Autorius: Jonas Ūbis

Filmai iš Europos

Rainerio Wernerio Fassbinderio gyvenimas buvo intensyvus: jis mirė trisdešimt septynerių ir paliko trisdešimt septynis filmus. Fassbinderis mėgdavo cituoti Rimbaud eilutę „Aš esu kitas“ ir buvo apsėstas stebėtojas. Prisiminimuose apie Fassbinderį dažna kovotojo su tamsa metafora, nors jis nuolat, nuo pat paauglystės, išgyveno neviltį ir depresiją. Jo filmuose pilna veidrodžių: nuolat fiksuojami atspindžiai, regis, turėjo padėti Fassbinderiui atrasti, pamatyti save. Todėl neatsitiktinai paskutinio kūrybos laikotarpio filmai skamba lyg meilės prisipažinimas kitam veidrodžių ir atspindžių gerbėjui kine Douglasui Sirkui. Fassbinderis neslėpė, kad šis Holivudo melodramų kūrėjas pakeitė jo mąstymą apie kiną. 1981 m. pasirodęs filmas „Lili Marlen“ (LRT Kultūra, 24 d. 22 val.) – dar viena pagarbos duoklė Sirkui.

Tapatybės košmarai

Kai televizoriaus ekrane matau groteskiškus žurnalistų pokalbius su tėvynės išdavimu kaltinamu Mindaugu Basčiu (pavyzdžiui, sekmadienio vakarą demaskuoti šį Seimo narį visaip stengėsi Rita Miliūtė), dažnai pagalvoju, kaip šios laidos turėtų linksminti tikruosius šnipus ir rusų žvalgybininkus. Įsivaizduoju, kaip šie aptarinėja laidas, kaip šaiposi iš jų vedėjų. Žurnalistų kaltinti negalima – jie visada ieško sensacijų ir kvailių, bet ką galvoti apie lietuvių saugumiečius? Kodėl šie ieško to paties?

Dar kartą

Vasara televizoriuje – kartojimų metas. Bijau net pagalvoti, kaip jaučiasi žmonės, kurie ir taip visą laiką leidžia prie televizoriaus. Matyt, panašiai kaip aš, dešimtą kartą ragindamas pasižiūrėti tą patį filmą. Aš bent galiu pasiteisinti, kad filmai geri ar įdomūs, o juk apie daugumą lietuviškų laidų, kurios vasarą taip pat atostogauja, to nė iš tolo nepasakysi.

 

Stebiuosi nenuslūgstančiu prancūzų režisierių dėmesiu poniai de La Fayette (1634–1693). Prancūzų rašytoja gyveno seniai (o prasčiausiame iš visų Google.lt net lietuviško jos pristatymo ar knygų pavadinimo neaptiksi), bet į šios aristokratės knygas nuolat gręžiasi garsiausi režisieriai. Anonimiškai XVII a. išleistas jos apsakymas „Princesė de Monpasjė“ sulaukė Bertrand’o Tavernier dėmesio. „Princesė de Monpasjė“ (LRT, 11 d. 21 val.) nukels į 1562-uosius, Karolio IX valdomą Prancūziją. Aristokratė Mari de Mezjė (Melanie Thierry) myli kunigaikštį de Gizą (Gaspard Ulliel), bet merginos tėvas (Philippe Magnan) nusprendžia ją ištekinti už turtingo kunigaikščio Filipo (Gregoire Leprince-Riguet). Kai įsisiautėja kruvinos kovos tarp katalikų ir hugenotų, prisijungęs prie karaliaus vyras išsiunčia Mari į saugią pilį. Čia ją globoja buvęs Filipo mokytojas grafas de Šabanas (Lambert Wilson). Jis moko Mari lotynų kalbos ir po truputį ją įsimyli. Netrukus prie jaunos moters gerbėjų prisijungs būsimas Prancūzijos karalius Henrikas III, prieš tai jis dar suspės pabūti Lenkijos ir Lietuvos karaliumi Henriku Valua (Raphel Personnaz).

Pasaka – nepasaka

Išgyventi iki atostogų – aktualus šūkis. Lucos Guadagnino filmo „Didesni purslai“ (TV1, šįvakar, 2 d. 22.55) veikėjams jos jau prasidėjo. Roko žvaigždė Mariana (Tilda Swinton) su draugu Polu (Matthias Schoenaerts) mėgaujasi poilsiu Pantelerijoje – saloje tarp Sicilijos ir Tuniso. Jų idiliją prie įspūdingo baseino bei lovoje sudrumsčia buvusio Marianos meilužio – muzikos prodiuserio Hario (Ralph Fiennes) ir jo dukters Penelopės (Dakota Johnson) apsilankymas. Guadagnino perdirbo 1969-aisiais pasirodžiusį ir tada nepadoriu laikytą Jacques’o Deray filmą „Baseinas“. Jo veiksmas rutuliojosi madingame Sen Tropezo kurorte, filme skambėjo Michelio Legrand’o muzika ir vaidino Romy Schneider bei jos buvęs sužadėtinis Alainas Delonas, o maištininkų kartai atstovavo Jane Birkin, kurios erotiškoji Penelopė tapo dramos katalizatoriumi. Tais pačiais metais kartu su Serge’u Gainsbourge’u Birkin įrašė skandalingą dainą „Je t’aime... moi non plus“ – joje pirmąkart nuskambėjo moters patiriamo orgazmo dejonės. „Baseino“ kvartetas patiria erotinę įtampą, kuri bet kurią akimirką gali pavirsti kriminaline mįsle.

Plaukiant pasroviui

Terry Gilliamas yra sakęs, kad „Monty Python“ bandė pažadinti žmones, kurie didžiąją gyvenimo dalį miega arba plaukia pasroviui. Vienas tokių bandymų – 1983 m. britų komikų grupės sukurtas filmas „Gyvenimo prasmė“ (LRT Kultūra, 27 d. 23 val.). Jį režisavo du grupės nariai – Terry Jonesas ir Gilliamas. Kartu su Ericu Idle’u, Johnu Cleese’u, Michaelu Palinu jie vaidino ir filmo skečuose, kurie bando atsakyti į pavadinime suformuluotą klausimą. „Gyvenimo prasmė“ padalinta į skyrius, kurių kiekvienas aptaria tam tikrą žmogaus gyvenimo etapą: gimimą, mokslą, tarnybą armijoje, karą, brandą, gyvenimo saulėlydį, mirtį ir pomirtinį gyvenimą. Filmas prasideda novele, išjuokiančia globalizaciją. Jaunų energingų vadybininkų nuolat „auklėjami“ pagyvenę draudimo įmonės „The Permanent Assurance Company“ darbuotojai sukelia maištą ir, pavertę savo įmonę piratų laivu, leidžiasi į kapitalistinius pasaulinės rinkos vandenis.

Tiems, kurie anksčiau nesusidūrė su „Monty Python“, ko gero, bus netikėtas cinizmo persmelktas, visomis ironijos spalvomis spindintis grupės humoras. Bet būdamas didis grupės gerbėjas nuoširdžiai tikiu, kad tik „Monty Python“ galėtų paaiškinti, kas dabar vyksta Lietuvoje. Seimo nariams „Gyvenimo prasmę“ tiesiog būtina pasižiūrėti, kad pamatytų, kaip patys kartais atrodo iš šalies. Save jame gali pamatyti ir lietuviško „popso“ pasaulis, paskutiniais metais klasikinį šūkį „Duonos ir žaidimų!“ pavertęs lietuvišku „Kalafiorų ir rokenrolo!“

Nostalgija jau nebe ta

Kai prisimenu 7-ąjį ir 8-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmečius, iškart pajuntu nostalgiją, nes tai buvo laikas, kai viskas keitėsi iš esmės – kinas, mados, papročiai, muzika, literatūra. Ir, svarbiausia, man atrodė, jog viskas dar prieš akis. Kažką panašaus, regis, patiria net tie, kurių tada dar nebuvo. Užtat šiuolaikiniuose filmuose tiek daug Vudstoko, mini sijonėlių ir stilingų interjerų.

Thomas Vinterbergas gimė 1969 metais, bet pasižiūrėjus jo pernykštę „Komuną“ (LRT Kultūra, 24 d. 21 val.) gali pamanyti, kad jis ilgisi anų laikų, nes vaikystę taip pat praleido komunoje, tarp, jo žodžiais tariant, „daugybės bepročių ir nesibaigiančio juoko“. „Komunos“ herojai architektas Erikas (Ulrich Thomsen), televizijos laidų vedėja Ana (nuostabioji Trine Dyrholm) ir jų paauglė duktė Frėja, mirus Eriko tėvui, 1970-aisiais persikrausto į jo didelius namus prestižiniame Kopenhagos rajone. Jie nenori gyventi vieni, todėl nusprendžia įkurti komuną – pasikviečia (prieš tai surengę komišką atranką) draugų ir bendraminčių. Kompanija gerai leidžia laiką ir tiki, kad taip bus visada. Bet režisierius stengiasi išvengti pabodusių stereotipų – hipių, narkotikų, sekso, nuogybių. Komunos gyvenimas filme sukasi aplink didelį stalą, todėl svarbiausia, kad kiekvienas narys pagal iš anksto sudarytą grafiką plautų indus, gamintų maistą. Buvimas kartu – lyg mitas, prie kurio Vinterbergas bijo per daug priartėti.

Neskriauskite šunų ir vaikų

Pavadinimas „Purvini pinigai“ (TV3, 18 d. 22.30) neperteikia JAV 2014 m. debiutavusio belgų režisieriaus Michaelio M. Roskamo filmo esmės. Originalus „The Drop“ mafiozų žargonu reiškia vietą, kur nustatytu laiku kurjeriai suveža nusikalstamus pinigus. Tačiau tai gali būti ir situacijos, kurioje atsidūrė filmo veikėjai, metafora. Pusbroliai Bobas (ar jau spėjote pamilti Tomą Hardy?) ir Marvas (paskutinis Jameso Gandolfini vaidmuo) dirba bare. Jis įtartiname Niujorko kvartale, Brukline, ir priklauso čečėnų nusikaltėliams. Kadaise baras buvo Marvo, bet prieš dešimt metų teko nusileisti ateiviams iš Rytų. Nors Marvas ir kuria keršto planus, dabar jis gali nurodinėti tik Bobui, kuris visiems stengiasi būti geras, nes yra doras krikščionis. Jis negali palikti net šiukšlyne rasto sužaloto šuns. Tačiau kai pasirodys įtariamas šuns skriaudikas, kai bare įvyks apiplėšimas, kurio tyrimas gali atskleisti niūrią praeitį, Bobas susimąstys, ar verta atsukti kitą skruostą.

„Purvini pinigai“ sukurtas pagal Holivude mėgstamo rašytojo Denniso Lehane’o (jo romanus ekranizavo Clintas Eastwoodas, Benas Affleckas ir Martinas Scorsese) scenarijų. Nuosekliai regzdamas filmo intrigą, įtikinamai argumentuodamas personažų motyvus, Lehane’as pasakoja ir apie vienatvę, kuri yra veikėjų nuodėmių pasekmė, apie jų bandymus išsiveržti iš egzistencinės tuštumos. Tai galima pasakyti ir apie Noomi Rapace suvaidintą Nadią – nervingą merginą su tamsia praeitimi. Tačiau filme visų praeitis tamsi.

Be atsakymų

Prieš Martino Scorsese’s filmą „Paskutinis Kristaus gundymas“ (LRT Kultūra, 6 d. 21 val.) jo pasirodymo metais skirtingose šalyse buvo rengiamos demonstracijos ir kitokios akcijos, režisierius buvo kaltinamas įžeidęs religinius jausmus. Po viso to Scorsese net pareiškė, kad joks jo filmas neturėjo tokios galingos ir nieko nekainavusios reklamos. Režisierius sakė, kad filmas – „tai mano tikėjimo aktas, kuriame stengiuosi išsiaiškinti dieviškumą Jėzaus – žmogaus, su kuriuo galima atsisėsti prie stalo papietauti“.

Tai vienas kontroversiškiausių filmų, pasipriešinęs saldžiam belyčio Jėzaus iš bažnytinių paveikslėlių įvaizdžiui. Jo pagrindas – Evangeliją reinterpretuojantis 1951-aisiais pasirodęs Nikoso Kazantzakio romanas, kuriame Jėzus Kristus yra labiau žmogus nei Dievo sūnus. Todėl didžiausias jo gundymas bus paprastas gyvenimas su mylima moterimi. Ekranizuoti romaną Scorsese svajojo seniai, tačiau kino studijos bijojo skandalingo projekto. Rizikos ėmėsi „Universal Pictures“, tačiau ji iškėlė sąlygą: už tai, kad studija finansuos „Paskutinį Kristaus gundymą“, Scorsese turėjo pasižadėti sukurti komercinį filmą – tai buvo garsaus film noir „Baimės iškyšulys“ perdirbinys, pasirodęs ekranuose 1991-aisiais.

Praeities randai

Garsiausias brolių Taviani filmas – 1977 m. Kanuose „Auksine palmės šakele“ apdovanotas „Tėvas šeimininkas“ (LRT Kultūra, 29 d. 21 val.) – paradoksaliai įsilieja į Lietuvoje vykstančias diskusijas apie švietimo sistemos reformą, nes primena pas mus nežinomo, bet italų kinematografininkų (ypač Piero Paolo Pasolini) gerbiamo filosofo neomarksisto Antonio Gramsci (1891–1937) idėjas. Šis teigė, kad permainos pasiekiamos ne revoliuciniu keliu, tai yra ilgas procesas kuriant kultūrinę hegemoniją – bendrą intelektualus ir paprastus žmones jungiančią lūkesčių ir idėjų platformą. Gramsci sekėjai tikėjo, kad pažangos galima pasiekti tik einant visuotinės edukacijos keliu.

„Tėvas šeimininkas“ – italų mokslininko lingvisto Gavino Ledos autobiografijos ekranizacija. Jo herojus – Sardinijos piemens sūnus, kuris iki aštuoniolikos metų nemokėjo ne tik skaityti ir rašyti, bet ir bendrauti. Tėvas (Omero Antonutti) neleidžia jam lankyti mokyklos ir verčia dirbti sunkius ūkio darbus. Gavino vaikystė ir brendimas – nuolatinė baimė, vienatvė, tėvo smūgiai, pažeminimas ir tylėjimas. Vienintelis monotoniško gyvenimo malonumas – zoofilija ir grojimas akordeonu. Taviani mitologizuoja ir supoetina Gaviną supantį pasaulį – avys, skurdi buitis, alyvmedžių giraitės ir kraujo keršto motyvas – viskas prisodrinta biblinių alegorijų. (Beje, kraujo keršto temą į filmą atneša aktorius Stanko Molnaras, ankstesniame Taviani filme suvaidinęs Alonzanfaną.)

Žvilgsniai ir žodžiai

Brolių Paolo ir Vittorio Taviani filmai dabar retai prisimenami, nors kalėjime su tikrais kaliniais jų kurtas „Cezaris turi mirti“ 2012 m. pelnė Berlinalės „Auksinį lokį“ ir trumpai buvo rodomas ir Lietuvoje. Dabar jau italų kino klasikai Taviani visada buvo ne tik sinefilai, bet ir kairiųjų pažiūrų, tik jų filmuose socialinis ir politinis angažuotumas susilieja su įspūdingu vizualumu bei neįtikėtinu muzikalumu: broliai apdainuoja gamtos, kultūros ir darbo grožį ir tikrai nešlovina kruvinų revoliucijų. Tokio požiūrio visada stigo lietuvių kultūrai, todėl galima tik pasidžiaugti, kad LRT Kultūra šeštadienį (22 d. 21 val.) primins vieną garsiausių Taviani filmų – 1974 m. sukurtą „Allonsanfan“. Šį pavadinimą televizija „išvertė“ savaip – „Alonzanfanas“ (taip vadinasi epizodinis, bet svarbus personažas), nors galėjo ir palikti pirmuosius prancūzų „Marseljetės“ žodžius.

PUSLAPIS
24

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (V): FIN

Dešimta diena

 

Po filmų „Galva į sieną“ ir „Rojaus pakrašty“ turkų kilmės vokiečių režisierius Fatih Akinas tarsi prarado formą, todėl Kanų kvietimas į konkursinę programą privertė suklusti. Naujas filmas „Iš niekur“ („Aus dem Nichts“) pasakoja apie Katją (Diane Kruger), kuri po teroristinio išpuolio praranda vyrą ir šešiametį sūnų. Sužinojusi, kad bombą šalia kurdų kilmės vyro biuro padėjo neonaciai, moteris imasi keršto (neatsitiktinai ant jos kūno ištatuiruotas samurajus).

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”