu. Mane sudomino šis meilės tyrimas ir jam likau ištikimas.“
Filmo herojai amerikiečių intelektualų pora Kit ir Portas Morsbiai (Debra Winger ir Johnas Malkovichius) keliauja po Šiaurės Afriką tikėdamiesi, kad kelionė išgelbės jų santuoką. Maroke prie jų prisideda Džordžas Taneris (Campbell Scott). Afrika įtraukia, bet atsikratyti įprasto gyvenimo būdo – sunkus išbandymas. Tai, kas turėjo suartinti, pradeda atstumti, pora vis dažniau nebeskiria tiesos nuo iliuzijų. Prasideda kova su jausmais ir, regis, abu vis labiau pasiduoda likimui. Filme daug tylos ir muzikos (parašytos Ryuichi Sakamoto ir vietinės), beveik pasakiškų įvykių, bet dominuoja Saharos pakraštyje Vittorio Storaro filmuoti įspūdingi vaizdai, perteikiantys tai, kas vyksta personažų viduje.
Jei mėgstate filmus, kurių siužetas ir pasakojimo būdas pagrįsti specifiniu žaidimu su žiūrovais, tam tikru momentu jau nesugebančiais realybės atskirti nuo sapnų ar vizijų, Camerono Crowe’o 2001 m. filmas „Vanilinis dangus“ (BTV, 29 d. 00.45) tikrai sudomins, nes kaskart, kai atrodo, jog netrukus viskas paaiškės, veiksmas pasisuka 180 laipsnių ir dėlionė byra. „Vanilinis dangus“ yra ispanų režisieriaus Alejandro Amenábaro filmo „Atmerk akis“ (1997) perdirbinys.
Filmo herojus Deividas (Tom Cruise) – jaunas, gražus ir turtingas spalvotų žurnalų leidėjas. Jis dažnai keičia meilužes, bet kartą sutinka geriausio draugo merginą Sofiją (Penelope Cruz), ją įsimyli ir, regis, netrukus bus su ja laimingas. Tačiau buvusi meilužė (Cameron Diaz) nusprendžia nusižudyti kartu su Deividu. Automobilio katastrofoje žūsta tik ji, Deividas lieka gyvas: jo veidas subjaurotas, kūnas atsisako paklusti. Tai, žinoma, trumpa santrauka, bet gali padėti.
Cruise’as ne iš tų aktorių, kurie gali įtikinamai suvaidinti kartu su išorės pasikeitimais vykstančias vidines herojaus permainas. Tik tada, kai ant Deivido veido priglunda latekso kaukė, Cruise’as pradeda priminti mąstantį ir kenčiantį žmogų. Bet „Vanilinio dangaus“ garso takelis – R.E.M., „Radiohead“, Peteris Gabrielis, „The Monkees“, Bobas Dylanas, „Chemical Brothers“ ir Paulo McCartney daina, – manau, padės tai pamiršti.
Edwardo Zwicko filmas „Sudegusi tiesa“ (TV3, 27d. 22 val.) paremtas tikrais įvykiais, iki šiol keliančiais kontroversijas, tačiau ištarmė aiški – jis nukreiptas prieš mirties bausmę. ...Vėlų gruodžio vakarą Kameroną (Jack O’Connell) pažadina gaisras. Jam nepavyksta išgelbėti dukterų. Kameronas tampa pagrindiniu įtariamuoju, esą jis yra padegėjas, ir nuteisiamas mirties bausme. Kalėjime jis rašo laiškus, bandydamas įrodyti savo nekaltumą. Vienas jų patenka dramaturgei Elizabet (Laura Dern), kuri nori suprasti, kas atsitiko iš tikrųjų.
„Sudegusi šviesa“ – pirmiausia vienos aktorės filmas. Mayos Forbes ir Wallace’o Wolodarsky „Kol laukiau tavęs“ (TV1, 28 d. 22.55) – taip pat. Sigourney Weaver jame vaidina savimi pasitikinčią nekilnojamojo turto agentę Hildy, kurios gyvenimas griūva – skyrybos, alkoholizmas, apsivogusi asistentė. Ilgai slėpti jausmai, šeimos paslaptys pradeda kilti į paviršių ir jai pagaliau teks suvesti sąskaitas su vieninteliu žmogumi, kurio vengė daug metų, – su savimi.
Jūsų – Jonas Ūbis
