Autorius: Jonas Ūbis

Praeities randai

Garsiausias brolių Taviani filmas – 1977 m. Kanuose „Auksine palmės šakele“ apdovanotas „Tėvas šeimininkas“ (LRT Kultūra, 29 d. 21 val.) – paradoksaliai įsilieja į Lietuvoje vykstančias diskusijas apie švietimo sistemos reformą, nes primena pas mus nežinomo, bet italų kinematografininkų (ypač Piero Paolo Pasolini) gerbiamo filosofo neomarksisto Antonio Gramsci (1891–1937) idėjas. Šis teigė, kad permainos pasiekiamos ne revoliuciniu keliu, tai yra ilgas procesas kuriant kultūrinę hegemoniją – bendrą intelektualus ir paprastus žmones jungiančią lūkesčių ir idėjų platformą. Gramsci sekėjai tikėjo, kad pažangos galima pasiekti tik einant visuotinės edukacijos keliu.

„Tėvas šeimininkas“ – italų mokslininko lingvisto Gavino Ledos autobiografijos ekranizacija. Jo herojus – Sardinijos piemens sūnus, kuris iki aštuoniolikos metų nemokėjo ne tik skaityti ir rašyti, bet ir bendrauti. Tėvas (Omero Antonutti) neleidžia jam lankyti mokyklos ir verčia dirbti sunkius ūkio darbus. Gavino vaikystė ir brendimas – nuolatinė baimė, vienatvė, tėvo smūgiai, pažeminimas ir tylėjimas. Vienintelis monotoniško gyvenimo malonumas – zoofilija ir grojimas akordeonu. Taviani mitologizuoja ir supoetina Gaviną supantį pasaulį – avys, skurdi buitis, alyvmedžių giraitės ir kraujo keršto motyvas – viskas prisodrinta biblinių alegorijų. (Beje, kraujo keršto temą į filmą atneša aktorius Stanko Molnaras, ankstesniame Taviani filme suvaidinęs Alonzanfaną.)

Žvilgsniai ir žodžiai

Brolių Paolo ir Vittorio Taviani filmai dabar retai prisimenami, nors kalėjime su tikrais kaliniais jų kurtas „Cezaris turi mirti“ 2012 m. pelnė Berlinalės „Auksinį lokį“ ir trumpai buvo rodomas ir Lietuvoje. Dabar jau italų kino klasikai Taviani visada buvo ne tik sinefilai, bet ir kairiųjų pažiūrų, tik jų filmuose socialinis ir politinis angažuotumas susilieja su įspūdingu vizualumu bei neįtikėtinu muzikalumu: broliai apdainuoja gamtos, kultūros ir darbo grožį ir tikrai nešlovina kruvinų revoliucijų. Tokio požiūrio visada stigo lietuvių kultūrai, todėl galima tik pasidžiaugti, kad LRT Kultūra šeštadienį (22 d. 21 val.) primins vieną garsiausių Taviani filmų – 1974 m. sukurtą „Allonsanfan“. Šį pavadinimą televizija „išvertė“ savaip – „Alonzanfanas“ (taip vadinasi epizodinis, bet svarbus personažas), nors galėjo ir palikti pirmuosius prancūzų „Marseljetės“ žodžius.

Ritualai ir riestainiai

Pervertęs velykines lietuviškų televizijų programas išsigandau, kad jos kelia pavojų gyvybei – toks saldžios ir beviltiškai kičinės tautinės estrados kiekis per kelias švenčių dienas gali susargdinti ir sveiką organizmą, ką jau kalbėti apie BTV pirmadienio (17 d.) nesusipratimą, kai nuo 10.10 iki 20.50 tauta galės grožėtis Mantu Stonkumi laidoje „Su cinkeliu“. Tačiau toks „ritualinis“ programų sudarytojų požiūris į šventes atspindi ir lietuvišką religingumą – jame taip pat dominuoja ne tikėjimas Dievu, o tradicijos, ritualai, įpročiai. Švęsti Velykas ar kitas religines šventes vis dažniau prilygsta apsilankymui kad ir Kaziuko mugėje, kur taip pat galima pabrėžti ištikimybę tradicijoms, pavyzdžiui, nusiperkant verbų ar riestainių. Lietuviai dabar turi dvi ideologijas – šiaudinį patriotizmą ir kulinariją. Jos abi gerai dera prie vaišėmis nukrauto švenčių stalo.

Laiko idealai

Rašytojas ir kultūros tyrinėtojas Andrejus Gorčakovas (Olegas Jankovskis) atvyksta į Italiją ieškoti kadaise čia gyvenusio XVIII a. rusų kompozitoriaus pėdsakų. Gorčakovui padedanti vertėja Judženija bando suprasti jo nuotaikas. Gorčakovas jaučiasi svetimas Italijoje, bet ir grįžti namo negali. Jis susidraugauja su kelionėje sutiktu Domeniku, kurį visi laiko bepročiu. Šis sako, kad pasaulį gali išgelbėti tik pasiaukojimas, o rašytoją vis labiau užvaldo tėvynės ilgesys...

Taip trumpai galima nusakyti pirmąjį savanoriškoje tremtyje kurtą Andrejaus Tarkovskio filmą „Nostalgija“ (LRT Kultūra, 8 d. 21 val.). Gorčiakovas filme – lyg režisieriaus alter ego. 1984 m. kalbėdamasis su Gideonu Bachmanu apie „Nostalgijos“ kūrimą, Tarkovskis sakė: „Man svarbiausia – nebūti suprastam visų. Jei filmas yra meno forma (esu įsitikinęs, kad galime tam pritarti), tada reikia nepamiršti, kad meno kūrinys nėra vartojimo prekė. Jis greičiau yra kūrybos maksimumas, išreiškiantis savo epochos idealus. Meno kūrinį kuria laiko, kuriame gyvename, idealai. Jie niekad netaps prieinami visiems. Tam, kad bent kiek prie idealų priartėtų, žmogus turi augti ir tobulėti dvasiškai.“

Pabaisos rūke

Mažą miestuką, kuris ką tik išgyveno siaubingą audrą, apgaubia keistas rūkas. Jis atkerta žmones nuo išorinio pasaulio. Rūke gyvena pabaisos, su kuriomis teks susikauti didelėje parduotuvėje įstrigusiems žmonėms. Pabaisoms patinka žmonių mėsa ir jie nesiskundžia apetitu. Populiarių filmų „Pabėgimas iš Šoušenko“ ir „Žalioji mylia“ režisieriaus Franko Darabonto „Pražūtingas rūkas“ (BTV, balandžio 1 d. 23.50) sukurtas pagal Stepheno Kingo apsakymą, todėl vargu ar metafora apie vartotojų visuomenę ir rašytojui, ir filmo kūrėjams buvo aktuali. Nors jis privers prisiminti vieno restorano reklamą, rodomą prieš kiekvieną „Kino pavasario“ seansą. Sakyčiau, tai kanibalizmą propaguojanti reklama, juk antraip niekas nesiūlytų paragauti kepsnio „Martinas Landau“ ir kitų žvaigždžių užkandžių. Vis dėlto „Pražūtingas rūkas“ greičiau antireliginis filmas, kuriame parodytos ateistų ir racionaliai mąstančių asmenų baimės, juolab kad filmo veikėjai skirtingai įsivaizduoja išsigelbėjimo galimybes. Vieni mano, kad reikia atsiversti ir išpažinti savo kaltes. Tačiau už krikščioniškos šių personažų retorikos slypi tipiškas pagoniškas mąstymas ir žmogaus aukos poreikis. Kai kas apokalipsę skelbiančią Marcios Gay Harden veikėją net mato kaip islamo fanatikę. Kiti yra pragmatikai. Jiems vadovauja pagrindinis filmo personažas (deja, labai silpnas Thomas Jane’as), kurio tikslas – išgelbėti sūnų. Jis nesistengia suprasti, kodėl viskas susiklostė taip, o ne kitaip, bet ieško praktiškų sprendimų ir bando veikti.

Visko po truputį

Egėjo jūra, brangi jachta, šeši skirtingo amžiaus vyrai. Jų profesijos – visiems reikalingos, gyvenimas, galima sakyti, pavyko. Tai pabrėžia ir trijų juos aptarnaujančių vyrų elgesys. Žvejyba, nardymas ir žaidimai turi padėti atsipalaiduoti nuo kasdienių rūpesčių, sutvirtinti draugystės ryšius. Kol vienas nepasiūlys sužaisti, kas iš jų geriausias. Nuo tada iki pat reiso pabaigos veikėjai nepaliaujamai vertins vieni kitus. Jie lygins pajamas, falo ilgį, erekcijos dažnumą, cholesterolį, žvejo sugebėjimus, meninius talentus ir t.t.

Filmus kuria keistuoliai

Kai skaitau garsių režisierių interviu, visada atkreipiu dėmesį, kaip jie pasakoja apie perskaitytas knygas. Pagarbų pavydą sukelia Pedro Almodovaro literatūrinės įžvalgos ar Steveno Soderbergho per metus perskaitytų knygų sąrašas. Režisieriai ieško įkvėpimo knygose ir poezijoje. Jimo Jarmuscho „Patersonas“ įrodė, kad eilės gali tapti nuoroda, kaip suvokti filmo esmę. Šį skaidrų filmą galima interpretuoti įvairiai, nes jis priartėja prie eilėraščio, kurį kiekvienas suvoks savaip, ištarmės. Naujame „Kine“, kurio viršelį papuošė Adamas Driveris, „Patersono“ interpretaciją siūlo Aistė Račaitytė. Perskaičius Santos Lingevičiūtės straipsnį „Ir vėjas, ir lietus“ apie Abbasą Kiarostami, taip pat akivaizdu, kokia svarbi šiam Irano kūrėjui buvo persų poezija. Lingevičiūtė išsamiai aptaria Kiarostami kūrybos stiliaus ir formos ypatybes, bet kartu padeda suvokti jo filmų unikalumą, gimstantį ties vaizdo ir žodžio riba: „Abbaso Kiarostami žiūrovas turi būti kantrus, kad po truputį suvoktų, kas slypi už iš pažiūros gražių vaizdų. Arba, kaip sakė pats režisierius, nebūtina suprasti (kaip tradicinį vyraujančios krypties kiną), svarbiausia mėgautis, kaip kad mėgaujamasi poezija arba muzika.“

Nakties svečiai

Kažkodėl laimingi žmonės laikomi idiotais. Bet tai netiesa. Geriausias įrodymas – Joelio ir Ethano Coenų 1998 m. filmas „Didysis Lebovskis“ (LRT Kultūra, 18 d. 21 val.). Pagrindinis veikėjas (Jeff Bridgess) yra laimingas, nes gali žaisti boulingą ir gerti stiprokus gėrimus. Jis turi ištikimų draugų, su kuriais apie viską pasikalba. Tik jo laimę sudrumsčia gangsteriai: jie supainioja veikėją su bendrapavardžiu – šlykščiu milijonieriumi, kurio gražuolę žmoną pavogė dėl išpirkos.

 

Coenai sako, kad jų filmą įkvėpė 1939 m. parašytas Raymondo Chandlerio „Didysis miegas“. Iš vieno juodojo romano pradininkų jie pasiskolino ir mintį, esą siužetas reikalingas tik tam, kad galėtum vesti personažus. Jų Coenų filme daug ir kiekvienas „savotiškas“ – čia knibždėte knibžda įvairiausių atmainų keistuolių, priklausančių įvairioms subkultūroms. Gal todėl patys amerikiečiai (žinoma, šiek tiek įsižeidę, nes Coenų humoras jiems įtartinas) rašė, kad filmas – tikra Amerikos kičo enciklopedija. Coenai pabrėžia, kad tokių tipų nepamatysi Niujorke, kur jie gyvena, tik Los Andžele.

Saldainiai su pipirais

Pedro Almodovaras taip apibūdino 1993 m. sukurtą filmą „Kika“ (LRT Kultūra, 16 d. 23 val.): „Kikoje“ yra daugybė žanrų, bet jie ten daug pavojingesni nei kituose mano filmuose. „Kika“ – kaip užnuodytas saldainis. Trys ketvirtadaliai filmo – tai dražė su pipirais, paskutinė jo dalis – gryni nuodai.“ Savo laiku filmas apie gerąją grimuotoją, kurią supa įtartini arba baisūs vyrai, sukėlė daug diskusijų. Įdomu, kaip jis atrodo dabar, kai daugybė Almodovaro griautų tabu jau visai nebe tabu, o tik socialinių tinklų daugiažodžiavimų pretekstas.

 

Brolių Ethano ir Joelio Coenų 1994 m. filmas „Hadsakerio patikėtinis“ (LRT Kultūra, 11 d. 21.40) taip pat sukėlė amerikiečių kritikų nepasitenkinimą. Toddas McCarthy rašė: „Hadsakerio patikėtinis“ – be abejo, viena įkvėpčiausių ir techniškai tobuliausių kada nors naujojo Holivudo sukurtų senojo Holivudo kino stilizacijų. Tačiau vis dėlto tai tik stilizacija, nes viskas brolių Coenų filme primena stebuklingą, bet dirbtinį vintažinio meniu sudedamųjų ingredientų rinkinį, paliekantį skylę viduryje, kur turėtų būti nors truputis jausmų ir kas nors žmogiška.“ McCarthy priekaištavo, kad „Hadsakerio patikėtinį“ žiūri kaip Franko Capros filmą su Prestono Sturgeso herojumi ir Howardo Hawkso parašytais dialogais. Esu visų šių išvardytų režisierių gerbėjas, todėl Coenų filmas man suteikė didelį malonumą. Coenų stilizacijose visada slypi gili vieno ar kito žanro, kino istorijos tarpsnio analizė ir kartu tiesa apie tuos stilizuojamus filmus žiūrėjusią visuomenę. Gal tai ir erzina amerikiečius, kurie klasikiniam Holivudui pirmiausia jaučia nostalgiją? O gal juos erzina, kad dažnai itin juodą Coenų humorą geriau supranta europiečiai?

Apie režisierius

1987-aisiais sukurtą „Geismo įstatymą“ (LRT Kultūra, 9 d. 23 val.) Pedro Almodovaras vadina esminiu karjeros ir vienu mylimiausių savo filmu. Kartu su juo gimė režisieriaus ekonominė ir meninė nepriklausomybė, mat „Geismo įstatymas“ buvo kurtas režisieriaus kartu su broliu Agustinu įsteigtoje prodiuserių kompanijoje, į kurią jie abu investavo viską, ką turėjo. Filmo herojus yra kino režisierius, bet Almodovaras neigia kūręs autobiografinį pasakojimą: „Kai pradėjau rašyti scenarijų, norėjau pakalbėti apie kūrybos procesą, apie tai, kad režisieriaus gyvenimas visiškai persmelkia jo kūrybą. Apie tai, kaip jis atsisako savo gyvenimo ir, regis, gyvena tik tam, kad kurtų istorijas. Ir apie tai, kaip šiame procese jo gyvenimo ir rašomosios mašinėlės ryšys tampa tiesiog siaubingas ir net pavojingas jam pačiam ir kitiems. (...) Filme norėjau papasakoti, kad kiekvienas jaučia būtinybę jaustis geidžiamas ir kad šiame geismų rate du geismai labai retai susitinka ir atitinka vienas kitą, todėl tai viena didžiausių žmogiškosios būties tragedijų.“ Filmas kupinas netikėtumų, mirčių, drastiškų scenų, galinčių papiktinti puritonus, bet man labai svarbūs pasirodė ne siužeto vingiai, o aktoriai – pavydų režisieriaus meilužį įkūnijęs Antonio Banderasas bei transeksualę režisieriaus seserį suvaidinusi Carmen Maura.

PUSLAPIS
23

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”