Lietuvos dailininkų sąjungos bendruomenės
Kas ketverius metus Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) organizuojama kvadrienalė šiemet skiriama bendruomenių temai. Kaip teigė viena iš renginio kuratorių (organizavusi Vilniaus menininkų prisistatymą) dailininkė ir menotyrininkė Aistė Kisarauskaitė, jau kurį laiką kirbėjo mintis apžvelgti LDS narių veiklą, pasižvalgyti, „kokios gi yra vidinės Dailininkų sąjungos bendruomenės, koks menas gimsta iš tarpusavio bendravimo, kokios yra menininkų grupės“. Su tokia nuostata, netgi hipotezėmis, kurios buvo tikrinamos dar 2022 m. rudenį panašia tema surengtoje parodoje ir diskusijoje Panevėžio miesto dailės galerijoje, pamėginta įžengti į skirtingas Vilniaus parodines erdves. Atskirose ekspozicijose siekta tiek išskleisti aktyviausių LDS sekcijų ir regioninių padalinių veiklą, tiek fiksuoti neformalių laikinų grupuočių susibūrimus, ilgamečių kolegų ar bendraamžių ryšius.
Politikai dažnai būna pagrindiniai politinio teatro kūrėjai, tačiau ne visada. Kartais veiksmą „įsuka“ plačiau nesiviešinančios kokius antraplanius veikėjus išryškinančios įvaizdžių gaminimo agentūros, kitais atvejais – užkulisiuose virvutes tampantys patyrę pilkieji kardinolai. Strategijas modeliuoja neva tikrąsias žaidimo taisykles diktuojantys tarpusavio ryšiais susisaistę didžiojo verslo rykliai, kiti „reikšmingi sponsoriai“ (paprastai taip pat likę tūnoti šešėlyje). Bet šį sykį ne apie juos, o apie tuos politikus, kurie patys reklamuojasi kaip įmanydami.
Vokiečių g. 2 klausimu
Dailės institucijoms Vilniuje, ko gero, nėra nieko mieliau, kaip keletą metų iš eilės dalyvauti... ne, ne bienalėse ar meno mugėse, o teisminiuose ginčuose dėl nekilnojamojo turto nuosavybės. Žinoma, piktai juokauju. Tačiau šis sarkazmas mintyse kyla neatsitiktinai – galvoju apie kai kurias kultūros politiką atspindinčias pernelyg ilgai nespręstas biurokratines problemas, kurios turėjo būti išspręstos jau kadaise. Galbūt neilgai trukus po to, kai valstybė atgavo politinę nepriklausomybę. Žinoma, anuomet visus kamavo kitos bėdos, visų pirma materialinis nepriteklius – po gerokai laike išsitęsusios ekonominės blokados prasidėjo netrumpi laukinio kapitalizmo metai, taigi ir kultūros politikos įstatymų bazės tvarkymas užtruko mažiausiai dešimtmetį.
2022-ieji
Brangūs Didieji Vardai
Apskritai techninė „realybės ištampymo“ patirtis vaizduojamojo meno srityje vis dar neprilygsta Lietuvoje reklamuojamai virtualiajai kino realybei – visų pirma komerciškai pasiteisinusiam (o kaipgi kitaip) režisierės Kristinos Buožytės kartu su kitų kūrėjų komanda ne pirmus metus reklamuojamam filmui „Angelų takais“. Šį 2018 m. Venecijos kino festivalio Virtualiosios realybės programoje pirmą sykį pristatytą kūrinį pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą norėčiau minėti būtent muziejų, o ne kino kontekste. Mat impresionistų ar XX a. pradžios didžiųjų modernizmo vardų kūrybos virsmas įspūdingų skaitmeninių srautų upėmis – neatsitiktinis reiškinys. Klasikinio modernizmo, simbolizmo ir pan. vardai bei vaizdiniai ne tik pritraukia būrius lankytojų, ypač turistų, bet ir iš principo „sklandžiai“ konvertuojasi į efektingas virtualybės patirtis. Režisierė kažkada prisipažino, kad mintis imtis būtent Čiurlionio jai atėjo „iš pavydo“.
2022-ieji
Permąstydama vizualiųjų menų tendencijas 2022-aisiais pamėginau prisiminti kai kurias specifines ekspozicijas ir kompleksiškus renginius apibūdinančių posakių prasmes. Atkreipiau dėmesį į tai, jog sparčiai daugėja vadinamųjų imersinių (angl. immersive), arba patyriminių, parodų. Ne tik todėl, kad kai kurie renginiai yra susiję su kultūrinėse ir kūrybinėse industrijose diegiamomis skaitmeninėmis technologijomis, bet ir dėl to, kad šiandien noriai apeliuojama į aplinkos – gamtos, žmogaus ar nežemiškų būtybių ir pan. – betarpiškos pajautos, visa apimančių sąsajų klausimus.
Skverbimasis ne tik į dabartį, bet ir į mirusiųjų pasaulį, prisipažinsiu, glumina, nepaisant žinojimo, jog prie ekscentriškų įrankių greit priprantame. Pavyzdžiui, 2021 m. pradžioje ne vienas džiaugėsi ką tik pasirodžiusiu įmonės „MyHeritage“ pasiūlytu „Deep Nostalgia“ produktu. Čia demonstruojami žinomų istorinių asmenybių veidai sumirkčioja, nusišypso, galima stebėti ir subtiliai besikeičiančią niekada gyvai nefilmuoto žmogaus mimiką. Mat senovines fotografijas bendrovės puslapyje koregavo neuroninių tinklų programa, „atgaivinanti“ pasirinktą veidą trumpame vaizdo įraše.
Kažin ar šiandien ką nors nustebintume pareiškimu, jog kasdieniame gyvenime mus supa kūno funkcijas pratęsiantys automatai arba asmens tapatybę analizuojančios „protingosios programėlės“. Įvairiausi skaitmeniniai padėjėjai kartais būna gana aktyvūs, netgi įkyriai besibraunantys į dėmesio lauką. Kai kurie mūsų įprato prie vadinamųjų asmeninių, nuolat besimokančių, asistentų.
Neiškapstomi kelmai požeminėse žinojimo sistemose
Medijų menininkas Adomas Žudys šiemet ėmėsi grandiozinio ir keisto sumanymo. Išsikasė milžinišką, kelių šimtų metų senumo pas gimines kaime kadaise nukirsto ąžuolo kelmą ir nutarė jį restauruoti. Taip išjudino dirvą gimtajame Šiaulių rajone ir „grįžimo prie šaknų“ idėją. Masyvų šaknyną jaunas kūrėjas vežė į skirtingas Lietuvos vietas ir apdorojo meno erdvėse, pats šio proceso metu bendravo su žiūrovais – pasakojo lankytojams apie dienos šviesą ne visuomet pasiekiančius, oficialiai užkardytus, ar tiesiog mokslo ignoruojamus, žinių šaltinius. Tuo lyg ir vertė abejoti nūdienos žmogaus proto racionalumu, gebėjimu atsirinkti faktus, tarsi savaime suprantamu mūsų pasikliovimu patikrintais autoritetais.
Miestietiškas supratimas
Kovą atsidaręs Vilniaus muziejus ir jo kūrimosi istorija jau sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio. Visiškas atsitiktinumas, kad dabartinės kultūros pasaulyje lauktos institucijos patalpos yra Vokiečių ir Mėsinių gatvių sandūroje. Tačiau pažįstant naująją direktorę menotyrininkę Rasą Antanavičiūtę, manau, jokio atsitiktinumo, jog tyrimams, istoriniams eksperimentams ir netikėtiems atradimams skirto muziejaus kolektyvas šią aplinkybę išnaudojo su kaupu.
Po paskaitos MO muziejuje
Šiandien neretai išgirstame apie kuriozinius nežmogiškos kūrybos atvejus. Komiškos situacijos ir anekdotiniai „YouTube“ vaizdeliai – išmanųjį telefoną elegantiškai maiganti beždžionė arba įmantrų piešinį vedžiojanti roboto ranka – išprovokuoja atitinkamas reakcijas. Žmogaus sąmonėje nuo seno glūdi ir „aukštesniojo“ kūrėjo įvaizdžiai, o juos Homo sapiens paprastai traktuoja gana rimtai.
Antropomorfizuoti vaizdiniai byloja nežemiškų dievybių – tariamų visatos kūrėjų – svarbą žmogaus vaizduotei; savo ruožtu archeologų ir kultūros tyrėjų aprašytą archetipinę totemų valdomo pasaulio sampratą šiandien keičia „už mus protingesnių“ mašinų naratyvai. Žmogaus galimybes tęsiančias ar pranokstančias būtybes – „nežmogiškuosius gyvūnus ir žmonių sukurtus organinius bei mechaninius padarus“ – meno istorijos požiūriu mėgina analizuoti ir MO muziejuje veikianti paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“ (kutarorės Erika Grigoravičienė ir Ugnė Paberžytė).