Skirtingų atspalvių gėla

Kažkada Marija Teresė Rožanskaitė susisiekė ir padovanojo kadaginę rankeną auksuotais kraštais (įsikibti kai sunku) iš savo instaliacijos („Ateik ir pasiimk“, 2005), nes jai patiko, kaip rašau. Rašiau net ne apie ją, apie kažkokią bendrą parodą. Tokie dalykai nepamirštami. Susitikusios Vokiečių gatvėje pakrizenome kaip moksleivės, pažiūrų sąskambiai kūrė prasmės jausmą, mažiau buvo gaila, kad kartais karščiuojuosi raštu. Susitikau, nes Rožanskaitę žinojau, labai vertinau jos kūrybą, apie ją nuolat įdomiai kalbėjo menotyrininkė Laima Kreivytė.

Menininkė buvo ryški, įdomi, savita, be vertybinių kompromisų, gerbiama ir vis dėlto jos istorijoje malėsi visokie „bet“, kurdami nevisiško išsipildymo miglą. Nuoskaudas, filosofavimus apie ne tą laiką, ne tas nomenklatūrines madas, lyčių galimybes, rinkos trūkumą, kuris ir dabar diena po dienos ryja daugybę talentų, nes nepaisant meistriškumo galima rinktis tik kelis geldų modelius. Turi teisę būti, laisvės apstu, ir vis dėlto daug baksnojimo į žemas lubas. Todėl kai Rožanskaitei taip ryškiai ima sektis, džiūgauju kažkaip labai asmeniškai, trigubai.

Gaila, kad galim moti jai tik į debesis (menininkė mirė 2007 m.), o moti yra vis labiau dėl ko, ji pastaruoju metu šauna į aukštumas kaip raketa. Susidomėjimas Rožanskaitės kūryba augo, kai jos ėmėsi Laima Kreivytė, ir tai yra gyvas pavyzdys, kaip geram menininkui visgi reikia aistringo ir profesionalaus menotyrinio darbo. Pirmiausia buvo Kreivytės sudaryta knyga-žodynas-albumas „Marija Teresė Rožanskaitė: vaizdai ir tekstai“ (AICA, 2011), o ryškiausiai ši kūryba sužaižaravo Laimos kuruotoje parodoje „Marija Teresė Rožanskaitė. Rentgenogramos“ (archit. Julija Reklaitė) Nacionalinėje dailės galerijoje 2013 metais.

Tada ir ten estų menotyrininkė bei kuratorė Anu Allas nusprendė, kad nori ką nors daryti su Rožanskaite. O kai Talino KUMU muziejus nutarė pagilinti dvi kryptis – skirti daugiau dėmesio moterų kūrybai ir tirti Baltijos šalių dailę, Rožanskaitė tapo bingo eilute. Taip atsirado paroda „Neįrėmintos“, dabar atidaryta Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, prieš tai pabuvusi KUMU ir toliau keliausianti į Latviją. Anu Allas ir Laimos Kreivytės kuruotoje parodoje Vilniuje, Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, pristatoma trijų Baltijos šalių dailininkių – Malle Leis (1940–2017), Maijos Tabakos (1939) ir Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) – sovietinės eros pabaigos (8-ojo ir 9-ojo deš.) kūryba, kuri tarsi buvo matoma, tačiau neįtilpo į laikmečio rėmus, net neakcentuojant konkrečiai sovietmečio suvaržymų.

Anu Allas kalbėdama per parodos atidarymą atkreipė dėmesį ir į tai, kad vasarą lankydamasi Vilniuje nerado svarbesnės parodos, be Rožanskaitės. Na, ir vyšnia ant torto yra tai, kad Marija Teresė Rožanskaitė drauge su Pakui Hardware (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda) šiemet nuvyko į tarptautinę Venecijos šiuolaikinio meno bienalę (!) atstovauti Lietuvai su projektu „Uždegimas“ (paviljono kuratoriai Valentinas Klimašauskas, Joao Laia; komisaras Arūnas Gelūnas). Bus galima lankyt iki vėlaus rudens Šv. Antonino bažnyčioje (Chiesa di Sant’Antonin Castello 3300, 30122 Venice).

Taigi menininkės gerbėjams ir gerbėjoms dabar laimingi laikai, nors, paradoksas, jos kūryba taip gerai gelia. Gelia, nes empatija yra tas pagrindinis stuburas, kaulas, ant kurio laikosi visa Rožanskaitės kūryba, veikla, net asmuo. Įsijautimai į temas ateina dažniausiai iš asmeninių išgyvenimų. Per Laimos Kreivytės vedamą ekskursiją sužinojau, kad medicinos temos irgi susijusios ne tiek su sovietinės valstybės užmačiomis demonstruoti medicinos pažangą, finansuojant, užsakant tokius kūrinius, kiek su sūnaus širdies tyrimais ir nerimu, klaidingomis diagnozėmis jai pačiai. Įsijautimai, susidūrimai su gydymo įstaigomis įsirėžė ir taip atsirado širdies operacijų motyvai bei kiti vaizdai, susiję su ligoninių nejauka, dabar (o ir tada) jie metonimiškai kalba apie platesnes ir gilesnes nejaukas, nesusikalbėjimus, žmogiškumo ilgesį. Net šoką ir nusistebėjimą, kur dingo žmogiškumas, kuris atlydi dar iš vaikystės sovietų represijų, tremties su mama į Sibirą. Įstabu tai, kaip ji sugeba visą tą blogį perdirbti į empatiją, į konceptualiai tvirtą kūrinį, kurio formos labai gaivios. Tokios, kad ne iškart buvo atpažintos ir įvertintos, – turiu mintyje tapybos artėjimą prie abstrakcijos ir objekto. Jų esmę ir vertę vėlgi mums įtikinamai atvėrė Kreivytė.

Iš įžangos, kuri panaši į už Rožanskaitę iškeltą džiaugsmo taurę, galima numanyti, kad tris menininkes vienoje parodoje pamatyti tolygiai gal ir neišeis, bet jos ir nepanašios. Tai, kaip anglai sako, obuoliai ir apelsinai, net neverta lyginti. Yra tik keli raiškiai siejantys taškai: laikas, netilpimas į rėmus (tiesiogine ir netiesiogine prasme) ir keli elementai (išeinančios moters motyvas, fotografiškas nerealumas). O paroda kaip tik tais skirtingumais ir įdomi, puikiai išeksponuota (dizaineriai Anna Škodenko, Povilas Vincentas Jankūnas), paveikianti iš karto, nors dar kurį laiką poveikį sunku artikuliuoti, nes tai, kas yra žinoma, atsiranda šalia nematytos medžiagos.

Malle Leis ir Maija Tabaka iš pradžių man painiojosi tarpusavyje, nes jų kūryba mainėsi su laiku ir pritemdytose salėse (kai sudėtingiau iškart susieti su etiketėmis) fantasmagoriška kūrinių prigimtis leido klysti spėliojant, kuri yra kuri. Parodoje daug sugestyvių skyrelių: „Moteris išeina“, „Nejaukios teritorijos“, „Vaizdo autopsija“, „Spąstuose“, „Šeimos formos“, „Apkabinti šešėlį“, „Kuriant save“, „Apie gyvūnus ir žmones“, „Svajos“, „Neramus protas“, „Botaninė vaizduotė“ ir dar nemažai kitų. Kuratorių sugestijos neformuoja kokio nors mokslinio rūšiavimo, o veikiau siūlo atkreipti dėmesį į atrakinančias įžvalgas. Kai kurios dalys labiausiai skirtos vienai autorei, pavyzdžiui, pirmos salės centre karaliauja Malle Leis su „Botanine vaizduote“, o greta ant sienos po užrašu „Neramus protas“ – jau ir Leis, ir Tabakos moterų portretai.

Kai perdėlioji pirmus įspūdžius, jos akivaizdžiai skirtingos: Tabakos stilistika realistiškesnė ir manieringesnė, kartais pavojingai arti kičo, Leis tapo plokštumomis, sintetina, erdves tvarko kaip rašytoja, pagal jausminius mastelius, o ne kokias nors perspektyvas. Abi kinematografiškos, tik žiūrėdamas į Tabaką matai Federico Fellini (vėliau kūrinyje „Vestuvės Rundalėje“ (1974) dar ir perskaitai kaip inspiraciją) tragikomediją, kitokią gėlą, o žvelgdamas į Leis gėles su telefonu arba balta ranka ar susvetimėjusias su savo gyvenimu moteris – raudulingą ir stilingą Rainerį Wernerį Fassbinderį. Vadinasi, gėla būdinga visoms trims. Labai skirtingai, bet gelia.

Visos trys, tiesą sakant, – kažkokios užsienietiškos. Ta prasme, kad tikrai atrodo nematytos ir kai yra sugrupuotos į vieną ekspoziciją, tai dar labiau išryškėja. Užsienietiškos (mano lietuviška prasme – vakarietiškos), kad neša demokratijos, t.y. įvairovės, krūvį. Todėl, net jei man visiškai nepatiktų ši kūryba, vis tiek labai patiktų paroda – dėl akiračio platėjimo. Paroda pasiekia savo tikslą: akiratis pasipildo artimiausių valstybių kontekstu.

Apie Latvijos dailės kontekstus iš portreto perspektyvos įspūdį leido susidaryti Latvijos valstybingumo šimtmečiui skirta paroda ir jos katalogas „Portretas Latvijoje. 20-as amžius. Veido išraiškos“, vykusi 2018–2019 m. sandūroje Rygoje, Latvijos nacionalinio dailės muziejaus padaliniuose. Ten pirmą kartą mačiau parodoje esantį Maijos Noros Tabakos diplominį darbą „Grupinis jaunųjų menininkų portretas“ (LMA, 1969) ir siejau jį su analogiška Lietuvos dailininkų pastanga rasti būdą ir būti atskiram, individualiam, svarbiam, ir būti kolektyvo dalimi (kaip mygė sovietija). Kita vertus, buvimo vienoje drobėje bendrystė mena ir italų renesanso laikus, kai Sandro Botticelli „Išminčių pagarbinime“ (1475) atskiriame tik iš įdėmaus žvilgsnio. Ir kituose grupiniuose portretuose Tabaka jaučiasi laisva, išradinga, bet galutinis vaizdas, žinoma, nėra tai, ko tikėtasi iš sovietinio dailininko.

Aišku, mane labai sudomino Leis ir Tabakos autoportretai skyriuje „Kuriant save“. Tabaka stovi ant lyno, Leis gerklėje gyvena vaikai. Drobės pripildytos pasakojimų ir rebusų. Visos trys kalba sudėtingai, su dvigubais „dugnais“ (perkeltine ir tiesiogine prasme), todėl iš parodos iki galo niekada ir neišeini. Akivaizdu, kad kai kurios prasmės dar pasivys ir atsidarys vėliau, tačiau tai, kad visos trys jautė poreikį kalbėti taip netiesiogiai, minti mįsles, smogti užuominomis, irgi šį tą pasako apie gyventą laiką ir jo galimybes, apie tą nuolatinį poreikį iš naujo išrasti save.

Paroda veikia iki rugsėjo 8 d.

Vytauto Kasiulio dailės muziejus (Goštauto g. 1, Vilnius)

Kuratorės: Anu Allas, Laima Kreivytė

Parodos dizaineriai: Anna Škodenko, Povilas Vincentas Jankūnas

Grafinis dizainas: Tuuli Aule, Povilas Vincentas Jankūnas

Koordinatorės: Anastassia Langinen, Birutė Pankūnaitė

Kūriniai iš šių muziejų kolekcijų:

Estijos meno muziejaus, Tartu meno muziejaus, Estijos istorijos muziejaus, Tartu universiteto

meno muziejaus, Narvos muziejaus, Viinistu meno muziejaus, Latvijos nacionalinio meno

muziejaus, Latvijos dailininkų sąjungos, „Zuzeum“ meno centro, Latvijos meno akademijos,

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, MO muziejaus, Meno pažinimo centro TARTLE,

privačių kolekcijų.