Williamas Faulkneris dirbo vienos didžiausių Holivudo kino studijų MGM scenarijų skyriuje, bet imdavosi ir papildomų darbų. 1929-aisiais įsidarbino Misisipės universiteto elektrinėje – tapo naktinės pamainos vadovu. Dvylikos valandų pamainą jis suplanavo taip, kad tarp vidurnakčio ir ketvirtos ryto, kai darbo mažiausiai, turėtų laiko rašyti. Improvizuotu darbo stalu buvo paverstas skardinis karutis. Vis naujus skyrius Faulkneris rašė švariai, netaisydamas.
Dabar tuo sunku patikėti, juolab kad romanas „Kai aš gulėjau mirties patale“ yra sudėtingos formos: penkiasdešimt devyni jo skyriai pristato įvykius penkiolikos personažų akimis. Tai ir penkiolika požiūrių, motyvų, charakterių. Septyni iš jų yra Bandrenų šeimos nariai, ir rašytojas įdėjo daug pastangų, kad skaitytojai ir skaitytojos kuo ilgiau negalėtų atpažinti, kas yra kas. Pasakojimas pirmuoju asmeniu kartais įgyja sąmonės srauto formą, jame daug kultūrinių nuorodų, kad ir „Odisėjos“ eilutė, tapusi romano pavadinimu, aliuzijų į graikų tragedijas, Bibliją ar amerikietiškus mitus. Bet siužetas paprastas: 4-ajame dešimtmetyje JAV pietuose gyvenantys Bandrenų šeimos nariai nori išpildyti paskutinę motinos valią ir ją palaidoti Džefersone, kur guli jos artimieji. Romano rėmas – kelionė per potvynio nusiaubtą valstiją, bet svarbiausia yra ne ji, o kalba. Tai, ką kalba personažai, tiksliau, kaip jais prabyla kalba, nes kiekvienas čia kalba savaip – kas žargonu, kas imituodamas Biblijos stilių... Kalba yra pagrindinis herojus, o kartu ir antiherojus. Faulknerio personažai ne kalbasi su kitais – juos domina tik tai, ką patys nori pasakyti. Žodžiai romane lyg ir aprašo tikrovę, bet iš tikrųjų užpildo tuštumą.
Perkelti į ekraną tą žodžiais užpildytą tuštumą, ją interpretuoti ar reinterpretuoti – sunkus ar net neįgyvendinamas uždavinys kino režisieriui. 2013-aisiais jo ėmėsi aktorius ir režisierius Jamesas Franco, tegu ir suprasdamas, kad iki žiūrovų masių neprisibels. Gal todėl filmą „Kai aš gulėjau mirties patale“ TV1 rodo gilią naktį (21 d. 01.45). Pagrindinis filmo herojus yra bedantis šeimos tėvas Ansas (Tim Blake Nelson), kuris pažadėjo mirštančiai žmonai palaidoti ją Džefersone. Iki šio – pora dienų kelio. Kartu su keturiais sūnumis ir dukterimis jis išsirengia į kelionę, kurioje kiekvienam teks savas nemalonus ir nelengvas išbandymas. Nors tai skamba kaip veiksmo filmo pažadas, reikia turėti omenyje, kad personažai išsako savo mintis žiūrėdami tiesiai į kamerą. Kad parodytų įvykius kaip romane – atspindėtus skirtingų veikėjų, Franco dažnai padalija kadrą į dvi dalis. Tai gana efektinga, bet ir vargina, pabaigoje režisierius šio sumanymo atsisako. Franco bando būti ištikimas Faulkneriui, tačiau romano esmė, regis, pakeliui ištirpsta.
Philippo Stölzlio „Šachmatų novelė“ (LRT Plius, šįvakar, 19 d., 21.30) sukurta pagal paskutinį austrų rašytojo Stefano Zweigo kūrinį. Gyvenimo pabaigoje jį kankino depresija ir nusivylimas. 1942 m. vasarį rašytojas baigė novelę, nuėjo į paštą, išsiuntė tekstą trims leidėjams skirtingose šalyse. Kitą dieną jie kartu su žmona išgėrė mirtiną dozę migdomųjų. Abu rado susikabinusius už rankų name Rio de Žaneiro priemiestyje. Į „Šachmatų novelę“ Zweigas įpynė ir ne vieną autobiografinį motyvą.
Filmo herojus yra austrų teisininkas Jozefas Bartokas (Olivier Masucci). Naciams įžengus į Vieną, jie su žmona (Birgit Minichmayr) bando pabėgti į Ameriką, bet patenka į gestapo rankas. Bartokas atsisako bendradarbiauti ir yra uždaromas viešbučio kambaryje. Jis žino turtingiausių Austrijos žmonių banko sąskaitų numerius. Bartokas sudegino popierius, bet įsiminė skaičių kombinacijas. Prasideda psichologiniai kankinimai, kurių tikslas – palaužti teisininko pasipriešinimą. Išsigelbėjimu tampa senas šachmatų vadovėlis. Herojus išmoksta žaisti, bet, kita vertus, žaidimas palaipsniui įgyja apsėdimo formą...
Grupės „Rammstein“ klipų autorius Stölzlis gana laisvai pasielgė su Zweigo tekstu, įvedė žmonos personažą, bet siužetinę liniją išsaugojo. Per Atlantą plaukiančiame laive Bartokas pradeda šachmatų dvikovą su pasaulio čempionu ir prisimena gestapo nelaisvėje praleistas dienas. Jos kupinos siaubo, nes Viena, kurioje gyveno Bartokas, liaujasi egzistavusi – ji yra Vokietijos dalis. Tačiau režisieriui rūpi parodyti inteligentą, patekusį į destruktyvias aplinkybes. Šachmatai filme – ir realus žaidimas, ir kartu žmogaus protas, tad filme vyksta kova ne tik tarp juodų ir baltų figūrų, bet ir tarp proto bei beprotybės.
Argentinos režisierius Damiánas Szifronas išgarsėjo 2014 m., kai jo filmas „Šiuolaikiniai žvėrys“ pateko į Kanus, buvo nominuotas „Oskarui“ ir net rodytas „Kino pavasaryje“. Atrodė, kad režisieriui atsivers visos durys, bet naujo filmo teko palaukti – „Mizantropas“ (LNK, šįvakar, 19 d., 21 val.) pasirodė pernai. Filmas prasideda šventišką žiemos vakarą Baltimorėje, kai nematomas šaulys šaudo į žmones dangoraižiuose. Vienus kulkos pasiekia vakarėlyje, kitus – lifte. Aukos – skirtingų rasių ir profesijų. Kai nustatomas butas, iš kurio sklido šūviai, jis sprogsta, sunaikindamas visus įkalčius. Pirmoji į įvykio vietą atvykusi policininkė Eleonora (Shailene Woodley) tampa niūraus FTB tyrėjo Džefrio (Ben Mendelson) padėjėja. Džefriui atrodo, kad Eleonora gali padėti suprasti žudiko maniako psichiką. Jos praeityje – trauma, psichozė, pykčio priepuoliai, bet, užuot tapusi nusikaltėle, Eleonora nusprendė dirbti visuomenės labui. Kartu jie bando gilintis į žmogaus prigimties gelmes, ieškoti ryšio tarp prievartos ir meilės.
Miela detalė – žudikas yra ne tik mizantropas, bet ir veganas. Tai ženklas, kad Szifrono ironija niekur nedingo. „Mizantrope“ tai, kas socialu, ir tai, kad juokinga, kruopščiai įausta į kriminalinio trilerio audinį. Trumpos scenos – feljetonai socialinėmis temomis – pabrėžia karo, kurį žmonėms paskelbė žudikas, klasinį pobūdį. Pabaigoje režisierius norės apkaltinti jau visą sistemą. Ambicijų jis turi daug.
Jūsų – Jonas Ūbis
